Jau kurį laiką vystau multiplekso (dauglypos) sąvoką, kuri gali būti sunkiai suprantama, nes norint ją suprasti, reikia turėti tokius vaizdinius galvoje, kokius turiu aš. Tai pasiekti nėra taip paprasta, nes kiekvieno žmogaus proto vystymosi kelias yra individualus ir kiekvienas žmogus mąsto savo sąvokomis, kurias kartais suderinti su kito žmogaus galvoje esančiomis sąvokomis – neįmanoma. Visgi tikiuosi, kad mano tekstai pakankamai suprantami tiems, kas nori juos suprasti ir aš sėkmingai užvedu ant kelio, kurį noriu, kad kiti žmonės išbandytų. Tas kelias pirmiausiai yra minčių ir mąstymo kelias, todėl jis netinkamas tiems, kas neturi polinkio savarankiškai mąstyti, niekada nėra girdėję kas tai yra filosofija. Kitaip sakant, būtinos tam tikros sąlygos ir prielaidos, be kurių bendrą pasaulį sukurti neįmanoma.

Dauglypą aiškinau kaip matematinę idėją, susijusią su daugiadimensiniais skaičiais, tai yra tokiais, kurie turi ne vieną išorinę dimensiją, bet ir paslėptas, ir tai, kokia jų reikšmė, priklauso nuo pilnos skaičiaus struktūros. Šio principo esmė ta, kad net išoriškai lygūs dydžiai gali būti nelygūs dėl paslėptų papildomų realybių, įeinančių į skaičiaus struktūrą. Dauglypos paprastai būna nehomogeniškos, sudarytos iš nevienodų sudėtinių dalių, todėl jas labai sunku pertvarkyti, lyginti, transformuoti, atlikti įvairius matematinius veiksmus. Iš gyvenimo galima paimti tokius paprastus dauglypos pavyzdžius kaip piniginis vienetas ir jo vertė. Tarkime 1 euro vertė 2000 m. ir 1 euro vertė 2015 m. skiriasi, todėl tarp išorinių vienetų lygybės dėti negalima, nes jie turi papildomą dimensiją, kurios nelygios. Galime imti prekę ir jos kainą – tai irgi paprastas ekonominis dauglypos pavyzdys, kuriame akivaizdžiai matosi išorinė dimensija – prekė ir papildoma dimensija – prekės kaina. Net išoriškai vienodos dauglypos gali būti nevienodos, nes kaina priklauso nuo įvairių priežasčių: kokioje parduotuvėje, kokioje šalyje parduodama ir pan. Dar vienas dauglypos pavyzdys yra žmogus. Vienas žmogus gali būti milijonierius turintis penkias firmas, o kitas skurdžius, gyvenantis nuo atlyginimo iki atlyginimo. Imant žmogų kaip pilną dauglypą su visa struktūra, į kurią įeina turtas ir nuosavybė, žmonės nėra lygūs, nors visada yra tik vienas žmogaus „egzempliorius“. Tačiau tikrovėje visi žmonės turi daug papildomų dimensijų, kurias taip pat būtina vertinti.

Tai yra paprastas dauglypos paaiškinimas, bet jos esmę suprasti labai svarbu, nes mano sistemoje dauglypa yra kertinė sąvoka, taikoma visoms realybėms: materijai, visuomenei, sąmonei, kalbai ir pan. Kiekviena realybės sritis turi savo rūšies dauglypos struktūrą, kurią išaiškinus, pažįstama jos prigimtis ir žinias galima panaudoti technologinei pažangai. Atomas ir molekulė yra dauglypa, substancija yra dauglypa, ekrano dėmenų kontinuumų junginys yra dauglypa, kalba yra dauglypa ir pan. Panagrinėkime lingvistinį atvejį. Kiekvienas ištartas sakinys yra artikuliacinių kadrų seka, kuri surenka lingvistinę dauglypą, vadinamą sakiniu. Lingvistinės dauglypos uždavinys yra išpakuoti semantinę dauglypą, kuri vadinama mintimi. Kalboje mintys paverčiamos kadrų sekomis, kuriose renkamas kito žmogaus galvoje minčių vaizdas, perduodamas šnekėtojo. Šis procesas išsiskiria tuo, kad kalba yra tik tarp žmonių siuntinėjamas kodas, kuris pasako žmogui, kokią vietą savo prote turi aktyvuoti tam, kad surinktu šnekėtojo perduodamą informaciją savo galvoje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus savo prote jau turi turėti pilnus pasaulius, kalbinis kodas tik pasako, kokias dalis reikia išrinkti, kad pamatytum koks vaizdas yra šnekančio žmogaus galvoje. Jeigu žmonių pasauliai skirtingi arba žiniose yra spragos, kodas atsiremia į tuštumą – žmogus nesupranta, ką nori pasakyti kalbėtojas. Todėl efektyviam susišnekėjimui, reikalingas bendras žinių lygis.

Dar vienas dalykas, kurį privaloma suprasti yra kiekybės ir kaipybės skirtumas. Matematikoje, kuri kažkodėl laikoma tikslia, nors „nupjauna“ visas realybės deformacijas, svarbiausia yra kiek ko nors yra, kiekybė. Kiekybėje visi gabaliukai laikomi vienodais ir be šio „kiek“ apie juos daugiau nereikia nieko žinoti. Tačiau kaip jau paaiškinau daugiadimensiniuose skaičiuose svarbu ne kiek, bet kaip, t. y., kaipybė. Tai suprantama, nes visi skaičiaus dimensijų multipleksai ne vienodi, jų negalima išrikiuoti į sutvarkytas sekas, todėl gaunamos sandūros, kuriose svarbiau kokia yra dauglypos struktūra. Noriu atkreipti dėmesį į akivaizdų faktą, kad tikrovėje grynai kiekybiniai elementai labai reti, nes tikrovės deformuotos ir chaotiškos, jose nėra jokios taisyklingos tvarkos, taisyklinga tvarka yra primetama savavališkai. Todėl tikrovė geriau pažįstama ne kiekybiniu, bet kaipybiniu principu. Tokį mokslą laikinai nusprendžiau vadinti filognozija, žmogų, kuris juo užsiima – filognozininku. Visai įmanoma, kad ateityje šį pavadinimą pakeisiu, tačiau kol kas jis yra toks. Prieš tęsdamas dar noriu paaiškinti šio pavadinimo etimologiją tiems, kas nesupranta. „filo“ dalis yra graikiškas žodis, reiškiantis „myliu“, o „gnosis“ reiškia „pažinimas“. Taigi filognozija yra „pažinimo meilė“, panašiai kaip filosofija yra „išminties meilė“. Tikslus apibrėžimas yra toks: Filognozija – tai neinstrumentinė ir instrumentinė holoplastinio tikrovės multiplekso atodanga sątvare. „Holoplastinė“ reiškia „pilnai sulipdanti visas tikrovės dalis“; o „sątvaras“ yra sąvoka, kuria apibūdinu žmogaus „pilną sąmonę kaip šviesos arką, kurioje atsiveria aplinkui žmogų esančios realybės vaizdas“. Sątvaras turi priekinę fiksatinę dalį, vadinamą objektyvia realybe, ir galinę laksatinę dalį, kuri yra įkreipta į subjektą.

Matome, kad pagrindinis filognozijos tikslas yra surasti matomą ir nematomą realybę sudarančius multipleksų rinkinius, kuriuos būtų galima aprašyti moksline filognozijos ženklinimo kalba. Jau buvo galima suprasti, kokia pagrindinė šio principo inovacija – kiekybinis aspektas nustumiamas į antrą planą ir į pirmą planą iškeliamos nehomogeniškos kaipybės, kurios aprašinėjamos specialia kalba, kuri gali būti šiek tiek panaši į logikoje naudojamą kalbą. Svarbiausia žinoti pagrindinę multiplekso sandarą ir atrasti visas įmanomas reakcijas, kurių metu įvyksta multiplekso perstatymai, dėl kurių keičiasi tikrovės būsena. Dabartiniuose moksluose tikrovė padalinta į specialias sritis, kurios dirba savo pažinimo darbą atskirai nuo kitų, kuria savo ženklinimo sistemas, metodus, formules ir t.t. Šios sritys vystomos nekoordinuotai, todėl tarp jų atsiranda tokie dideli skirtumai, kad jas paskui suderinti būna labai sunku. Tuo tarpu mano atveju yra vienas pagrindinis tikrovės multipleksas, vadinamas holoplastiniu, kuris mąstomas bendrai, o atskiros dalys tuo pačiu principu, ir ta pačia notacijos sistema įkomponuotos į visumą. Kadangi tikrovės sandara nehomogeniška, ji yra dauglypa, natūraliai atsiranda sluoksniai, tačiau jie tyrinėjami neatitraukti nuo visumos.

Paėmus patį sątvaro vidų išsiskiria tokie sluoksniai:

1. fizinis pasaulis,
2. biologinis pasaulis,
3. socialinis pasaulis,
4. psichologinis pasaulis,
5. kalbinis pasaulis.

Per visus šiuos sluoksnius eina dauglypos sąvoka, kuri laikoma pagrindiniu tikrovės aprašymo būdu. Šis sąrašas išsiskiria į dvi dalis, nes tikrovę laikau padalinta į gnostinę ir fizinę braną. Iš gnostinės branos ateina sąmonės realybė, laksatai, o iš fizinės branos, pasaulis, fiksatai. Pagal šį principą sluoksniai skirstomi į dvi grupes – fiksatinę ir laksatinę. Tarp jų pagrindinis skirtumas tas, kad fiksatinėje dalyje yra būtinosios struktūros, kurios sukonstruotos pačios tikrovės, o laksatinėje dalyje – nebūtinosios, priklausančios nuo savivalės arba laisvės. Laisvės sritis yra kalba, psichologinis pasaulis ir socialinis pasaulis, o būtinybės yra biologinė ir fizinė realybė. Žmogus žmogumi yra būtent dėl tokios sandaros, dėl to, kad į būtinybės pasaulį sugeba įnešti laisvę, kuri yra bet kokios kūrybos šaltinis, nesvarbu ar tai būtų meninė, ar mokslinė kūryba. Čia reikia prisiminti tai, ką rašiau savo senesniame įraše „Babelio bokštas“, kuriame pateikiau savo realybės schemą ir iš Hegelio paimtą dialektinį evoliucijos metodą: tezė, antitezė ir sintezė. Aš naudoju šią struktūrą visos realybės paaiškinimui, kurioje tezė yra Šaltinis, antitezė – tikrovė sudaryta iš gnostinės ir fizinės branos, bei sintezė, kurią vadinu Eiolu. Kodėl tam, kad iš Šaltinio atsirastų pasaulis reikalinga tokia sandara? Tai paprasta, atsiradimui būtini du paradai: medžiaginis, būtinybės pradas ir laisvės, kūrybinis pradas, kuris per laisvą perstatymą, per savivalę, į žemo lygio realybę įneša naują kokybę, vadinasi – pažangą. Šitaip vidinėje schemos struktūroje mėgdžiojama išorinė, ir būtinybė pereina į fizinę braną, fiksatinį sluoksnį, o laisvė pereina į gnostinę braną, kuri žmoguje įsikūnija į laisvą, kūrybingą sąmonę, ir ši laisvė pirmiausiai reiškiasi kalboje, kaip kalbinė laisvė, galimybė rikiuoti ir perrikiuoti, į būtinybę įnešant naujas galimybes.

Tačiau žmonėse susiformuoja įvairios skirtingos tendencijos, skirtingų tipų psichovektoriai ir žmogus gali turėti polinkį į laisvę (eiolinis žmogus) ir būtinybę (šaltinio žmogus). Šis principas kartojasi visur: moksle, visuomenėje, psichologijoje ir pan. Technologija – yra kūrinys, kuris iš natūralių būtinųjų struktūrų, per perstatymą, sukuria naują, dirbtinį daiktą. Visuomenėje socialinės formos ir žmogaus tipas sukuriamas eiolinės valdžios savivalės viršuje ir būtinybės – apatiniame socialiniame sluoksnyje. Psichologijoje turime laisvas laksatines formas ir būtinas fiksatines formas, kurias sujungus gaunamas žmogaus sukurtas kūrinys. Dėl šios priežasties matome, kad kosminis Eiolas įeina į visas dirbtines šiame pasaulyje matomas struktūras ir kad ši sandara pagrindinis dialektinės evoliucijos principas, kuris sako, kad be laisvės būtinybės pasaulyje neįmanoma jokia pažanga. Dėl šios priežasties, man kaip Eioliniam žmogui, laisvė visada buvo pamatinė vertybė ir aš nuo 17 metų, nuo tada kai pradėjau domėtis filosofija save laikiau libertaru. Tokiu išliksiu iki gyvenimo pabaigos, nes šio principo, įrašyto į tikrovės sandarą, sugriauti neįmanoma. Viena pirmųjų filosofinių knygų, kurias skaičiau jaunystėje, buvo Makso Štirnerio „Vienintelis ir jo nuosavybė“. Jis visa apimančių metafizikų nekūrė, daugiau kalbėjo apie individo ir visuomenės santykius, bet jo principai man visada buvo labai svarbūs. Laisvos valios principo pažeidimą laikau didžiausiu nusikaltimų, be kurio iš principo daugiau nėra jokių nusikaltimų. Šiame tekste paaiškinau kodėl, taip pat pateikiu savo visaapimančią sistemą, kuri vadinama filognozija ir kurios tikslas – išsemti visą tikrovės gelmę, atskleisti jos pagrindinę paslaptį. Tai manau gali būti daroma dauglypos metodu.

• Laisvė
• Žmogaus samprata