Paaiškinus moralistų ir imoralistų kai kuriuos ideologinius pagrindus, šį klausimą galima panagrinėti sąmonės valdymo technologijų kontekste. Padalinę žmogų į dvi dalis, matomą ir nematomą, pirmąją pavadiname fenomenu, o antrąją – substratu. Subjektyvioji fenomenologija yra įprastinė perspektyva, kurioje kiekvienas matome ir mąstome save, neieškodami gilesnių paaiškinimų, struktūrų ir mechanizmų, kurie kuria tai, kas mes esame sau. Tuo tarpu substratologas nesitenkina šiuo subjektyvumu ir bando įlysti į substratą, kuris šį pasaulį kuria. Tai įprastinė mokslininko pozicija, kuriam žmogus tik neuronų sankaupa, kuriais laksto impulsai, ir kurių struktūros esą kuria tai, kas mes esame.

Kai moralistas yra gelmininkas ir bando pažvelgti giliau fenomeninio paviršiaus, jis šioje gelmėje randa sielą, kuri yra ne kas kita kaip idėja suprojektuota į žmogaus gelmę, sudaranti joje žmogų kuriantį branduolį. Tačiau moralistas, priešingai negu mokslininkas, šio branduolio neskaido, nebando jo pažinti, nelaiko tik mechanizmų sankaupa ir substratu. Kai gelmininku būna imoralistas, visa gelmė jam tėra bevertis substratas, kurį sudaro virpančios energetinės struktūros ir mechanizmai, sąmonėje generuojantys iliuziją. Tiesa esą yra gelmėje, o paviršiuje, fenomene gelmės sukonstruota iliuzija.

Moralistai yra kultūrininkai, meną kuriantys fenomenų pagrindu, religijų žmonės, kurie mato neišskaidytą sielą, antitechnologiniai humanistai. Imoralistai yra mokslininkai, transhumanistai ir substratologai, kurie žiūri į sąmonę kaip į mašinos generuojamą iliuziją. Moralistai laiko žmogų vertingu ir saugotinu nuo brovimosi, jie pasisako prieš intervencijas į žmogų; substratologai yra intervencionistai, kurie tiesos vieta laiko substratą, kurį valdydami nori sukurti naują sąmonę. Jų manymu natūrali sąmonė turi būti pakeista dirbtine, kurią galima ir pagerinti, o pagal poreikius ir pabloginti, pavyzdžiui, paverčiant žmogų zombiu.

Vienas iš būdų suteikti arba išimti vertę iš žmogaus sąmonės yra tiesos vietos nustatymas. Kadangi fenomenai yra vienintelė tiesiogiai prieinama vieta, ir žmogus vertindamas gali remtis tik ja, o tai kas pasąmonėje yra neapibrėžtas chaosas, nežinomybė, tai tiesa yra sąmonės fenomenai, kurie žmogui turi aukščiausią vertę. Taip kaip matosi, mąstosi ir jaučiasi čia, yra galutinė realybė. Su tuo nesutinka substratologas, nes jis sako, kad kiekvieną psichinį reiškinį galima paaiškinti energetinio substrato mechanizmu, kuris aprašomas formule, todėl fenomenas esą tik sugeneruota iliuzija. Tiesa yra substrato struktūrą aprašanti formulė, fenomenas – iliuzijos vieta. Todėl moralistas pažiūrėjęs į kitą žmogų, mato aiškiai išreikštą individualią ir neišskaidytą formą, o substratologas – tik formulę, kuri leidžia fenomenų iliuzijas valdyti naudojant tikslingas intervencijas. Moralistui – tai didžiausias nusikaltimas.

Šis skirstymas yra svarbus tuo, kad aiškiai parodo psichotroninės technikos filosofinį statusą. Psichotroninės technikos naudotojai ir operatoriai yra substratologai, kurie nemato jokio tikro žmogaus ir yra visiški nyčėistai, nepripažįstantys subjekto-subjekto santykio viskame matantys tik procesus ir vyksmus, kurie turi būti valdomi siekiant išplėsti galią. Tačiau jie susiduria su viena problema – tai kuo jie remiasi darydami intervencijas yra ta pati jų niekinama subjektyvios fenomenologijos iliuzija. Kitaip sakant, į save jie žiūri iš subjektyvių iliuzijų perspektyvos, o kitame mato tik valdomus substratus, t. y., savo substratologijos netaiko sau patiems. Todėl gauname situaciją, kai užgrobtų ir valdomų žmonių kančių priežastis yra susipainiojusių substratologų kliedesių pasauliai. Nes jie niekada savo subjektyvizmų neanalizuoja iš mechanizmų perspektyvos, savyje tenkinasi iliuzija, o kitą nori matyti tik kaip valdomą substratą.

Ką šioje vietoje daryti filognozui? Ar įmanoma pažinti ir gauti technologijas, kurias naudodami liekame moralistų pusėje. Mano parodytos schemos rėmuose galima daryti taip: laikyti, kad yra situacija iliuzija-iliuzija, t. y, substratas iliuzija ir fenomenas iliuzija, nes nei vienas, nei kitas nepagauna tikros tikrovės. Vadinasi substrato sureikšminimas neturi pagrindo, šiuos polius supriešinti nėra prasmės. Belieka tik intervencijos ribų nustatymas. Daryti intervenciją galima į fenomenų pasaulį, kai žmogus įtikinėjamas protu arba bauginimu. Galim daryti intervencijas į substrato pasaulį, be žmogaus žinios galvoje kuriant iliuzijas. Tai jau nusikaltimas, to nepateisina jokia etika. O galima kurti situaciją, kai viskas yra tiesa, substratas ir fenomenas, tai dvi tos pačios monetos pusės. Taigi lieka tiktai spręsti intervencijos klausimą. Šiuo metu intervencijos daromos neatsiklausus žmogaus leidimo ir per psichologiją, ir per substratologiją. Valdžios požiūris į žmogų visiškai manipuliacinis, tai yra nepripažįstantis jokios etikos. Kaip įlįsti į galva neturi reikšmės, kuo priemonė efektyvesnė, tuo geriau, nes tada gali iš žmonių lengvai gauti viską, ką nori – paklusnumą, pagarbą, baimę, pritarimą, balsavimą ir t.t.

Substratologams norėčiau nubraižyti tokią schemą, kad jie suprastų kokios jų intervencijų pasekmės. Turime koordinačių sistemą, kur vertikali ašis žymi sąmonės būseną, o horizontali -sąmonę. Sąmonė yra priekinė (pasaulis), centrinė (kūnas) ir galinė (protas). Kiekvienas žmogus savo savijautoje turi maksimalią būseną, kuri yra tada, kai žmogus sveikas, pailsėjęs ir nepaveiktas jokių intervencijų. Ši būsena gali smukti natūraliai, pagal paros ciklą, o gali būti pabloginta dirbtinai. Pagrindinė mūsų taisyklė yra tokia: bet koks būsenos nuokrypis žemyn nuo maksimalios būsenos laikomas kančios būsena. Yra tokie maksimalios būsenos kriterijai: aiškus suvokimas, tobula savijauta, aštrus, greitas protas ir laisva valia. Įsikišus su intervencija į bent vieną iš šių vietų, sąmonė patalpinama į kančios būseną. Laisvos valios pažeidimas kuriant iliuzijas, kompulsijas – kančia, proto lobotomija – kančia, savijautos pabloginimas kančia, suvokimo trikdymas – kančia. Tai galima padaryti ne tik technologiškai, bet ir chemiškai ir ypač tokiose kančiose gyvena psichiniai ligoniai, kurių būsenos pabloginamos technologiškai, o paskui dar pridedamos cheminės kankinimo priemonės, vadinamos „vaistais“.

Žemesnės būsenos yra kritinė sąmonės būsena, pažymėta raudonai, kai žmogus kankinamas labai didele fizine kančia. Ši pereina į nulinę būseną, kai žmogus praranda sąmonę. Tai gali būti natūralus užmigimas, o gali būti natūrali gynyba, kuri esant per dideliam skausmui išjungia sąmonę. Žemiau šios būsenos prasideda mirties procesas, kurio ribiniai taškai yra negalutinė mirtis, po kurios žmogų dar įmanoma sugrąžinti, ir negrįžtama mirtis, kai kelio atgal jau nebūna. Šis procesas, kaip matome schemoje, gali būti natūralus procesas, dėl natūralių pažeidimų, o gali būti sukeltas dirbtinai. Substratologai, valdantys visas žmogaus biologinio kūno funkcijas per substratą, turi priemones nužudyti žmogų ir pavaizduoti tai kaip natūralią mirtį, jeigu technologijai daromas stogas. Valdoma širdis, valdomas kvėpavimas, iš esmės valdomi visi fiziologiniai procesai. Galima sutrikdyti inkstus, kepenis ir pan. Vadinasi, substratologas, užgrobęs žmogaus psichinį substratą, užsikrauna didelę atsakomybę, nes to žmogaus rankose būna kito žmogaus gyvybė. Kas atsitinka tuo atveju, kai tokia technika papuola į išsigimėlių rankas – suprasti nesunku. O tokios yra visos valstybių valdžios, nebaudžiamai siautėjančios planetoje.

Tokia kuriama/sukurta Nauja Pasaulio Tvarka. Tai propaguoja transhumanistai, kurie įtikinėja mus, kad mus „gydys“ arba padarys „antžmogiais“. Žengti pradiniai pirmi žingsniai, kurie siekia šią supuvusią sistemą ištraukti į viešumą ir padaryti norma. Jeigu dar yra laisvų žmonių, tai jų išsigelbėjimas – ne bėgimas, ne neigimas, ne apsigyvenimas iliuzijų pasaulyje. Privaloma suprasti žmogų tokiu pačiu lygiu ir turėti efektyvias gynybos priemones. Jokiomis valios pastangomis, jokiomis meditacijomis, jokiais dvasiniais apsivalymais, jokiu dvasingumu, jokiomis maldomis apsiginti neįmanoma. Tame, ką aš darau, yra galimybė pamatyti kaip veikia ši sistema ir panaudoti informaciją gynybiniais tikslais. Aš esu už laisvą valią ir prieš prievartinę intervenciją į žmogaus psichinį substratą, todėl viešinu visą informaciją, kokią tik galiu. Galite ją imti ir naudotis.

Įmanomas moralus transhumanizmas, kuris iš tikro pagerina žmogų ir gydo ligas, tačiau jis labai pavojingas ir situacija lengvai tampa nekontroliuojama, ypač daugybę individualių atvejų. Aš esu modifikuotas, viena iš pirmųjų transhumanizmo aukų, ir noriu perspėti kitus. Iš vidaus matau ir gerąsias, ir blogąsias viso to puses. Pasisakau už nemodifikuotų žmonių, jeigu tokių yra, teises. Intervencija į psichikos substratą neturint žmogaus sutikimo yra psichotroninė prievarta, nepriklausomai nuo to, ką iliuziškai jaučia žmogus.

• Transhumanizmas