Pats efektyviausias tikrovės tyrimo metodas, kokį yra sukūrusi žmonija, yra vadinamasis kontinuumų metodas. Apibendrinęs šį metodą gavau trijų kontinuumų principą, kurio užtenka norint atrasti tikrovės sandarą ir ją aprašyti. Metodas taip vadinamas todėl, kad jame yra trys kontinuumai, kuriuose darbą galima atlikti atskirai, o tada jie sujungiami ir tie taškai, kuriuose jie sutampa, yra atskleistos tiesos vietos. Pirmas yra matematinis kontinuumas, kuriame teoriškai tiriamos matematinės struktūros, kuriama matematinė kalba. Antras kontinuumas yra ekrano dėmenų kontinuumas, kuris tikrovę dalina į pačias bendriausias kategorijas, o tada tos kategorijos dar smulkiau skirstomos į atskiras savybes, vadinamas parametrais. Šis kontinuumas didele dalimi taip pat gali būti tiriamas vien galvoje, mąstant ir nedarant jokių eksperimentų. Paskutinė vieta yra sensorinis kontinuumas, kuris jau turi būti tiriamas empiriškai, eksperimentu. Mokslo užduotis yra suderinti atitikimus visose trijose vietose, tada gaunamas atskleistas tikrovės fragmentas, kurį galima valdyti technologiškai.

Kol kas mano tyrimas vyksta pirmo ir antro kontinuumo rėmuose, nenaudojant jokio praktinio eksperimento. Todėl šį tyrimą galima vadinti teoriniu. Teorijoje svarbiausios yra pati kontinuumo kaip tokio sąvoka ir pagrindiniai dėmenys, į kuriuos išskaidoma kontinuumo sandara. Numanau, kad yra žmonių, kuriems kontinuumo vaizdinys yra neaiškus ir miglotas, todėl jį reikia apibrėžti, tačiau apibrėžime vis tiek turi pirmiausiai būti suprasti terminai, nes be to neįmanoma galvoje sukurti teisingo kontinuumo vaizdinio. Aš kontinuumą apibrėžiu kaip „tapatybės fraktalą“. Fraktalas paprastai būna struktūra, kuri viduje sudaryta iš sumažintų savo paties formų, ištęstų pirmiausiai į vidų, bet tas pačias formas atkartojanti taip pat didinant ir į išorę. Tačiau statiškas kontinuumas neturi jokios struktūros, ir čia didinama arba mažinama „forma“ yra tapatybė. Pritaikius mano sulietuvintą žodynėlį, fraktalas yra laužmuo, o kontinuumas – tęsmas. Taip apibrėžiamas matematinis kontinuumas, kurį labai patogų į vidų ir išorę išreikšti vidiniais ir išoriniais vienetais. 1 = 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 – į vidų ir 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 = 1 – į išorę. Jeigu pridedame papildomų dimensijų ir formuojame dauglypą, tai jose galioja toks pats vienetų kontinuumas. Toks yra matematinio kontinuumo pagrindas.

Kitas kontinuumas yra dėmenų dauglypa, kuri jau nėra tapatybės fraktalas savaime, bet juo tampa kai dėmenų kontinuumas sujungiamas su matematiniu kontinuumu. Taigi kokie yra pagrindiniai tikrovės ekranų dėmenys, kurie į grupes sugrupuoja visus tikrovės aprašymui naudojamus parametrus? Tai yra substancijos grupė: substancija-energija-informacija ir judėjimo grupė: erdvė-judėjimas-laikas. Schemoje šie dėmenys yra išskaidomi, tačiau tikrovėje juos reikia dėti vieną ant kito ir jungti į vieną sistemą, nes visos kategorijos yra viena, neišardoma sistema. Taip pirmiausiai sujungiame substancijos grupę, uždėję ant jos energijos ir informacijos sąvoką, tada ant šio junginio uždedame erdvę ir visą substancija-energija-informacija pasklinda erdvėje, tada įvedame judėjimo kategorija ir substancija… tampa judri, o šis judrumas sukuria laiko sąvoką. Jeigu imtume kategorijas paremtas parametrais tai turime erdvę x, trukmę t, masę m, judėjimą v, energiją E ir t.t. Sujungę pamatinius parametrus galime gauti sudėtinius, tokius kaip jėga ma, impulsas mv ir pan. Šios kategorijos su skaičiais susiejamos į jų vidų įdedant tapatybės fraktalą ir tą fraktalą suskaidant į statiškus arba dinamiškus skaičius.

Tai yra teorijos pagrindas, kuris leidžia suskurti reonominį tikrovės modelį, kuris išskiria judėjimo savybę kaip pagrindinę tikrovės savybę. Iš esmės tradicinė fizika yra substancijos judėjimo erdvėje matematinio aprašymo metodas. Galima bandyti šį modelį keisti į kitą, kokį nors nereonominį modelį, tačiau tai labai sunku, nes smegenų ekranuose tikrovė pateikiama kaip judri ir ši savybė yra žmogui nenuginčijamas faktas. Tačiau gebant pažvelgti anapus realybę reprezentuojančių ekranų, turėtų būti galimybė sukurti ir nereonominį modelį, kuris pagrįstas daug sudėtingesne koncepcija už judėjimą. Tai svarbus klausimas ir kalbant apie kontinuumą, nes tikrovėje, kadangi ji pagrįsta judėjimu, šis taip pat turi būti judrus. Todėl išskiriami dinamiški ir statiški kontinuumai. Statiškas pagrįstas tapatybės fraktalu, o dinamiškas – tapatybės deformacija, kuri pati gali būti statiška arba kintanti. Iš tokių kontinuumų išvedami mano kuriami dimensiniai skaičiai, kurie gali turėti išorinių dimensijų, dėl ko vienos dimensijos palyginimas nepakankamas norint nustatyti skaičių santykį. Jeigu pereitume prie tikrovės klausimo, problema ta, kad neaišku iš kur kyla baigtinio statiško kontinuumo judrumas. Jeigu kontinuumas uždaras, judrumo šaltinis neįmanomas. Judrumą aš aiškinu kaip atviro kontinuumo savybę, kuris gali gauti impulsą deformacijoms iš aukštesnės erdvės. Iškyla pirmojo judintojo problema, kurią išsprendžiu pagrindinės tikrovės dalies (PTD) sąvoka, kuri judrumą turi savo esmėje, tą savo esmę skleidžia į išorę, bet jos iš niekur nepaima. Žemesni kontinuumai inkrustuoti vienas į kitą, ir judrumą, dinamiką bei deformacijas, dėl kurių atsiranda judri struktūra, perduoda vienas kitam.

Dabar pakalbėkime apie empiriką ir apie tuos sluoksnius šiuose dėmenyse, kurie nepatiriami suvokimu. Padarius prielaidą, kad matome ne visą tikrovę, kategorija substancija turi būti padalinta į sluoksnius, kurie matomi ir nematomi. Kiek tokių sluoksnių yra nematant pasakyti neįmanoma, tačiau pradžiai tarkime kad jų yra penki. Ta materijos dalis, kuri matoma ir kuri aprašinėjama formulėmis, yra tik 1/5 tikros realybės sandaros. Vadinasi, kiekvienas objektas be tos 1/5 matomos dalies turi 4/5 nematomų struktūrų, kurios taip pat yra realios. Nematoma ir nematuojama dalis gali atrodyti niekaip nepasiekiama, tačiau yra viena galimybė – naudoti analogiją, tai yra nematomoms substancijos dalims perkelti matomos substancijos kategorijas ir bandyti taip jas modeliuoti, kurti įvairius galimybių žemėlapius, tai darant tol, kol kokioje nors naujoje vietoje bus sujungti visi trys kontinuumai. Be to, kadangi matematinis ir dėmenų kontinuumai yra teoriniai, juos įmanoma modeliuoti vien savo galvoje ir tada ieškoti galimybių pritaikyti realiame pasaulyje. Čia reikia galingo ir originalaus mąstymo, kuris leistų sąmonei pažvelgti anapus horizonto. Tam, kad būtų aklai atspėta anapusinių sluoksnių sandara, reikalinga tokia pat sėkmė, kaip aukso puodo laimėjimas loterijoje. Tačiau atkakliai dirbant, tiriant visus įmanomus žmogaus galvoje variantus, rezultatą pasiekti įmanoma. Tarp matomų ir nematomų dalių turi būti kažkokia analogija, todėl perkėlimas irgi gana efektyvus metodas.

Matomą pasaulį vadinu strata, o nematomi sluoksniai tuomet yra hipostratos. Strata yra 1/5 tikrovės dalis, o hipostrata 4/5. Artimiausia neištyrinėta fizika yra sąmonės fizika, su kuria kiekvienas turime subjektyvų fenomenologinį sąlytį, tačiau kol kas neturime užbaigto tiksliojo mokslo, kokiu aprašomas fizinis pasaulis. Sąmonės realybę vadinu gnostine, ir šis naujas mokslas bus gnostinės substancijos modelis, kurį aprašę gausime 2/5 realybės. Pasiekę šį tikslą gausime pilną žmogaus sandaros spektrą ir bus galima sąmonės kalbinio kalėjimo dėžutę pakelti į naują lygmenį šitaip sukuriant naują civilizaciją. Ši perspektyva gali atrodyti grėsminga, nes atsiras galingos psichikos naikinimo priemonės. Tačiau problema manau ne ta. Dabar turimi labai galingi kūno žudymo ginklai, kuriais lengvai galima nužudyti milijonus. Tačiau jie yra vieši, uždrausti ir kontroliuojami, o atimti žmogui gyvybę ar luošinti yra draudžiama įstatymų. Bėda su sąmonės ginklais yra ta, kad jie iki šiol yra įslaptinti, ir juos naudojantys apsimeta, kad tokios priemonės neegzistuoja ir tikri nužudymai dėl šios priežasties neišaiškinami kaip nusikaltimai. Mokslas turi vystytis į priekį, tačiau, kad šis vystymasis būtų saugus, jis turi būti viešas ir prižiūrimas. Slaptumas ir nepriežiūra yra didžiausias pavojus.

Manau, kad gyvybės kilmės klausimą įmanoma pilnai atskleisti tik supratus 3 hipostratos principus, tai yra, pažinus 3/5 realybės. Šita hipostrata leistų atsakyti į klausimą kas vyksta su žmogumi prieš jo gimimą ir po mirties, ar žmogus laikinas ar amžinas, ar turi pakartotinių įsikūnijmų galimybę ir panašiai. Šie mokslai šiuo metu turi tik religinę ir filosofinę formą ir juos galima svarstyti tik dviejų kontinuumų rėmuose, tai yra, teoriškai. Klausimai tokie: koks trečios hipostratos kontinuumų multipleksas?, kokia ekrano dėmenų sandara?, kaip juos sujungti ir kaip uždėti ant pačios anapusinės tikrovės? Iš dalies turi veikti analogija, todėl čia galėtume ieškoti substancijos ir judėjimo grupių analogijos, ir žiūrėti kokiame dinaminiame kontinuume jos veikia. Toks tyrimas yra labai perspektyvus ir civilizacijos laukia labai ilgas kelias, jeigu nesusinaikins. Kad taip neatsitiktų, turime mažinti civilizacijos griaunamąją galią ir stiprinti kuriamąją potenciją.

Darbas turi būti daromas nuosekliai, todėl kol kas judu antros hipostratos teoriniuose kontinuumuose ir šiais metais pamėginsiu pateikti originalų naujovišką dėmenų modelį. Jis gali būti tiek reonominis tiek nereonominis, jeigu pavyks sugalvoti aukštesnio už judėjimą lygio koncepciją, kuri būtų varančioji substancijos jėga. Tai įmanoma ekraną iš fiksato patraukus į laksatą, ir pabandant anapus horizonto esančią realybę atspindėti čia, pritaikant originalius ekrano dėmenis, iš kurių būtų išimti tradiciniai mazgai.

• Fizika