Ezoterikos pasaulis labai įvairus ir jame gali būti sunku susigaudyti, atsirinkti kas tikra ir patikima, o kas tėra ezoterinė kūryba, neparemta jokia autentiška patirtimi. Gebėjimą įvertinti ir teisingai atsirinkti turi tik žmonės, kurie patys yra tikros patirties nešiotojai, kitiems tenka gerokai paklaidžioti ieškant autentiškų patirčių ir jomis paremtų teorijų. Mano vertinimu tikra, autentiška informacija sudaro ne daugiau 25 proc. žinių, kiti 75 proc. yra ezoteriniai verslai, kurie kopijuoja šaltinius siekdami pelno. Kita vertus, tai gali būti nelabai svarbu, nes 25 proc. atlieka idėjų generuotojų funkciją, o kopijuotojai tas idėjas išplatina, išpopuliarina ir paskleidžia visuomenėje. Patikimų žinių lieka mažiau, nes jos sumaišomos su išsigalvojimais ir kūryba, bet pagrindinės idėjos, net tuo atveju jeigu jas platina „šarlatanai“, būna teisingos, o jos įdeda į galvą teisingas koncepcijas, kurios įsišaknija ir gali būti sustiprintos naujomis teisingomis žiniomis, paimtomis iš patikimų šaltinių. Tie kas ieško – visada randa.

Ezoterika nėra centrinė tema visuomenėje, ja užsiima žmonės, kurie laikomi visuomenės paraščių gyventojais. Dėl šios priežasties gali būti keista, kad žmogus iš viso gali daryti tokį pasirinkimą, kuris gyvenime turi labai nedaug perspektyvų, nes viską valdo mokslininkai – o ezoterika vaizduojama kaip pseudomokslas, vadinasi labai nuvertinama. Tad kaip atsitinka, kad kas nors iš viso domisi tokiomis temomis? Matau tik vieną paaiškinimą: turi būti slaptas pasaulis, vadinamas atitrūkusia civilizacija, kuris turi labai išvystytas technologijas, galinčias efektyviai manipuliuoti sąmonėmis. Tikraisiais ezoterikais tampama susidūrus su šiuo pasauliu, patyrus šio pasaulio technologijų poveikį, tačiau iki galo nesuprantant kaip viskas veikia arba priimant pakištas versijas, kurių tikslas suklaidinti sąmonę. Taigi tie 25 proc. iš dalies yra šitaip suklaidinti, bet tik todėl, kad jiems parodomas ne visas vaizdas, o tik dalis, ir visuma būna iškraipyta fantazijomis bei išsigalvojimais. Šitie žmonės, patyrę stulbinantį poveikį, tampa idėjų propaguotojais, nes jiems atrodo, kad gavo žmonijai labais svarbių žinių, kuriomis didelis noras pasidalinti.

Šias žinias pirmiausiai priima pasekėjai, kurių sąmonėje susimaišo išplėstos ir paprastos sąmonės patirtys, gaunamas kognityvinis ezoterinės ir įprastinės sąmonės mišinys, kurį galima sustiprinti įvairiomis autentiškomis patirtimis, o gali likti tokiu baziniu pavidalu. Pagal tai, kokią formą sąmonėje įgyja šie du sluoksniai, turimos įvairios pasekėjų kategorijos, galinčios išsiskirti reikliu mąstančiu intelektu, o gali būti ir žemos kokybės sąmonės, kurios tiki bet kuo, niekada neklausia, patys neieško atsakymų, nes jiems užtenka autoriteto žodžio, kuriuo aklai tiki ir seka. Žinoma yra kategorijos ne tik pasekėjų, bet ir pačių ezoterikų, kurie dirba su skirtingomis socialinėmis klasėmis, kurios skiriasi sąmonės kokybe. Aukštesnei kokybei reikia didesnio ezoteriko talento, mažesnei – mažesnio; paprastoms avelėms, kurios tiki bet kuo – pakišami ne ezoterikai, bet šarlatanai. Manipuliacijų su sąmone technologijos naudojamos tokiu principu, kad aukščiausios galimybės būtų parodytos tik vienetams šioje planetoje, kurie padaromi autoritetais ir lyderiais, visiems kitiems lieka naudotis jais kaip informacijos šaltiniais ir mokytojais, bet, jeigu nėra sustiprinami poveikiu, tenkinasi tik teorinėmis žiniomis. Galima išgalvoti įvairių praktikų, mokymų ir pan., bet visa tai veikia tik tiems, kas yra apdovanotas. Vieni domisi, siekia, tyrinėja, stengiasi išplėsti savo galimybes, kiti atmeta, nes susitaikyti su nevykėlio statusu labai sunku. Tokie žmonės dažnai turi problemų dėl savo ego ir energiją įdeda į tas sritis, kur gali pasiekti daugiau.

Šia proga noriu tarti kelis žodžius apie reiškinį, kuri angliškai vadinamas „out of body experience“. Verčiant į lietuvių kalbą ši patirtis būtų „išėjimas iš kūno“ arba „astralinė projekcija“. Noriu šį reiškinį įvertinti iš savo teorijos perspektyvos ir paaiškinti kaip tai įvyksta iš tikro ir kokios galimybės tokį gebėjimą išsiugdyti. Yra sukurta nemažai praktikų ir yra nemažai žmonių siekiančių įgyti tokių patirčių. Viskas deja dažnai būna ne taip, kaip pateikiama, nes paaiškinimai ateina iš pasenusių ezoterikos modelių, kuriuos pats laikas pakeisti pažangesniais. Žmogaus sąmonę skirstau į priekinę, galinę ir centrinę. Priekinė sąmonė yra vadinama fiksatu, nes ji turi fiksuotumo, nepriklausymo nuo žmogaus valios įspūdį; galinė dalis vadinama laksatu, nes ji laisvai formuojama ir lanksti, priklauso nuo žmogaus kūrybinio aktyvumo. Centrinė dalis yra kūnas, kuriame susimaišo ir fiksatas, ir laksatas, todėl galima sakyti, kad turime fiksatinį kūną ir laksatinį kūną, kurie įgyja tas savybes, kurios priklauso nuo terpės, iš kurios ateina. Dar kitaip galima sakyti kad žmogaus sąmonė turi dvi pagrindines sferas, kurių susikirtimo centras yra žmogaus kūnas. Paprastai šios sferos yra sukabintos ir veikia koordinuotai, tačiau įmanomos specifinės situacijos, kai sferos atsikabina ir laksatinė dalis pradeda veikti atskirai nuo fiksatinės. Tada atsiranda reiškiniai, kurie susiję su išėjimo iš kūno patirtimis.

Dauguma žmonių, kurie yra patyrę išėjimą iš kūno pasakoja, kad kūnai būna ne vienodo statuso: vienas nesąmoningas ir neveiksnus, o kitas sąmoningas ir veiksnus. Disociacijos metu abu kūnai veiksnūs būti negali, nebent būtum ne žmogus, bet žmogų apsėdusi šmėkla, kuri ilgą laiką prabuvusi žmoguje, nesugeba nuo jo atsitapatinti. Taip dažniausiai nebūna. Todėl sąmoningas būna visada laksatinis kūnas, kuris stebi neveiksnų fiksatinį kūną iš išorinio stebėtojo pozicijų. Įdomiausias klausimas, kaip tai įmanoma: tai koks nors sutrikimas, realus mechanizmas, technologinė imitacija ar dar kas nors. Pavyzdžiui, jeigu tai būtų natūralus mechanizmas, kurį įmanoma išmokti valdyti, tai turėtume daryti prielaidą, kad egzistuoja psichikos struktūra, išeinanti anapus fiksatinių ir laksatinių sferų, ir kad joje įmanomas šių sferų veikimas atsiskyrimo režimu. Jeigu tai dirbtinė technologija, tai reikštų, kad mes turime reikalą su psichotronine simuliacija, kurioje psichotroninis projektorius abejose sferose piešia nesusijusius vaizdus, kurie veikia ne koordinuotu, bet atsaju principu. Tam reikėtų nupiešti 100 proc. sensoriumo virtualios simuliacijos ir 100 proc. kognityviumo virtualios simuliacijos ir sąmonė matytų du filmus, kur vienoje pusėje – nejudrus kūnas, o kitoje sąmoningas laksatas. Sensoriumo vaizde laksatinį kūna pakabinus kur nors palubėse, galima vaizduoti, kad įvyko išėjimas iš kūno arba astralinė projekcija.

Kam tai gali būti daroma irgi turėtume pasvarstyti. Jeigu tokias technologijas naudoja religinės organizacijos, jų tikslas galėtų būti pagrįsti savo religines doktrinas per išrinktus liudytojus, kurie pasakoja savo patirtis, įrodančias, jog anapus fizinės egzistencijos yra dvasinė egzistencija ir kad šiuo gyvenimu viskas neužsibaigia. To aišku niekas nežino, labai tikėtina, kad taip ir iš tikro yra, tačiau nepaisant to įrodymus galima suklastoti jau minėtu būdu. Kitas variantas, kai tokios patirtys sukeliamos ezoterikams, kurių užduotis propaguoti alternatyvias sąmonės ir kūno sandaros teorijas ir pagrįsti jas paranormaliais reiškiniais. Tokie žmonės patenka į minėtus 25 proc. autentiškų patirčių turinčių žmonių, kurie yra ezoterikoje originalūs šaltiniai. Tie, kurie mokosi iš jų ir siekia pakartoti tas patirtis savo sąmonėje, yra pasekėjai trokštantys ekstremalių potyrių, nepatenkinti ta savo sąmonės būkle, kurioje yra įrėminti ir siekia iš tų rėmų ištrūkti. Daug kam pavyksta, nes jų patirtys irgi yra sustiprinamos, o tie, kurie neapdovanojami, dažnai nusivilia ir tampa skeptikais, nes jų tokia nesėkminga patirtis. Nemaža dalis patiria iliuzinius išėjimus iš kūno, kai visas procesas vykdomas vaizduotėje, kuri gali atskirti laksatinį kūną ir suprojektuoti jį į vaizduotės ekraną arba atvarą. Jeigu atvaras būna didelis ir ryškus, tokia „išėjimo“ patirtis gali irgi būti labai įdomi.

Tiems, kas tuo rimtai domisi patarčiau pradėti nuo teorijos, kuri nebūtinai turi būti tradicinė. Pavyzdžiui, aš turiu sukūręs savo teoriją, kuri man priimtinesnė, nes pagrįsta tiesiogine savo sąmonės ir kūno analize, kuri atsiremia į tikrą, autentišką patirti. Man tokie žodžiai kaip „astralinis kūnas“, „eterinis kūnas“ nieko nesako; aš naudoju „akių kūno“, „semantinio kūno“, „gnostinio kūno“ sąvokas ir t.t. Jos kitiems taip pat gali būti nepriimtinos, tokiu atveju geriausia susikurti savo terminologiją ir jos pagrindu siekti atskirti sferas, kurios veiktų nepriklausomai viena nuo kitos, ir būtų galima įgyti naują egzotišką patirtį savo sąmonėje. O ar tai ką nors duoda daugiau negu vien egzotiška patirtis – spręsti kiekvienam savarankiškai. Prie viso to gali būti ir daugiau mechanizmų, kurie nežinomi, gerai neištyrinėti arba kurių programavimo galimybės daug didesnės negu leidžiama pažinti eiliniams vartotojams. Noriu tik perspėti, kad tokia būsena nėra natūrali, pagrindinė būsena ir jos paskirtis yra išmintai eksperimentinė ar konkrečiai užduočiai atlikti. Pavojus, kad pakeitus natūralią būklę į dirbtinę nepavyks sugrįžti labai mažas, tačiau reikia saugotis, kad ši būsena netaptų nevaldoma.

Užbaigdamas galiu tik priminti, kad nesuprantant sąmonės sandaros arba turint neteisingą įsivaizdavimą praktinės treniruotės labai apsunkinamos, todėl visada geriausiai pradėti nuo savo kūno analizės, suvokti, kad yra sudėtinga kūnų struktūra, kurie paprastai būna sujungti, bet yra galimybės sukurti tokias būsena, kuriose jie pradeda veikti savarankiškai. Svarbiausia – kūnas yra galinės ir priekinės sąmonės sankirtos vieta, kuri turi būti pagrindinis dėmesio objektas. Jeigu žmogus savo patirtyje nesugeba atskirti šios demarkacinės linijos, vargu ar pavyks išmokti valdyti būsenas.

• Ezoterika
• Gebėjimai