Šiame įraše noriu supažindinti su paprastu sątvaro modeliavimo metodu, kuris iš dalies parodo kaip planetos valdžia skaičiuoja žmones. Planetos valdymas susijęs ne su valia, norais, idėjomis, bet labiau su matematiniais skaičiavimais ir modeliais, kurie rodo kokios visuomenės sistemos stabilios, o kokios ne. Sudarius tokį modelį, kiekvienam žmogui parenkama jo formulė, pagal kurią suformuojamas jis pats kaip asmuo ir jo gyvenimas. Žinoma, žmogus linkęs priešintis, tačiau sistema tokia galinga, kad be vargo sukuria išorines nuo žmogaus nepriklausomas aplinkybes ir žmogus pakeisti iš vidaus nieko negali, nes tam neužtenka resursų. Viskas būna tiksliai apskaičiuota, taip pat ir galimybės pasipriešinti.

Pagrindinis kriterijus yra žmogaus veiklos mastas ir laisvaveika (laisvaveikos mastas). Akivaizdu, kad visi vienodu mastu veikti negali, nes būtų neišvengiami konfliktai, kurie sistemą daro nestabilia ir veda link subyrėjimo. Tokiu atveju, jeigu sistema nežlunga, ji susisluoksniuoja į hierarchiją nuo aukščiausio veiklos masto iki mažiausio. Matome, kad socialiniai dėsniai maksimalų mastą leidžia vienetams, taip gaunant monarchistinius valdymo modelius, o minimalus mastas atitenka daugumai, kuri vadinama liaudimi. Tarp šių įsiterpia žmonės, kuriems leidžiama ar pavyksta įgyti laisvaveiką aukštesnę už minimalią tam, kad suformuotų apsauginę sieną tarp smulkiausių ir stambiausių.

Laisvaveika yra gebėjimas į sistemą įvesti skirtumą, t. y., vieną būseną pakeisti į kitą būseną, dažniausiai gerinimo kryptimi, nors nebūtinai. Šis skirtumas gali būti tikrovėje, pasaulyje, visuomenėje, ekonomikoje, savyje ir t.t. Pasaulyje – gebėjimas gaminti įrankius, visuomenėje – gebėjimas keisti santvarką, ekonomikoje – gebėjimas uždirbti didelius pinigus, savyje – proto didinimas per žinių įgijimą ir pan. Kuo didesnis ar didesnio masto skirtumas įvedamas, tuo laisvaveikos mastas ekstensyvesnis. Laisvaveikai skaičiuoti yra daug parametrų paimtų iš sątvaro struktūrų, kuriuos sujungus gaunamas bendrojo laisvaveikos masto vidurkis. Nesunku suprasti, kad daugumai žmonių šis vidurkis minimalizuojamas ir tame nėra jokios jų kaltės – toks kuriamas planetos modelis. Nors siekiant psichologiškai susilpninti bandoma juos įtikinti, kad jie tokie silpni todėl, kad neturi jokių sugebėjimų ir yra antrarūšiai.

Pagrindinė formulės dalis yra sątvaro parametrai, kurių skaičius pasirinktas gali būti įvairiai. Galima vertinti labai smulkiai, galima vertinti tik pačius pagrindinius parametrus. Smulkiai ir tiksliai vertinant gaunamas teisingesnis vaizdas. Išskiriu tokius parametrus:

• laisvė,
• psichologija,
• protas,
• kalba
• religija,
• politika,
• ekonomika,
• visuomenė,
• technika,
• biologija,
• fizika.

Šie parametrai yra sątvaro modelis, kur nuo labiausiai vidinės laisvės einama prie išoriškiausio fizinio pasaulio. Jeigu nebūtų kitų sątvaro dalių, tik vidinė laisvė be jokių ribų, laisvaveika būtų maksimali, tačiau toks sątvaras neegzistuoja ir laisvaveika yra natūraliai ribojama. Laisvė – tai gebėjimas savo norus, mintis, idėjas realizuoti be jokio pasipriešinimo. Nelaisvė yra priešinga savybė – negebėjimas realizuoti savo norų. Toks pasaulis, kuriame esi absoliučiai laisvas, būtų dieviškas pasaulis, o toks kuriame nėra jokios laisvės yra miręs pasaulis, nes jame negali patenkinti net pačių paprasčiausių poreikių. Vertinant kriterijų svarbu kokioje vietoje hierarchijoje esi, nes gali būti sistemos subjektas, kuris susirenka visą naudą, o gali būti tik išnaudojamas objektas. Kuo socialinėje hierarchijoje esi žemiau, tuo daugiau esi išnaudojamas, o naudos gauni tik minimumą. Vadinasi kriterijus gali būti naudojamas tavo labui ir prieš tave, todėl laisvaveikoje jis turi dvi priešingas vertes.

Prieš pereinant prie pačios formulės dar vertėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbų laisvaveikos dėmenį, kuris sąraše atskirai nėra išskirtas, bet jis labai svarbus žmogaus laisvės pasaulyje matas. Tai yra judėjimo laisvė, formalizuotai – gebėjimas įvesti skirtumą į erdvę judėjimu. Žmonių judėjimo laisvė nėra beribė, pavyzdžiui, už planetos ribų išskristi labai brangu finansiškai ir technologiškai. Tačiau potencialiai, planetos ribose judėjimo laisvė gali būti neribota. Ir yra priešingas variantas kai judėjimas maksimaliai apribojamas, žmogus pririšamas prie vietos ir padaromas visiškai priklausomu nuo valdžios. Tokiu atveju laisvaveikos mastas labai smunka. Tokia apribota sistema iš dalies yra padalinimas į valstybes, kur formaliai norint išvažiuoti ir įvažiuoti reikėdavo leidimo. Jungiantis į sąjungas ši tvarka darosi ne tokia griežta, vis labiau išlaisvėja. Tačiau galimas ir priešingas variantas kai smulkūs sektoriai ir zonos įvedamos valstybės viduje ir žmogus visam gyvenimui priskiriamas kokiam nors sektoriui ir iš jo be leidimo išeiti negali.

Kam tokia sistema reikalinga. Pirmiausiai tam, kad nuo masių būtų išlaisvintos aukštesnės vertės teritorijos ir liaudis netrukdytų gyventi aukštuomenei. Kita priežastis, visuomenės suskaldymas į izoliuotus teritorinius segmentus, kad būtų lengviau valdyti, pavyzdžiui, uždarai visą produktų tiekimą į sektorių ir sektorius arba paklūsta reikalavimams, arba miršta iš bado. Taip lengva kontroliuoti informaciją, valdyti sąmones ir t.t., todėl valdžios toks modelis tam tikrose situacijose gali būti pageidaujamas. Klausimas tik – ar planetos valdžia turi tokių projektų. Įdomu, kad tokia santvarka rodoma kai kuriuose populiariuose filmuose ir romanuose. Iš filmų geriausiai žinomas „Hunger games“, serialai „Colony“ ir „Incorporated“. Konkrečiai nepaminėsiu, bet manau yra nemažai ir romanų. Toks sektorių ir zonų modelis iš esmės yra klasinė arba teritorinė segregacija, kuri valdžiai patogi tuo, kad labai sumažina individo laisvaveiką. Šiais, geresniais laikais to nėra, nors iš dalies matosi elementai turto pagrindu, kaip turtinė-teritorinė segregacija.

Grįžkime prie pagrindinės sątvaro formulės. Ji atrodo taip:

Ši formulė susideda iš trijų dalių: kairėje yra sąmonė ir sątvaras, dešinėje yra kūno veiksmas. 1 yra sąmonė, kuri būtina laisvaveikai, nes nesąmoningas žmogus neturi jokios laisvės. Tokiu atveju 1 pakeičiamas 0. Padauginę iš nulio gauname nulį, vadinasi kūno veiksmas prilyginamas nuliniam veiksmui. Kai sąmonė vienetas, tada veiksmas priklauso nuo sątvaro parametrų. a ir b yra parametrai, kurie gali duoti teigiamą įtaką (a) ir neigiamą (b), todėl surandame skirtumą (a – b) ir gauname parametro laisvaveikos kiekį. n yra parametrų skaičius, iš kurio padalinus gaunamas sumos vidurkis. (0 … 1) yra laisvaveikos mastas nuo nulinio iki maksimalaus.

Belieka tik klausimas kaip apskaičiuoti a ir b. Kiekvienas parametras (a, b) yra skalė turinti minimumą 0 ir maksimumą 1. Vertinant parametrą svarbu nustatyti kokioje vietoje yra skalės slankiklis. Tarp 0 ir 1 galima įterpti 10 dalių, 100 dalių, 1000 dalių ir t.t. priklausomai nuo pageidaujamo tikslumo. Apskaičiuoti galima absoliutiniu ir santykiniu skaičiavimu. Tarkime imame ekonomikos skalę. Aukščiausias kriterijus būtų turtingiausias ir įtakingiausias ekonomikoje žmogus, o žemiausias – skurdžiausiais ir mažiausiai įtakos turintis. Tada įvertinus savo turtą, beliktų save įstatyti į skalę lyginant su blogiausiu ir geriausiu variantu. Taigi 1 yra galingiausias planetos valdovas, ir 0 yra didžiausias planetos elgeta. Visi kiti yra tarp jų, geresnėje arba blogesnėje padėtyje – 0,2 arba 0,7. Pavyzdžiui, dešimties lygių sistemoje Lietuvos darbininkas gyvenantis iš minimumo ir neturintis turto turėtų 0,1 lygį, nors tai netikslu, nes į šį lygį įeina ir bedarbiai, neįgalūs bei bomžai. Dėl tikslumo galima įvesti 100 dalių, 1000, arba net 1 000 000 dalių.

Tokiu principu reikia apskaičiuoti visus 11 a ir b parametrų, surasti jų skirtumą ir padalinti iš 11 apskaičiuojant vidurkį. Jeigu visi vienetai, natūralu kad rezultate gaunamas 1. Jeigu nuliai – gaunamas 0. Jeigu tarpiniai variantai, gaunamas tarpinių variantų vidurkis, kuris parodo laisvaveikos mastą. Taip pat galima skaičiuoti laisvaveikos galią, laisvaveikos kokybę ir t.t.

Kam visa tai valdžiai reikalinga? Didelis žmonių skaičius su dideliu laisvaveikos mastu – grėsmė valdžiai. Todėl tam, kad jie nenorėtų konkuruoti, jų laisvaveika minimalizuojama, kertant per įvairius parametrus: ekonominį, politinį, socialinį, religinį, intelektualinį, net biologinį, ardant sveikatą. Žmonės gali nesuprasti, pavyzdžiui, kaip prieš juos panaudojama psichologija, tačiau būtų daug aiškiau, jeigu žinotų, kad planetoje turimas hipostratinis ginklas, kuris sukelia išsekimą, nuovargį, energijos trūkumą, bevališkumą, depresiją ir pan., kas sumažina žmonių aktyvumą ir konkurencingumą. Esant poreikiui nusodinti dideles mases, hipostratiniu ginklu sukeliama letargo būsena ir revoliucijai ateina galas, žmonių laisvaveika minimalizuojama iki nepavojingo lygio. Bet ko žmogus nemato, tuo netiki, o tai labai patogu valdžiai vykdyti savo planus.

Didelė sisteminė problema ta, kad dauguma resursų riboti, tad iškilti galima tik kitų žmonių sąskaitą, iš kažko atėmus. Vadinasi, bet koks stulbinantis vieno žmogaus iškilimas reiškia tūkstančių kitų žmonių nuskurdimą. Vienintelis įmanomas sprendimas – kuo humaniškesnis resurso paskirstymas. Jeigu resursai paskirstyti nehumaniškai – didelis planetos gyventojų skaičius gyvena skurde, varge ir kančiose.

• Filognozija
• Laisvė