1 Natūrali ir techninė „psichologija“
Nors modernios empirinės psichologijos mokslas atsirado 18 a., ir ji tyrinėjama jau virš dviejų šimtų metų, kai kam gali atrodyti, kad ji vis dar slepia didelę paslaptį, nes nežinome nei kas yra sąmonė, siela, nei mąstymas. Iš tikrųjų, šie dalykai dar suprantami ne iki galo, tačiau nepaisant to, šiuo metu apie žmogų žinoma tiek, kad jį vadinti „paslaptimi“ netikslu. Tai liečia ir visą smegenų sandarą bei struktūrą, kuri šiuo metu yra galutinai ištyrinėta naudojant visas naujausias priemones, tarp kurių ir tomografai bei MR skeneriai. Daug žinoma ir apie procesus, kurie vyksta šiuose neuronų tinkluose. Sudėtingesnė situacija yra su galutinio reprezentavimo priemonių išaiškinimu, tačiau ir šie vidiniai „televizoriai“ šiuo metu labai intensyviai studijuojami.
Šiame įraše žmogaus „paslaptį“ norėčiau apžvelgti ir aš, atkreipdamas ypatingą dėmesį į individualią psichologiją, kurią linkstama mistifikuoti, siekiant sureikšminti kai kuriuos žmones ir kai kurias pareigas, kurias tie žmonės vykdo pretenduodami į antžmogių arba pusdievių vaidmenis. Tas mistifikavimas vykdomas po talento, gabumų priedanga. Žmogus yra labai paprastas organizmas ir jo sugebėjimai standartiniai ir šabloniški, kad ir kiek propaganda norėtų šią elementarią tiesą nuslėpti.
Mokslas šiuo metu vystosi dviem kryptimis: pirma tyrinėja biologinės gyvybės kognityvinę psichologiją, o antra bando ją pamėgdžioti, kurdama dirbtinį intelektą kompiuterinės technikos pagrindu. Šiuo metu skirtumas tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto yra tas, kad natūralus intelektas turi suvokimo, sąmonės modulį, tuo tarpu kai dirbtinis intelektas visas savo funkcijas atlieka be vidinės reprezentacijos sistemos, kitaip sakant, jis visas yra pasąmonė, nors ir pasižyminti dideliu efektyvumu, tikslumu ir apimtimi. Pavyzdžiui, dirbtinė atmintis gali atgaminti informaciją kokiu tik nori tikslumu, tuo tarpu biologinė atmintis veikia kitokiais principais. Bet apie tai toliau.
Esminis skirtumas tas, kad kompiuteryje visą darbą atlieka algoritmai, o žmogus yra daug sudėtingesnė sistema, kurioje išdėstymas ne nuoseklus, linijinis, bet tinklinis, kai jungtys ir ryšiai formuojami funkcinio tinklo viduje ir projekcijos tiesiamos į tam tikras kitų funkcinių tinklų vietas. Tai leidžia vienu metu suaktyvinti didelius smegenų plotus. O kompiuteryje linijinį algoritmo vykdymą suefektyvina tik procesoriuje vykstančių operacijų sparta.
Nepaisant to, dirbtinis intelektas vis geriau sugeba pamėgdžioti natūralias smegenis ir sparčiai vejasi žmogų. Skaičiavime ir logikoje žmogus seniai pralenktas, nors minusas tas, kad kompiuteris negali kurti naujų teorijų, tik naudoja tas, kurios įdėtos ir sutvarkytos jo atmintyje. Tuo tarpu žmogus ne tik atkartoja ką išmokęs, bet ir geba kurti naujus mąstymo principus, vis geriau pažindamas supantį pasaulį. Aišku viena, kad šios varžybos truks dar ganėtinai ilgai, nors tai nereiškia, kad pralenkusi žmogų mašina taps šios planetos valdovė. Negana to, tai nereiškia, kad žmogus varžysis su dirbtiniu intelektu vien dabartiniu pavidalu. Ši konkurencija gali pasiekti tokį mastą, kad bus pasitelkta net žmogaus evoliucija. Technika laisvai „evoliucionuoja“ sukuriant vis naujus modelius ar kartas, todėl suprantama, kad šia priemone naudosis ir žmogus, kuris jau ne už ilgo turės „patobulintas“ versijas.
2 Palyginimas
Žmogaus psichika turi tik kelias pagrindines dalis, kurių bendras veikimas sukuria psichikos reiškinį. Bent kai kurias jų jau senokai geba panaudoti ir techninės priemonės, kurios įeina į kognityvinių kompiuterio sugebėjimų arsenalą. Sensorinis pasaulis, kurio pagrindinės dalys kuria vaizdą ir garsą. Atmintis, kuri šį pasaulį gali įrašyti ir išsaugoti vėlesniam atgaminimui. Šitos dvi dalys buvo perkeltos į techniką pirmiausiai, išmokus į atmintį įrašyti vaizdus su fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Fotoaparatai geba įrašyti tik statiškus atvaizdus, o filmavimo kameros įrašo judantį pasaulį. Taip pat technologiškai į atmintį galima įrašyti garsus, kurie su atvaizdais sudaro sensoriumo pagrindą.
Bet žmogaus sensorinis pasaulis yra sąmoningas, o atmintis – ir sąmonėje, ir pasąmonėje. Pasąmonėje būdama suskleistos, potencialinės formos, ir sąmonėje – išskleista į suvokimą. Žmogiškos smegenys gali atgaminti informaciją tik tam tikromis porcijomis, vaizdinėmis/garsinėmis mintimis. Tai, galima sakyti, pirma mąstymo forma, kurią galima vadinti sensoriniu mąstymu.
Pažiūrėkime kokie skirtumai tarp mašinos ir žmogaus pagal šiuos kriterijus (sensoriumas, atmintis, mąstymas bei sąmonė):
- žmogus atvaizduoja į vidų (sau), o mašina į išorę (kitiems),
- žmogaus kai kurie kognityviniai procesai yra sąmoningi, o mašinos – viskas yra pasąmonė,
- žmogus gali atpažinti, naudodamas primityvias mąstymo sąvokas, o technika šiame lygmenyje – neatpažįsta, tik nukopijuoja, įrašo ir atgamina.
Toliau, dar vienas momentas išimtinai būdingas gyviems organizmas, yra tas, kad jie turi judėjimo sistemą, o tai reiškia, kad reikia ir judėjimo valdymui tinkamo proto. Tam reikia orientacijos aplinkoje, kuriai naudojamas atvaizdo sukūrimas, atpažinimas, planavimas ir judėjimo aparato valdymas. Tai reiškia, kad šiuolaikinis dirbtinis intelektas per mažai išoriškai aktyvus ir savarankiškas, nes tam reikia aukštesnių kognityvinių funkcijų. Šiuo metu, dirbtinis intelektas didele dalimi yra atsietas nuo robotikos ir judėjimo imitavimo technologijos gana primityvios, tačiau ši vystymosi kryptis egzistuoja ir tik laiko klausimas, kada jis bus sujungtas su judėti gebančiomis sistemomis. Ir ne tik judėti, bet judėti kaip žmogus, o gal dar geriau, nes galima integruoti sausumos, vandens ir skraidančias judėjimų formas viename techniniame organizme.
Judėjimo planavimui reikalingas protas turi suprasti pasaulį, turėti tikslus ir pagal juos organizuoti savo veiklą. Organizmo lygis vertinamas pagal tai, kiek jis sugeba prisitaikyti prie supančios aplinkos.
Iš pradžių žmogus mąstyme galėjo manipuliuoti aplinkinio pasaulio modeliais, sujungdamas atsiminimo, įsivaizdavimo ir mąstymo elementus į vieną sistemą, kurio poliai yra mąstymas/protas. Protas yra tam tikra galimybė, potencija, o mąstymas yra aktualizuotas protas, kuris išrenkamas pagal tai, kokioje situacijoje yra žmogus. Kita svarbi manipuliavimo dalis yra judesio prisiminimas/įsivaizdavimas/planavimas, kuris būna svarbus kūno/pasaulio polinėje sistemoje, per kurią žmogus, jo mąstymas patenka į išorę.
Bet žmogų tikru žmogumi paverčia kalba, kuri pirmiausiai yra garsų suvokimo, įsivaizdavimo ir imitavimo galimybės. Garsų sekos jungiamos su atvaizdais ir atlieka antros signalinės sistemos vaidmenį, kai manipuliuoti mąstyme pradedama ne sensoriumo gabalais, bet garsiniais ženklais, kurių viduje užkoduoti sensorinio pasaulio morfizmai. Vėliau garsus išmokta žymėti simboliais, taip sukuriant per akis suvokiamą ženklų sistemą, kuri irgi yra išsivysčiusio kalbinio mąstymo pagrindinis elementas. Žmogus naudoja visas išvardintas formas, kurios įgavusios įvairių kognityvinių sugebėjimų pavidalus.
Ką gali mašina: įrašyti šnekamąją kalbą ir rašytinį tekstą ir jį atgaminti – tai yra elektroninės knygos lygis. El. knyga gali būti tekstas arba gali būti įgarsinta. Primityvus mašinos protas pagrįstas mikroprocesorių valdančiais algoritmais kalbą gali analizuoti ir išversti ją į kitą kalbą – tekstu arba garsu. Tačiau tokio lygio, kad vien iš gramatikos ir žodyno galėtų kurti bet kokius pasakojimus, pagrįstus sensoriumu, atmintimi arba vaizduote – nėra. Geriau sekasi tik loginės kalbos ir matematinės kalbos struktūrų panaudojimas, tik su apribotais kūrybiniai sugebėjimais.
3 Žmogaus psichologija ir gyvenimo paslaptis
Žmogaus raidos pirma stadija yra mokymasis per žaidimą, antra – specializuotas mokymasis. Šitaip suformuojamos motorinės smegenys ir protas, pirmiausiai su kalbos šaknimi, kuri įsirašo į bendrą pasaulio asociatyvinę hologramą. Toliau eina trečia raidos stadija, vadinama darbu, kuriame reikia pritaikyti visus mokymosi procese įgytus sugebėjimus.
Sugrįžtant prie „paslapties“ klausimo, galima išskirti erdvinę lokalizaciją, kuri smegenyse išsisaugo kaip žemėlapis ir įvykių laiko seką, kuri suvokiama kaip kalendorius. Viskas kas su žmogumi vyksta, vyksta kažkokioje vietoje ant žemės rutulio ir tam tikroje kalendoriaus pozicijoje. Žemėlapis ir kalendorius į atmintį patenka per sensoriumą, nes yra pasaulio daiktai erdviniai peizažai ir kompozicijos ir jų judėjimas, nuoseklumai, sekos. Atmintis yra gebėjimas atgaminti, tai yra prasukti nuo pradžios iki galo, arba nuo kokios nors konkrečios vietos, tačiau šiam sugebėjimui jau reikia atpažinimo, supratimo ir mąstymo sugebėjimų.
Tai yra žmogaus vystymosi pirma stadija, kuri susijusi su pasaulio pažinimu. Kitas momentas yra mokymasis judėti, kuris sukuria motorinį protą ir motorinę kompetenciją, atspindinčią kūno naudojimo šiame pasaulyje galimybes. Motorinė vaizduotė yra vidinė pasaulio dalis, su kuria save pradeda identifikuoti visi žmonės. Tačiau yra ir pats kūnas, kaip pasaulio dalis, su kuriuo susijęs motorinis mąstymas. Visi gyvi organizmai turi užkoduotus primityvius instinktus, kurie yra pirminiai motorinio planavimo elementai. Tad į atmintį įsirašo žemėlapis, kalendorius ir veikimo planai, instinktai ir įgūdžiai.
Be kalbos gyvūnai mąsto maždaug taip, aišku tik vaizdiniais suvokimais: „šitą jau mačiau“ (atmintis) ir „jis elgiasi taip ir taip“, pavyzdžiui, „gali užpulti“ (atmintis). Arba atvirkščiai: „šitas nematytas“ ir „nežinau ką gali padaryti“ (atmintis) ir čia jau reikia motorinio sprendimo ir pasirinkimo ką daryti. Tai daugiausiai lemia išorinės savybės, dydis, forma, judėjimo greitis ir t.t. Viskas pasikeičia, kai toks vaizdinis/garsinis mąstymas ir atpažinimas susiejamas su kalba ir atsiranda galimybė papasakoti apie tai, kur (žemėlapis), kas (identifikacija, klasifikacija), kada (kalendorius) vyko. Kaip ir viskas kas išmokstama, kalba iki tam tikro amžiaus įsirašo į atmintį, o paskui, visą gyvenimą naudojama kaip priemonė arba ginklas.
Kalba naudinga tuo, kad jos ženklais įrašomi pasakojimai, istorijos, paaiškinimai, aprašymai ir šie sugebėjimai tampa bendro žmonių būvio dalimi. Rašytinė kultūra yra bet kokios civilizacijos istorijos pagrindas, kuris leidžia matyti realybę iš labai plačios perspektyvos. Dar vienas žmogaus sugebėjimas susijęs su meninio kopijavimo galimybe, kuri leidžia pamėgdžioti pasaulį tapyboje, skulptūroje, amatuose ir t.t. Čia turime bendrą sensoriumo, vaizduotės ir motorinių įgūdžių veikimą.
4 Kalendorius
Kalendorius yra žmogaus biografijos pagrindas, kuriame išsidėsto viskas ką žmogus mąsto, veikia arba kas šalia jo pasaulyje įvyksta. Todėl viskas susiję su su kalendoriaus atmintimi ir žmogaus galimybės didele dalimi priklauso nuo jos. Lyginant biologinę atmintį su technine, matome, kad techninė yra vienasluoksnė ir maksimaliai tiksli. Tai reiškia, kad jeigu tokia būtu žmogaus atmintis, tai jis įsimintų visas vietas, įvykius ir datas pasaulyje, o taip pat ką apie visą tai mąstė savo viduje. Tačiau biologinė atmintis yra šiek tiek kitokia. Pirmiausiai ji turi kelis sluoksnius, pagrindiniai yra sąmonė ir pasąmonė. Pasąmonė yra didelė, o suvokimas mažas, ir atminties fragmentai į jį iškeliamas mažomis porcijomis, bet visa kiek jos reikia. Be sluoksnių ir painiavos, kuri priklauso nuo to, ar atmintis buvo tvarkoma optimaliai ar įsimenama buvo chaotiškai. Tam tikru mastu aišku viską sutvarko smegenys savaime bet turi prisidėti ir žmogus. Ir kitas dalykas yra skiriamoji geba. Nes mintyse žmogus įpratęs įsiminti apibendrinimais, bendrybėmis, dažniausiai netgi temos ir jos minimalios konkretizacijos lygyje. Todėl atsiminimo procese detalės neišlieka, o jeigu išlieka, tai jos įprastinėje sąmonėje neatgaminamos.
Analizuojant žmogų, svarbiausia yra kalendoriaus sistema. Šią sistemą galima pavaizduoti taip: pagrindiniu vienetu pasirinkę dieną, gauname skaičių, užimantį tam tikrą vietą visų kalendoriaus skaičių sistemoje. Į tą skaičių įdedama erdvė, kuri yra visose paros padėtyse esantis žemės rutulys. Taigi imama diena ir toje dienoje žemės kamuolys, kurio tam tikrose vietose vyksta veiksmas. Jis vyksta kiekvieną dieną ir turi kryptis į praeitį, praėjusių dienų kalendorių ir ateitį, ateisiančių dienų kalendorių. Kadangi visas žemės kamuolys yra žinomas, tai nesunkiai galima nuspėti, kas kokią dieną buvo žmogaus sensoriume. Kai tiriamas ilgalaikis procesas, visi šie sensoriumai pereina į sensorinę atmintį ir gali būti atgaminti sąmoningame suvokime. Tai žmogaus patyrimas.
Toliau, šis patyrimas formuoja kognityvinę dalį, kai pasaulio struktūros pereina į antrą signalinę sistemą, kurioje manipuliuojama įvairiomis sensoriumo dalių kopijomis, pakeičiančiomis tikrovę. Tai yra motoriniai gabalai, kalbiniai gabalai, vaizdiniai gabalai, kurie sudaro žmogaus vidinį pasaulį. Kaip jau sakiau, jis tiesiogiai susijęs su sensoriumu, kuris vyksta tam tikroje vietoje ant planetos paviršiaus.
Kognityvinė dalis suformuoja įgūdžius, pažiūras, vertinimus, įsitikinimus, tikėjimus ir įvairiausias žinias bei žinojimus, kurie visi įsirašo į kognityvinę atmintį ir bet kada gali būti atgaminti. Žymint kalendoriuje, tai gali būti 30 dienų, kurių metu buvo skaitoma kokia nors knyga, turėjusi didelę įtaką žmogaus įsitikinimams.
Dabar galima suformuoti patį kalendoriaus vaizdinį. Atmetame metais arba dienomis žymimą kalendorių ir pasirenkame mėnesį ir metų laiką. Mėnuo yra vienas mėnulio apsisukimas aplink žemę, o sezonai rodo gamtos prisitaikymą prie skirtingų aplinkos sąlygų, kurios priklauso nuo žemės sukimosi aplink saulę. Jeigu tartume, kad žmogus vidutiniškai gyvena 80 metų, tai visą šią trukmę pervedus į mėnulio kalendorių gauname apytiksliai 960 mėnesių. Per šiuos mėnesius cikliškai kartojasi 4 metų laikai – žiema, pavasaris, vasara ir ruduo. Taigi gaunasi, kad žmogus pragyvena 240 kiekvieno sezono pasikartojimų.
Dar tikslinant, žmogaus gyvenimas skirstomas į tris dalis po 320 mėnesių: 1 dalis yra jaunystė, 2 dalis yra suaugusio gyvenimas ir 3 dalis yra senatvė. Kiekvienam amžiaus tarpsniui tenka po 80 kiekvieno sezono pasikartojimų. Ir tada galutinis etapas yra visų šių mėnesių užpildymas sensoriumo turiniais, pagrindu imant žemės gaublį, ir kognityviniais turiniais, kurie atspindi atminties, proto, vaizduotės, žinių, pažiūrų, įsitikinimų, vertinimų vystymąsi per visus minėtus tarpsnius: jaunystės mėnesius, suaugusio gyvenimo mėnesius ir senatvę. Kadangi organizacija veikia kaip tikslus mechanizmas, tai žinant net labai skurdžią informaciją apie asmenį, iš anksto galima žinoti svarbius, bet standartinius žmogaus gyvenimo įvykius. Visi mokosi, dirba, veda, teka, susilaukia vaikų ir t.t. Arba jeigu kokio nors momento trūksta, tai slepia tam tikras standartiškas priežastis.
Svarbiausias patarimas, susikurti kiekvieno žmogaus kalendoriaus vaizdinį vaizduotėje, kad galėtum matyti visą žmogų, jo gyvenimo kontekste, žinant kada ir kur konkrečiai kas nors įvyko arba vyko.
Įprasta manyti, kad tai priklauso nuo talento, kad gebėjimas atsiminti maksimaliu tikslumu yra vadinamas fenomenalia atmintimi. Taigi kompiuterio diskelyje atgaminama viskas kas įsirašė ir nedingsta joks fragmentas, jeigu negadinama, o žmogus sutvarko, suklasifikuoja, apibendrina ir dažniausiai įpratęs atkartoti kalba, pasakojant, o čia pagrindiniai vienetai yra žodžiai, sakiniai ir tekstai, kuri gali būti išsamūs ir neišsamūs.
Pagrindinis skirtumas tarp žmogaus ir mašinos yra jausmu ir emocijų turėjimas, kuris verčia žmogų spręsti ir elgtis ne vien racionaliai, bet ir impulsyviai bei iracionaliai. To neturi jokia mašinos atmintis ir jos šito išmokyti neįmanoma niekaip, – kad iš tikro jaustų, o ne išoriškai imituotų jautimą. Todėl mašinos arba dirbtinis intelektas yra paprastas ir nuspėjamas, o žmogus mąsto apibendrinimais, atgamina su nuostoliais, temos lygyje ir dar prie to prisideda mistika ir iracionalūs jausmai, kurie „žmogų daro žmogumi“.
Toks mąstymas yra šiek tiek daugiau nei biografija, nes jis leidžia pamatyti ne tik svarbiausius faktus, bet ir žmogaus vidų. Vidus susideda iš fiksato, fiksato atminties, ir laisvų mąstymo morfizmų, kurie valdo kiekvieno žmogaus elgesį. Šis pasaulis ir šis gyvenimas būna tik toks, visa kita – paprasčiausios mistifikacijos. Todėl vertinant žmogų būtina atsisakyti iracionalaus mąstymo, baimių, nepagrįsto išaukštinimo ir kitų mąstymo klystkelių. Dvasinis pasaulis gali būti turtingas, turtingesnis už gyvenimą, bet šios polinės realybės yra tik abipusė projekcija viena į kitą. Pasaulis į dvasią ir dvasia į pasaulį. Maža to, didele dalimi šios projekcijos vyksta kalbos ženklų terpėje, kurioje galima išreikšti iki pusės milijono reikšmių.
Filognozijos pradinė mokykla 