a) Sąmonės kokybė

Pažinimo ir mokslo galimybės užkoduotos visuomenėje įdiegtose paradigmose, kurios priklauso nuo žmogaus sąmonės ir kalbos struktūrų. Kaip sąmonės dėžutės daro įtaką technologijų pažangai atsakymas yra įraše „Archontas“. Ten pat yra ir schema, kuri paaiškina interpretacijų evoliuciją nuo tam tikros psichoformos iki užbaigtos technologijos. Psichoformos – tai sąmonės dėžutės, realybės paradigmos, nuo kurių priklauso kokie įmanomi keliai manipuliuoti realybe. Jeigu vaizdas sąmonėje tikslus, gali atlikti tikslias manipuliacija, o jeigu vaizdiniai visiškai atitrūkę, tai negali matyti įvaldymo galimybių. Ši savybė vadinama sąmonės ir veiksmo kokybe. Kokybė gali būti žema ir aukšta, o tai priklauso nuo veiklos mastų ir efektyvumo.

Įsivaizduokime tokią situaciją: yra upė ir aklas žmogus. Jo tikslas persikelti per upę. Tai galima padaryti pereinant per tiltą arba plaukiant valtimi. Tačiau kol jis šių priemonių nesuras – o tai sunku, nes jis aklas – tol kito kranto nepasieks. Ta pati problema kyla ir mokslininkams. Koks yra metodas sudaryti tikslų aplinkos žemėlapį, nenaudojant akių? Aklas neturi akių, bet gali liesti. Mokslininkai tą ir daro – jie kvantinės realybės nemato, bet įvairiais instrumentais bando ją apčiuopti, tada, kaip aklieji, protu ir vaizduote nustatinėja formas. Nematant pačios tikrovės, jos pobūdis nulemiamas sąmonės dėžutės, kuri gali būti paranki galimybių atradimui ir neparanki.

Darbą užbaigus – galima keliauti per upę, siekti savo tikslų, duota tikrovė manipuliaciškai būną įvaldyta. Pradinių verčių nelaikau svarbiomis jeigu jos neefektyvios, „neleidžia persikelti per upę“. Religija ir senovės filosofija turi daug neefektyvių koncepcijų, kurios atsirado aklai bandant apčiuopti realybę. Tai nubraižyti žemėlapiai, kurie deja neatitinka realių kontinentų, todėl navigacijai per tikrovę jie netinkami.

Neužsiimu senovės klystkelių tyrinėjimu, nors įvairios „sąmonės dėžutės“ bei klaidų ir atitikimų pasekmės – įdomus klausimas. Iš to galima pasimokyti ką reikia daryti, ko nereikia. Taip pat galima sukurti kriterijus paradigmos efektyvumo vertinimui.

Todėl ir bandau išskirti sąmonių ir minčių surinkimo tipologijas. Sąmonių tipologija priklauso nuo žmogaus psichinės sandaros ir yra biologinis reiškinys. Jis keičiasi tik tuo atveju, jeigu keičiasi biologija. Minčių surinkimas vyksta pagal pasaulį ir kalbą, jis iš esmės lingvoforma. Yra kažkokios prote užkietėjusios frazės, kurios funkcionuoja kaip pravaikščioti keliai. Tais keliais žmogus įpratinamas vaikščioti, todėl susiformuoja apsaugos ir barjerai, kurie trukdo iškrypti iš numatyto kelio. Tai apsaugo nuo klaidų, bet taip pat skatina stagnaciją, stabdo naujus atradimus.

Žinduolio sąmonės tipologijos pagrindinis akcentas tas, kad ji yra trivietė – turi priekinę dalį, centrinę dalį ir galinę. Išplėtimuose dar prisideda lankai, kurie yra ekstrasensorikos sistemų vieta. Mąstymas dažniausiai prisirišęs prie priekinės dalies ir ją aptarnauja. Žmogus išdresiruotas bijoti savo realybės. O kalboje atsispindi pagrindiniai dėmenys, kuriais sąmonė manipuliuoja ir bando iš jų kurti valdymo technologiją. Siekiama psichikos valdymo priemonių per religiją, filosofiją ir ideologiją, taip pat gamtos valdymo priemonių. Kiekvienas nori kažką valdyti. Kitoks žinojimo siekimo tikslas žmogui nelabai suvokiamas.

Tai ką aš kuriu irgi yra „sąmonės dėžutė“, tačiau taip būna visada. Esmė tame ar nauja dėžutė tuo momentu užkoduoja lygio pakilimą, žingsnį į priekį. Lygį įvaldžius, jis savo darbą padaro ir turi užleisti vietą kitai. Mano tikslas mokslą išplėsti vien iš priekinės sąmonės dalies į galinę, kad pilnai apimtų dvivietę realybę. Mano metodą iliustruoja paveiksliukas. Judini pirminę realybę (auftatas) ir pėdsakai susiformuoja priekinėje ir galinėje dalyje, tada iš savo mąstymo horizontų surenki interpretuojančias sąvokas. Man tai yra jau minėtas kontinuumų metodas.

Parodyti sąmonės kokybių ir veiksmo kokybių lygiai. Sąmonės kokybės: a) jausminis visumos patyrimas, b) kalbinis-sąvokinis pažinimas, c) matematinis suvokimas. Veiksmo kokybės: a) maginis-ritualinis veiksmas, b) eksperimentinis-mokslinis veiksmas. Savo tyrimą realizuoju sąvokiniame ir matematiniame lygyje, o veiksmas – žinių apie kitų atliktus eksperimentus apibendrinimas. Arba lieka paprasta kalbinė filosofija. Žinojimo pobūdis priklauso nuo to, kaip sujungiamos priekinė ir galinė dalis senso-kognityvinėje sintezėje.

b) Pasaulio modelis

Sąmonės dėžutės „visko ribos“ yra teoriškai gana paprastas klausimas. Technologinė pasaulio interpretacija suvokime atsiranda taip: pradžioje fiksato sątvaras sukuria kopiją, tada kopija tikslinama per įdeigimą, kurio metu iš išorės perkeliama į vidų, galiausiai iš įdeigto laksato sukuriamas ertas (technologija). Ertas yra riba. Tiksli, holoplastinė kopija yra priartėjimas prie erto, nes visas vaizdas rodo ir visas pertvarkymo galimybes. Taigi pradžia yra sątvaras, o pabaiga ertas, kuris užsklendžia „nuotykį“. Nieko daugiau negali būti. Tarp jų kažkur yra kalba kaip pagrindinis katalizatorius.

Kaip matome šiek tiek pažaidžiau naujoviško patirties įžodinimo žaidimą ir pabandžiau sukurti išorinės krypties struktūrų analizę. Savistabai įdomi kalba, o aš pažiūrėjau į išorinį fiksatą, vadinamą pasauliu. Pats bendriausias pavadinimas, kuris įvardija pagrindinę vyksmo areną yra sątvaras, kurio artimiausias sluoksnis vadinamas slaja, kur surenkami pagrindiniai suvokimo dėmenys, sudarantys vaizdą. Tai erdvė, laikas ir daiktas.

Natūralu, kad po vaizdo yra povaizdis, kuris formuoja panašią sistemą tik žemesnėje pakopoje. Erdvės poerdvis yra priešokos taškų klainis, kuris yra po vaizdu esančių aktyvumo sistemų tinklas. Laikas yra eigma, kuri turi tenkmę ir šuorus, kadangi judėjimas gali būti tolygus ir ramus, o gali būti šuoliškas. Šie dalykai taip pat įkomponuoti į eigmos priešokos taškų klainį. Klainiuose formuojasi rinklės, kurios užgroždamos slają, sukuria grožmenį, išorinį daiktišką ar juslinį objektą. Pavyzdžiui, garsai irgi gali būti vadinami grožmenimis.

Slaja sątvare turi priekinę dalį, kuri vadinama skoma ir galinę dalį, kuri yra atgrindas. Skoma yra dėmesio surinkimo taškas, kuris išskiria grožmenį. Atgrindas – tai visas periferijoje esantis fonas. Judumas pasireiškia dviem būdais: rinklės ir grožmens dreifu, ir sątvaro slingavimu, kurio metu formuojasi vaizdo pertalkos, dreifuoja priešokos taškuose birkštys. Birkštis yra suaktyvinimo būsena ir forma, kuri nelietuviškai vadinama veiksmo potencialais arba impulsais. Skoma visada yra sirtas grožmuo, o atgrindas – lainas. Sirtas reikškia stiprus, o lainas – silpnas. Slinguojant sirti ir laini grožmenys, slenkant skomai, pereina vienas į kitą.

Tai pirmas povaizdžio lygis, kuris pasiekia tik birkštis, kurių voros kirimuojamos į rinklę, tada rinklės užgrožia grožmens slają. Šitaip prasimato pasaulio sątvaras, visa žmogų supanti realybė. Tuomet jis įdeigiamas į laksatą, kuris transformuojasi per vidines manipuliacijas į ertą. Išspaudus iš ertų maksimalų našumą, pasiekiama riba. Ertų našumą, aišku, riboja tikrovės savybės.

Pavyzdžiui, išaiškinus visą sątvaro mechanizmą, bus galima sukurti dirbtinį sątvarą, kuris bus sąmoningas ertas – bus pasiektas visas žmogaus spektras.

c) Kas yra mintis

Prieš tai aprašiau, koks yra fiksato povaizdžio pirmas principas. Dabar analogiškai aprašysiu laksato pomintį. Jau rašiau kad pomintis skirstomas į kamieninę ir šakinę dalį. Tai gali būti ne visai tikslus apibūdinimas, nes šakos skiriasi tik braižmu ir kanalu. Tai yra, pati ši struktūra tuščia.

Prasminės arba vaizdinės rinklės paduodamos į įlaidį ir čia suformuoja struokas, kurios turi savo braižmo struktūrą. Braižmas, tai ta semantinė forma, kuri suteikia minčiai jos formą – ji gali būti kalbinė, gali būti vaizdinė ir pan. Šio proceso eigma ir tentyvas panašūs į tuos kurie vyksta pasaulio sątvaroje, todėl čia nekartosiu. Tik minčių pasauliui daugiau būdingos šuorinės voros, dėl ko mintys sustruokiamos ypais. Tai gali būti būdinga ne visiems, nes kitų žmonių mintys srūva kaip nesustojamas srautas, tačiau vis tiek dažnai matosi punktyrinis minčių principas, ypač jeigu braižmas lingvoforminis.

Mano įsitikinimu didžiosios daugumos sąstruokų braižmenys yra kopijos, tai yra jos įtrauktos iš pasaulio į atminį ir paprasčiausiai mėgdžiojamos. Tačiau negalima sakyti kad visos mintys tėra pasaulio kopijavimas. Manau, kad 70 proc. sąstruokų braižmenys yra kopijos, o 30 proc. braižmenų originalūs. Akivaizdu, kad vien originalais mąstyti neįmanoma ir turi būti kopijų bazė. Tačiau jeigu žmogus turi talentą kurioje nors srityje gali judėti apie 30 proc. ribose originalių sąstruokų. Tokios mintys vadinamos idėjomis.

Tačiau net idėjoje kažkokia dalis yra kopijos nuo ko nors matyto, girdėto arba patirto. Visas grubus ir subtilus sątvaras yra originalių sąstruokų šaltinis. Nemanau, kad mintis gali atsirasti iš nieko. Sėkmė lydi tuos, kas sugeba pasaulyje pastebėti nuryškintus, išblukusius braižmenis, įsidėti juos ir sustruokti į mintį.

Apie kaupiamąją sąmonę galiu pakartoti tą patį, ką jau esu kartojęs pagal savo gana seną schemą. Turima priekinė ir galinė sąmonės dalis, ir informacijos kaupimas vyksta vykdant pirmą kognityvinį šuolį iš sensoriumo į kognityviumą. Vykstant šiam šuoliui kaupiama patirtis, struktūros, abstraktai, kurie atlieka minties braižmenų vaidmenį.

Antras kognityvinis šuolis yra grąžinimas iš galinės sąmonės dalies (kaupiamosios) į priekinę to, kas sukaupta – tai vadinama supratimu. Tai įgauna žinojimo formą, kuris leidžia pasakyti kas kas nors yra, ką tai daro, ko galima tikėti ir kaip reikia reaguoti. Šio šuolio metu įvyksta senso-kognityvinė sintezė, kurios metu galinė sąmonės dalis sujungiama su priekine. Pradiniame variante mintys tik aptarnauja pasaulį.

Žmogus siekiantis pažinimo nesitenkina išvaikščiotais keliais, kuriuos siūlo bendri pažinimo įrankiai (kaip kalba), ir siekia įžiūrėti užtamsintus kontūrus ir braižmenis. Taip vyksta naujoviško šablono kūrimas. Jo sėkmė priklauso tik nuo to, kaip sugebama įtikinti kitus žmones jo didesniu efektyvumu. Kaupimo svarba akivaizdi, ši funkcija yra pagrindinė proto atrama, be kurios nebūtų įmanomas joks pažinimas.

• Žmogaus samprata