Mintys ir gebėjimas mąstyti yra vienas iš įdomiausių žmogaus sugebėjimų, kuris apipintas paslaptimis, sąmokslo teorijomis, sureikšminimu arba susireikšminimu ir t.t. Mąstymas yra išskirtinis žmogaus bruožas, kuris kitose rūšyse rudimentiniu pavidalu jeigu ir egzistuoja, tai yra ne tokio masto, kaip žmogaus. Tai reiškia, kad ši jo dalis labai svarbi. Ji svarbi ir pačiam žmogui ir kitiems. Su mąstymu įprasta sieti žmogaus sumanumą, išradingumą, inovatyvumą, kūrybingumą, nuo kurių priklauso žmogaus sėkmė. Ši sėkmė reiškiasi santykiuose su pasauliu, galimybe jį pažinti ir išnaudoti; ir su kitais žmonėmis, nes nuo mąstymo priklauso žmogaus rangas. Trumpai tariant, mintys, mąstymas, šalia išorinės galios, tiesiogiai susijęs su valdžia, tai yra, jis yra ginklas su kitais kovojant dėl valdžios. Čia svarbūs tokie aspektai – gali būti siekiama parodyti savo pranašumą prieš kitus arba atvirkštinė valdymo priemonė – kitų žmonių mąstymo sistemos sužalojimas su smegenų lobotomija: šitaip valdomi „žemesni“ visuomenės sluoksniai. Todėl bent šį tą žinoti apie mintis labai svarbu. Aišku, kadangi didesniu ar mažesniu laipsniu mąsto visi žmonės, net tie, kurie yra nuslopinti, tai jie žino kas yra mintis iš savo vidinės patirties. Tačiau kartais būna sunku tą patirtį perkelti į kitų žmonių sąmonę. Dažnai nepagalvojama, kad kitoje galvoje viskas vyksta taip pat. Galimi du santykiai: kitas gali atrodyti sureikšmintas, nepasiekiamas, „daug kartų protingesnis“; arba sumenkintas, kai nesuvoki, kad kitas iš esmės toks pats, ir kuo didžiuojiesi tu, tuo galėtų didžiuotis – jei nebūtų žalojimo – ir bet kas kitas. Mintys ne išskirtinė tam tikrų žmonių privilegija, bet bendras standartinis visų rūšies atstovų bruožas, kurio priskirti išimtinai sau – neturi teisės niekas.
Hierarchinė sistema pagrįsta keliais pagrindiniais kriterijais: galia, turtu ir protu. Nesunku suvokti, kodėl laisvoje sistemoje protas yra pagrindinis kriterijus. Juk turint pranašesnį protą ir įdėjus darbo bei pastangų, galima padidinti savo galią, pavyzdžiui, technologijomis; ir ekonominėje sistemoje, sugebant organizuoti gamybos faktorius ir konkuruoti rinkose su kitais žmonėmis, galima susikrauti turtus. Be to protas yra paklausus kaip paslauga, už kurią galima gauti gerą atlyginimą ir tai yra prielaida, kuri leidžia kilti hierarchijos laiptais. Todėl hierarchinėje visuomenėje, proto, mąstymo, minties klausimas – labai aktualus. Tai yra konkurencinės sėkmės pagrindas. Kadangi konkurencija labai nuožmi, nes visi nori stovėti aukščiau už kitus, prigalvota daugybė būdų, kaip sutvarkyti kito žmogaus protą individualiai arba dar svarbiau, kaip pakirsti gebėjimą konkuruoti visoje žemesnėje („darbininkų“) kastoje – šiuo tikslu visiems vaikams dedami mąstymo slopinimo implantai. Nepaisant to, visi suvaromi į mokyklas ir jiems 12 metų įrodinėja, kad jie yra niekam tikę. Labiau tikę tie, kurių tėvai turtingesni arba aukščiau stovi.
Kad galėtum nustatyti ar yra lobotomija, turi žinoti, kokia yra natūrali smegenų būsena, kai jų neslopina su slopinimo gradientais. Svarbiausias kriterijus yra minties plotas galvos srityje ir kiek elementų į ją sutraukiama sujungimo metu. Galima nuslopinti visą mąstymą – tada žmogus lieka visiškai be jokių minčių, t. y., negali surinkti jokios informacijos galvos plote ir yra „tuščiagalvis“. Tik ne todėl, kad toks yra iš prigimties, bet todėl, kad buvo padaryta lobotomija (logika tokia: o kam darbinykui mąstymas?); ir atblokuotas mąstymas, kuris gali surinkti mintį į vidutiniškai 50 cm plotą ir vienoje minties formoje susieti kelias dešimtys elementų arba morfizmų, surinktų visose smegenų zonose. Reikia įsisąmoninti, kad mintis tai ne „žodis“, net ne „sakinys“, su kalba ji susijusi tik iš dalies, t. y., kalbos vienetas yra tik vienas iš kelių dešimčių minties elementų. Mintis informaciją renka iš visur: iš atminties, iš vaizduotės, iš semantinių sąvokų žodynų žemėlapių, iš sensorinio suvokimo, iš motorikos ir t.t. Vadinasi tuščiagalviškumas yra didelės problemos požymis, rodantis tai, kad kažkas pasidarbavo siekdamas nukenksminti tavo protą, pakirsti jėgas ir galimybes konkuruoti, apriboti socialinį mobilumą ir, nepabijokim šito žodžio, paversti tave savo vergu. Dažnai kartoju, kad gyvename vergovinėje visuomenėje, ir tai gali sukelti abejonę arba juoką. Bet aš turiu galvoje ne individualią arba asmeninę vergovę (ne atvirą vergovę), nors ryšku ir tai, bet klasinę vergovę, kai aukštesnė klasė savo vergais paverčia visas žemesnes klases in corpore, tai yra bendrai. Pereiti į aukštesnę klasę iš vergų klasės bus „neįmanoma“. Ir visa tai susiję taip pat ir su minčių paslaptimis – vergams bus neleidžiama mąstyti…
Kas yra mintis, žino visi žmonės. Tai žino, arba turėtų žinoti, net vaikai. Todėl skaitytojams aš nepasakysiu kažko labai naujo, nebent turėtų kokią nors labai specifinę mąstymo matricą, labai specializuotą ir pritaikytą kokiam nors sugebėjimui – dailininkui, matematikui, poliglotui, oratoriui ir t.t. Tokių žmonių mintys – kitokios nei visų, nes jie kitaip surenka, atvaizduoja ir pritaiko informaciją iš kitų smegenų vietų. Iš principo tai turėtų gebėti kiekvienas žmogus, tačiau slopinimas neleidžia šių sugebėjimų panaudoti, nes tai gali sukelti problemų valdžiai. Tad pirmiausiai ką galima apie mintį pasakyti yra tai, kad ji yra rodomosios sąmonės dalis. Mintis tai tam tikra smegenyse surinkta struktūra, kurioje žmogus mato susietą įvairaus modalumo informaciją sintezės zonose, smegenyse. Imant proceso aspektą galima išskirti tokius dėmenis: stimuliavimas, surinkimas ir koreliacija. Pirmiausiai turi būti stimuliuojama mąstymo zona; toliau iš įvairių smegenų resursų turi būti surenkama informacija ir sujungiama mintyje kaip idealizuoti beformiai morfizmai; ir galų gale mintis koreliuojama su kokia nors aplinka, tai yra, ji turi būti kokio nors išorinio arba vidinio objekto (objektų sistemos) atspindys. Imant sandaros aspektą, galima sakyti, kad mąstymas turi tokią pačią sąmonės struktūrą kaip ir sensoriumas: yra informacijos srautai, per kuriuos sujungiamas kontekstas; tie srautai suteka į šabloną, kuriame paruošiama minties forma į rodomąją sąmonę; šablonas siejamas su kognityvinėmis kokybėmis; ir galiausiai viskas paduodama suvokimui – tai yra minties beformė forma žmogaus mąstančioje sąmonėje. Jeigu tokio apdorojimo rezultatas yra elementų sąsaja, užimanti apie 50 cm galvos srityje ir jeigu nėra jokio trynimo, stabdymo ir trikdymo, tai žmogus gali naudotis visu natūraliu protu. Jeigu plotas mažas ir nedaug sujungtų elementų, tai yra žemesnės kastos požymis, nes žemesnėje kastoje mąstymas slopinamas.
Tačiau tai nėra viskas, nes mąstymą siekia ne tik slopinti, bet ir žinoti ką žmogus mąsto. Tam sukurtos minčių skaitymo priemonės. Tik čia daug problemų, nes toks skaitymas gali būti nepakankamai tikslus. Nepaisant to, vis tiek primetamas žmogui. Taip yra todėl, kad mintis surenka labai daug modalumų, kurių neįmanoma atvaizduoti įprastiniame išoriniame ekrane. Ekranas skirtas atvaizduoti sensoriumo formas, o mintis – tai ne daiktas. Belieka ekrane rašyti tekstą arba vietoje išorinio ekrano naudoti kito žmogaus sąmonę, kurioje galima tokią informaciją atvaizduoti natūraliai. Tačiau ir televizorius, ir žmogus – nėra ideali priemonė. Tarkime minties formą sudaro apie 30 elementų. Frazė arba sakinys yra tik vienas iš šių elementų šalia kitų, tokių kaip jausmas, būsena, emocijos, motorika, vaizduotė, fantazija, atmintis, sensorinis objektas ir t.t. Tad susiejus lingvistinę minties pusę su žodynine žodžio reikšmę, iš tikros minties informacijos gauname tik 1/30, tai yra, 29 elementai, mąstymo skaitymo proceso metu iš rezultato dingsta, ir lieka tik frazė monitoriaus ekrane, kuri atrodo, kaip labai primityvus gebėjimas, toli gražu neprilygstantis „mano“ sugebėjimui. Mintis nėra vienas žodis, mintis yra visa introjekcija, kur yra tam tikri branduolio elementai, bet taip pat ir visas sensorinis, kognityvinis, motorinis ir limbinis kontekstas. Todėl kartais ir sakoma, kad „žodžiais idėjos išreikšti neįmanoma“ arba kad ši, šiame tekste pateikta interpretacija – neteisinga, nes aš mąstau visiškai ką kita. Kitaip sakant, iš analizės arba interpretacijos dingsta 29/30 mąstymo turinio. Nepaisant to, mintys skaitomos, o kam nenorima duoti šio sugebėjimo – trinamos iš sąmonės visai. Todėl šis sugebėjimas yra labai didelis turtas, kurį švaistyti nerekomenduotina. Būtina protą lavinti ir plėsti suvokimo bei mąstymo apimtį.
Reikia neužmiršti, kad žmogus ir mąstymas – nesutampa. Todėl nesvarbu koks žmogaus protas, svarbu koks jis yra. Protą galima padaryti kokį tik nori, naudojant transhumanistines technologijas ir tai, kad protas didelis nebūtinai reiškia, kad žmogus normalus. Žmogus yra tai, ką jis daro, jeigu protas daro nusikaltimus tai jis daug mažiau vertingas už tuščiagalviškumą. Kitaip sakant, pats proto faktas apie jo vertę nesako nieko, svarbu kaip jis panaudojamas. Nesugebėjimas be proto žmoguje daugiau nieko pamatyti kyla iš tamsumo. Vien tai, kad žmogus (profesorius) sujungtas su kompiuteriu arba kalkuliatoriumi, nereiškia, kad jis yra šviesus žmogus. Todėl įrankio turėjimas yra privalumas, bet tai nėra viskas ir visuomenės dresiravimas, kad manytų, jog protas yra svarbiausias dalykas, kad jis yra sėkmės bilietais iškreipia realybę. „Protingas“ žmogus mato didelius informacijos gabalus, surenka didelius informacijos plotus, gali lengvai keisti informacijos formą, pavyzdžiui, iš epizodinės atminties pervesti į kalbos struktūras, taip pat atblokuotas didelis plotas atmintyje, vyksta efektyvi abipusė sąveika tarp atminties ir mąstymo ir tarp mąstymo bei atminties, „gali protingai pašnekėti“, ir dėl to „nusipelno gyventi geriau“, nes yra „šviesus“ žmogus. Tačiau kai sužinai paslaptį, kaip ši šviesa atsiranda ir kad konkurencija nelabai sąžininga (didžioji paslaptis, kad kiti žmonės, kurie galėtų būti lygiaverčiai konkurentai, yra „nukenksminami“ su smegenų lobotomija). Čia kas yra?, šviesa ar tamsa.
Dėl tokio minties „sudėtingumo“ galima būtų suabejoti ir kognityvinės telepatijos galimybėmis pamatyti kito žmogaus vidų. Kadangi mintis sudaryta iš pakankamai didelio elementų skaičiaus, surinkti visus ir teisingai suderinti, gali būti kebloka. Čia daugiausiai padeda kalbos išmanymas, nes didžioji dalis pagrindinių psichologinių procesų ir reiškinių turi savo pavadinimus kalboje ir šių pavadinimų žodynėliai – ne tokie jau ir ilgi. Vienam tikrovės blokui galėtų būti iki šimto ar kelių šimtų žodžių. Tad žinant visus pavadinimus ir pasinaudojant įžvalga, galima juos sudėlioti pakankamai tiksliai. Mąstymas visgi yra sensoriumo daiktų ir situacijų atspindys, mintis reaguoja į kažkokią dalykų padėtį ir tam turi ribotą lingvistinių reakcijų skaičių. Ryšys neišvengiamas, net jeigu telepatas taip pat naudoja tą patį mechanizmą. Tai yra, parodo kito žmogaus vidų savo mąstyme, kuris veikia pagal tokius pat principus, kurie yra ir tyrimo objekto mąstymo prielaida. Tai ne tiesioginis pajautimas per ryšio kanalą, bet „beryšinis“ surinkimas iš savo smegenų resursų, savo rodomojoje sąmonėje. Aišku, žmogus kalba ir kažkaip elgiasi ir tai yra labai turtingi informacijos šaltiniai. Todėl galima didžiuotis savo iškalba, bet per daug šnekėti – nepatartina.
Filognozijos pradinė mokykla 