Yra žmonių, kurie pažinimą tapatina su vadovėlių mokymusi. Tačiau tikras pažinimas yra daug daugiau negu vien tik nuvalkiotų vadovėlinių tiesų zubrinimas. Talentingas vadovėlių zubrintojas ne tapatus talentingam kūrėjui, nes pirmasis tik moka taikyti taisykles, o antrasis jas kuria. Vadovėlis reikalingas universalizatų į sąmonę įdėjimui ir masinės sąmonės suformavimui, kuri vaikšto tik pramintais takais ir nesugeba sukurti nieko savo. Taip yra saugiau – pasislepi už taisyklių ir nereikia niekuo rizikuoti arba prisiimti asmeninės atsakomybės. Tokiems žmonėms viskas, kas nukrypsta nuo išmoktos taisyklės atrodo klaida, tačiau jie nesupranta, kad nukrypimas gali kilti ne tik iš stokos, bet ir iš pertekliaus. Turint savo minčių, taisyklės tik trukdo, varžo judėjimą pirmyn. Švietimo sistemos problema ta, kad ji iš tikro ruošia tik išsilavinusias vidutinybes, mėgdžiotojus pasislėpusius už vadovėlinių tiesų, kurie neturi jokio talento kurti patys. Sakoma, kad tokiam žmogui užtenka to, kad sugeba išmokti pavyzdžius ir juos taikyti. Tačiau su tokiu mąstymu toli nenueisi, tokiam mąstymui ateitis uždaryta ir visiems laikams užprogramuota stagnuojanti pelkė. Toks principas gal ir tinkamas mokiniams arba pasekėjams, tačiau netinkamas lyderiams, kurie neseka jokiu pavyzdžiu ir viską turi susikurti patys, nuo nulio. Tokia yra filognozija ir toks yra filognozininko kelias, be kelio ženklų, kelrodžių ir pavyzdžių, į kuriuos būtų galima atsiremti. Tačiau, kad galėtum vesti, turi turėti didelį protą ir prisiimti visą atsakomybę už sprendimus, už taisyklių ir procedūrų pasislėpti tam, kad atsikratytum atsakomybės – neįmanoma.

Tikrovė sudaryta iš substancijos, todėl ji pagrindinis pažinimo objektas. Turime bendrą kategoriją ir savybes, kurias į šią kategoriją įdedame. Žmogaus situacija savotiška, nes jis tikrovę pažįsta per save, per savo vidų, todėl substancija jam atsiveria per jo vidaus sandarą ir struktūrą. Joje išskiriamos dvi pagrindinės substancijos rūšys – ta, kuri rodo ir ta, kuri yra rodoma. Lig šiol buvo įprasta tyrinėti rodomos substancijos savybes, tačiau nemažiau svarbi ir įdomi yra rodanti substancija. Su ja problema ta, kad ji visa periferijoje ar net už horizonto, todėl ją labai sunku apčiuopti. Ji yra tas pagrindas, iš kurio kyla pažinimas, todėl tiriant ją turime tuo pačiu tirti ir pažinimo pagrindus. Ši perskyra nėra nauja, tačiau mūsų lakais ji suvokiama pasenusiomis, archaiškomis formomis ir į mokslą neįtraukiama. Sakydavo, kad yra materija ir dvasia. Materiją tiria mokslas, o dvasia yra už mokslo ribų ir priklauso religinės mąstysenos sričiai. Ši sritis į mokslą esą negali būti niekaip įtraukta ir visiems laikams turi pasilikti religijų nuosavybe. Tačiau filognozija ne mokslas, ir jai mokslo dogmos negalioja. Todėl ji gali drąsiai kelti klausimą apie visą substancijų spektrą ir daryti jį savo dėmesio objektu. Kadangi rodomoji substancija gerai ištyrinėta, filognozija imasi srities, kuri pasiekusi mažiau ir kelia klausimą apie rodančiosios substancijos sandarą ir savybes. Rodančią substancija įprasta vadinti sąmone, to nevengiame ir mes, tačiau pagrindinis yra bendresnis šios substancijos apibūdinimas, kurį ištraukiame iš subjektyvių, psichologinių vaizdinių. Rodančioji substancija tiriama objektyviai.

Kaip vyksta rodančiosios ir rodomosios substancijos sąveika paaiškinsiu toliau. Žmogaus biologinėmis antenomis, surenkami aplinkos signalai, kuri sąveikauja su aplinkos išoriniu paviršiumi, su jo kontūru. Tada rodomojoje substancijoje šie signalai subendrinami, susumuojami ir iš jų gaunama bevidurė, išskuobta paviršiaus forma. Šias išskobtas formas, tuščiavidurius kevalus mes vadiname „daiktais“. Surenkamo signalo problema, kad jis užgriebia tik patį paviršinį sluoksnį ir nepasiekia to, ką galima vadinti substancijos esme arba gelme. Todėl substanciją rekonstruodami, mes neturime jokios informacijos apie jos gelmę ir esmę. Toks daiktas tėra paviršius, kurį rodomoji substancija užpildo vientisa laksato mase, kuri atstovauja neapibrėžtą gelmę. Tikrovėje daiktas yra vientisas, tačiau perkeliant jį kaip informaciją į rodomąją substanciją, jis išskaidomas į paviršių ir gelmę ir paviršius yra vienintelis informacijos šaltinis, apie tikrovę, o gelmę turime užpildyti savo mintimis. Pirmas šaltinis tuščiavidurio daiktų kevalo užpildymui yra išoriniai kevalų santykiai ir sąveikos, kurias matome rodomojoje substancijoje, o jų pagrindinė savybė reiškiasi per išorinį niutoninės jėgos parametrą. Kevalai juda, stumdosi, sudaro įvairias konfigūracijas ir geometrijas, ir tyrinėdami šį išorinį paveikslą gauname išorinę mechaniką. Joje pagrindinė sąvoka yra mechaninė jėga. Jos problema ta, kad ji nieko nepasako apie substancijos esmę ir gelmę ir tai yra pati išoriškiausia „materialios“ substancijos savybė. Kadangi vaizduotė iš pradžių buvo skurdi, tai pirma idėja buvo, kad „kaip išorėje tai ir viduje“, ir šis išorinis niutoninis modelis, dabar jau su įvairiomis kvantinėmis modifikacijomis, buvo sukrautas į neišskaidytą substancijos vidurių masę ir padaryta prielaida, kad vidinė substancija yra jėgų ir sąveikų sistema. Tai yra mažų gabaliukų rinkinys, kuriuos riša mikroskopinės jėgos.

Toks modelis pasirodė iki tam tikro laipsnio efektyvus, tačiau jis nėra pilnas, nes jis niekaip negali paaiškinti rodančiosios substancijos. Negyvam materijos gabalui, kaip jį vaizduoja mokslas, toks vaizdinys pakankamas, tačiau jis dūžta tada, kai pereiname prie gnostinės substancijos, kuri naudojama pažinimui. Tokiai substancijai reikia kitokio modelio, ne vien nukopijuoto išorinio kevalų stumdymosi pasaulio, sudėto į daiktų vidurius. Tam tikri faktai rodo, kad substancija sukabinta daug sudėtingesniais ryšiais, nei mums aiškina niutoninės kilmės modelis. Substancija nėra mechaninė sistema, galima net sakyti, kad visai tikėtina, jog gnostinė substancija yra daug fundamentalesnė jos forma, ir kol jos neištyrinėsime mūsų žinios apie tikrovę bus labai paviršutiniškos. Todėl tiesdami kelią, turime suklasifikuoti visas žinomas substancijos rūšis, tada pabandyti panagrinėti, kaip tas substancijas būtų galima paaiškinti. Tam naudoju eiolo ir rėizolo terminus, kurie plačiai paaiškinti ankstesniuose įrašuose. Rėizolinis aspektas substancijoje yra pasyvus, atspindintis deterministines jos struktūras, o eiolinis aspektas įveda naujas, iki tol neregėtas ir mažai tikėtinas struktūras, iš kurių suformuojama specifinė substancija, tokia kaip organinė gyvybė. Todėl išskiriu tokias substancijas:

1. pasyvusis rėizolas – negyvi daiktai, sustingusi materija;
2. aktyvusis rėizolas – aktyvi, reaktyvi materija, kurioje vyksta koks nors procesas.
3. aktyvus rėizolo-eiolo mišinys – organinė, gyvybės materija, kuri buvo „sukurta“;
4. pasyvusis eiolas – gnostinė substancija, kuri nesusiformavusi į pažinimo organą;
5. aktyvusis eiolas – aktyvi gnostinė substancija, kurioje vyksta aktyvus informacijos įsisavinimo procesas.

Tradicinis mokslas aktyviai tyrinėja pirmas tris substancijos rūšis, tačiau gnostinės substancijos neturime jokio net hipotetinio modelio. Toks modelis neatsiranda todėl, kad užsispyrus bandoma taikyti niutoninį principą ir nesuvokiama, kad norint sėkmingai judėti pirmyn, reikia peržengti sustabarėjusį fizikinės materialios substancijos modelį ir nebijoti įdėti į jį naujas savybes, kurios labiau atitinka gnostinės substancijos charakteristikas. Substancijos sąvoka siejama su masės, energijos ir informacijos savybėmis ir jos išsemia jos materialius aspektus, kurie niekuo nenaudingi gnostiniams aspektams, nes jie aprašo tik judėjimus ir jėgos sąveikas. Energija yra susijusi kinetiniu ir potencialiniu mikroaktyvumu: šiluminė, cheminė, atominė, branduolinė, elektromagnetinė. Informacija yra formos perdavimas iš vienos vietos ir kitą tarp substancijos elementų. Masė yra potencialinis ryšys su kvantiniu lauku. Matome, kad tradicinės fizikos koncepcijos nieko neduoda gnostinei substancijai paaiškinti, o būtent kaip atsiranda substancija, kuri gali rodyti sau iš aplinkos surinktą informaciją. Tokia substancija nėra išsigalvojimas, nes mes visi esame tokios formos substancijos, kurios sau rodom vaizdus. Rodomi vaizdai tyrinėjami aktyviai, nes to reikalauja išlikimo instinktas, tačiau kaip paaiškinti patį rodymą?

Norėdami gauti atsakymą, turime nebijoti į substancijos modelį dėti naujas savybes, tokias kokių reikia tokios substancijos paaiškinimui. Preliminariai siūlau dvi tokias savybes, viena kurių jau kvantinei fizikai iš dalies žinoma, o kita hipotetinė ir eksperimentinė. Tos savybės yra sietis ir žinojimas. Ypač žinojimas yra visiška naujovė, todėl jis neįprastas, nes asocijuojasi su psichologine savybe, tačiau tai skolinys, kuris transplantuojamas į objektyvųjį pasaulį ir turi būti traktuojamas visiškai objektyviai. Taigi sietis yra savybė, kurios dėka substancijos elementai visi susieti su visuma ir yra nelokalūs, tai yra, įkomponuoti į globalų simetroną, kuris globaliai transformuoja pokyčius viename taške į globalinius pokyčius visuose taškuose. Su tuo susijusi „žinojimo“ sąvoka, kuri reiškia „informacijos turėjimą apie nutolusio elemento būseną“. Kai substancijoje elementai nelokaliai susieti ir yra jų būsenų informacijos globalinio sumavimo sistema, tai yra žinojimas. Tai svarbi savybė gnostinei substancijai, kuri nėra sukabinta tik lokaliai ir kurią padalinus į atskirus taškus, kiekvienas atskiras taškus žino visų sistemos taškų būsenas, vadinasi yra globalinė žinojimo arba suvokimo sistema. Vadinasi rodančios substancijos mechanizmas toks: yra gnostinės substancijos debesėlis, į kurį perduodamas informacinis sužadinimas. Tas sužadinimas aktyvuoja gnostinės substancijos taškų būseną, kuri nelokaliai išsiuntinėjama į visus suvokimo elementus, ir subendrinus būsenas, gaunasi ekranas, kuriame išskiriame sužadintas ir nesužadintas vietas, kurios įgauna tam tikrą išorinę formą ir konfigūraciją, šitaip substancijoje suformuojant save suvokiantį vaizdą.

Pirma problema kurią reikia išspręsti yra būsenų matavimas, nes nuo to priklauso objektyvumas. Tradicines savybes, tokias kaip masė, energija ir informaciją galima matuoti. Taip pat įmanoma matuoti sietį, kuri matosi dėl to, kad stebimi nelokaliai koreliuoti būsenų pokyčiai tarp substancijos elementų, kas įrodyta kvantinės mechanikos eksperimentuose. Tačiau kaip matuoti substancijoje žinojimo būseną. Iš dalies ji matuojama naudojant sieties savybę, nes vietinis taškas susietas su nutolusiu tašku ir „žino“ kokia jo būsena. Tas žinojimas gali būti dėka globalinio supersimetrono substancijoje, o gali būti ir speciali atskira erdvė, kuri nelokaliai riša būtent per informaciją, o ne per jėga, visą sistemą. Norint matuoti, reikia prisiderinti prie matuojamos savybės specifikos. Turi būti to lygio sąveika tarp terpės ir matavimo elemento. Kaip vyksta tradicinis mechaninis matavimas? Tarkime norime apskaičiuoti jėgą. Imkime tokią analogiją: yra kamuolys, turintis pastovią masę, yra atstumas išmatuotas metrais ir yra spyrio jėga, kuri yra matuojama savybė. Vadinasi atstumas yra skalė, kamuolys yra matavimo elementas, o spyris yra matuojama terpė. Kuo toliau nuskrenda kamuolys, tuo spyrio jėga stipresnė – pagal atstumą, galime matuoti jėgą. Toks matavimas yra analoginis. Sudėtingesnis variantas gaunamas, kai prie analogijų pridedamas skaičiavimo algoritmas, kuris vertę apskaičiuoja pagal formulę, skaitmeniniu būdu. Dabar kaip gaunamas vaizdas. Imkime kuo didesnį matavimo taškų skaičių, išmatuokime jų kiekybines vertes ir visus taškus sujunkime į bendrą modelį, šitaip gaudami matuojamos terpės išplėstinį, erdvinį vaizdą. Taip, pavyzdžiui, veikia žmogaus juslės, kurios kopijuojamos filmavimo ir fotografavimo technologijose.

Vadinasi norėdami matuoti žinojimo savybę substancijoje, turime per šią specifinę savybę sukurti sąveiką tarp terpės ir matavimo elemento ir susieti būsenų pokyčius su kokia nors skale arba įvykio registratoriumi. Matuoti galima tiesiogiai ir netiesiogiai. Manau, kad gnostinių substancijų žinojimo būsenų matavimui patogiausias sieties mechanizmas ir globalinių būsenų pokyčių stebėjimas, paveikus kokius nors lokalius taškus. Jeigu tolimas taškas „jaučia“ kas vyksta vietiniame taške, jie turi būti susiję globalinėje žinojimo sistemoje. Aišku, nemanau, kad to pakanka išsemti gnostinės substancijos savybes, tačiau tuo parodomas kelias, kuriuo mano galva turi būti einama filognozijoje, kuri nėra mokslas, todėl jai tai nėra metodologiškai draudžiama.

Remiantis tokiais kertiniais principais, galima būtų gauti pilnesnį tikrovės vaizdą ir suprasti ne tik tas tikrovės dalis, kurios labiausiai krinta į akį ir dėl ko kyla per didelis užsiciklinimas, bet ir pabandyti žvilgtelėti toliau, užduodant klausimą, o kas yra ta suvokianti terpė, kurioje „materija“ atsiveria. Ji pati negali būti tokios pačios rūšies materialumo kaip atveriamas vaizdas. Toks skirstymas žinoma dirbtinis, kylantis iš žmogaus suvokimo sąrangos, tačiau ją gerai suprantant, galima tikrovės sritis išskirstyti į akivaizdžias žmogaus suvokimui kategorijas. Toks būtų teorinis apvalkalas, kurį būtų galima perkelti ir į praktinį formatą.

• Filognozija