Tiriant viso žmogaus spektro klausimą, kūrimo problema yra svarbiausia, tačiau norint ją išspręsti, reikia peržengti įsisenėjusius mąstymo šablonus. Kadangi naudojamo gnostinio implanto versija labai neaukšta, kol kas užtenka tik bendros struktūros suvokimo, tačiau ateityje ji turės būti gerokai pagilinta. Kol kas žengiame pirmus žingsnius, todėl užtenka pristatyti pačią idėją, kuri ateityje turi galimybę pavirsti rimtu filognozijos principu. Principas, kurį noriu pristatyti, nėra naujas, nes mano jau naudotas prieš tai, tačiau šiame skyrelyje noriu viską surišti į bendrą, rišlią sistemą. Šablonas naudojamas tas pats, ant smaigalio pastatytas trikampis, kuriame matosi pagrindinės tikrovės tyrimo kryptys, naudojamos antrajame tome kaip knygos struktūra.

Kiekvienas iš trijų kampų yra gaublė, į kurios substratinį pagrindą įdedame gnostinį implantą, turėdami tikslą paaiškinti jos pamatinį simetroną. Viršutiniai du kampai jau buvo paaiškinti, tuo tarpu pamatinės gaublės simetronas lieka paslaptyje ir klausimas turės būti išspręstas ateityje, remiantis ta informacija, kuri turima fizinėje ir gnostinėje branoje. Fizinė brana suvokiama per priekinę sąmonę, per priekinės suvokimo dalies sumatorių, kur randame vadinamąją „objektyvią realybę“. Koks jos tikras objektyvumas iki galo neaišku, bet iš konfigūracijų sumatoriuje galima įžvelgti tam tikrus charakteringus šios realybės bruožus. Gnostinė brana pasislinkusi galinės spektro dalies kryptimi ir čia randame subjektyvųjį pasaulį, kuriame viešpatauja laisvė ir galimybė atlikti kūrybines manipuliacijas, modeliuoti. Čia taip pat akivaizdžios tam tikros savybės, kurias galima padaryti pirmo gnostinio implanto į galinę spektro dalį pagrindu.

Reikia aprašyti koks yra pagrindinis struktūrinis vienetas, naudojamas pradiniame gnostiniame implante į hipostratinę erdvę. Jį vadinu multivektoriumi, sudarytu iš sutvarkytų atskirų vektorių sistemos, veikiančios tam tikrame substancijos plote. Vektorius yra labai plati sąvoka, nebūtinai suvoktina kaip erdvinis judėjimas ar erdvinis skirtumas, vektorius yra bet koks būsenos pasikeitimas, bet kokioje terpėje ir bet kokioje struktūroje, todėl neturi būti įsivaizduojamas paprastai, kaip elementarusis erdvinis matematikos vektorius. Pavyzdžiui, apskritimą galima suvokti ir kaip apskritiminę struktūrinę aibę.

Pradėkime nuo trečiojo substrato, atsiveriančio per priekinę sąmonę. Jame multivektorius apibrėžiamas kaip linijinis, simetroninis, deterministinis, rėizolinis poslinkis. Šis vektorius formuojamas aplinkos spaudimo ir visiškai nuo jos priklauso, neturi laisvo judėjimo galimybės. Kadangi visa erdvė yra užpildyta ir nėra jokios papildomos dimensijos, skirtumas atsiranda tik toks, kokį įdeda aplink vektorių esančios simetrijos. Ši sritis yra gerai ištyrinėta, ir šiam substratui apibūdinti netgi yra sugalvotas pavadinimas, kuris apibrėžia jo esmę. Tas pavadinimas yra dinamika. Rėizoliniai linijiniai multivektoriai yra dinaminiai, neturintys jokios erdvės laisvai manipuliacijai, nes iš esmės pagrįsti kontaktiniu spaudimu. Jeigu atsiranda organizuotos struktūros, tai jos visos sujungtos lokaliai, grandininiu principu. Bendras, nelokalus simetronas pradedamas atrasti nebent kvantiniame lygmenyje, kuriame gali reikėti papildyti šios dinaminės substancijos savybes papildomomis.

Antrasis substratas yra vieta, kurioje atsiranda sąmoninga gyvybė ir norint ją suprasti, reikia paaiškinti koks šios vietos pats akivaizdžiausias bruožas analogišku principu rėizoliniam, linijiniam vektoriui. Šiame substrate susiformavęs strateginis, eiolinis, neapibrėžtas, apskritiminis, plotinis multivektorius, turintis galimybę kurti projekcinę strategiją. Šis multivektorius atsiranda sumatoriaus pagrindu, turinčio dvi pagrindines dimensijas, todėl sumaciniame plote atsiranda skirtumo projekcijos galimybės. Tai reiškia, kad šis vektorius ne linijinis-deterministinis, bet yra išlipęs į aukštesnę erdvę, vadinama eioline laisvės erdve, kuri gali laisvai suprojektavusi neapibrėžtą vektorių paversti apibrėžtu, tai yra, pasirinkti. Šis pasirinkimas vyksta strateginiu principu, ir formuoja strateginį procesą substancijoje. Strategija neišvengiamai turi būti projekcinė ir nukreipta į priekį, į ateitį.

Šiais dviem procesais formuojama aukštoji civilizacija planetoje, kuri yra natūralių substancijoje esančių galimybių išraiška – strateginės projekcijos ir deterministinės dinamikos. Strateginiai pertvarkymai tikrovėje, kylantys iš plotinio sumatoriaus, kuria dirbtinę, technologinę realybę, pažeidžiančią natūralią pusiausvyrą, todėl yra žmogui neapdovanotam giliu tikrovės principų supratimu labai pavojingi. Pasukusi šiuo keliu žmonija turės pereiti mirties zoną, kurioje susinaikinimo pavojus bus toks didelis, kad išlikimo tikimybė bus labai nedidelė. Išgelbėti gali tik globalinio vaizdo teisingas supratimas ir tokios būsenos galvoje, kad būtų galima išvengti savižudiškų tendencijų, apsvaigus nuo begalinės, iliuzinės galios ir fantastinių galimybių vilionių.

Mano vertinimu, kuo aukštesnė substratologija, tuo didesnė tikimybė sukurti pragarą gyvybei, kurios ciklas planetoje pavirsta į pragaro ratus, sukurtus elitinio planetos sluoksnio, kurie visus žemesnius sluoksnius paverčia išnaudojamu savo tikslams resursu. Kuo žemesnis pragaro ratas, tuo žiauresnis gyvybės likimas, praradus šioje tikrovėje visas palankias vystymuisi trajektorijas. Nenoriu tarnauti šiai sistemai, ir nenoriu, kad mano Filognozija būtų panaudota kurti pragarui žemėje. Todėl šį tą viešinu, tačiau pozityvumo prošvaisčių matau nedaug, nes nepakankamai išpildomi visi trys sąmonės kokybės reikalavimai. Jokio šviesėjimo nesimato, todėl užbaigęs antrą tomą turėsiu sustoti. Nepaisant to, šiek tiek informacijos principiniame lygmenyje bus pateikta.

Fundamentalioji substratologija kuriančiojoje gaublėje jau buvo šiek tiek apžvelgta. Dabar reikia pasvarstyti kokie galėtų būti gnostinio implanto į šį substratą principai. Tai pabandžiau apibendrinti savo nubraižytoje schemoje, kur matosi kokios yra pagrindinės galimybės.

1 kūrimo teorija remiasi rėizolinio, dinaminio multivektoriaus schema, projektuojama iš trečiojo substrato perspektyvos. Ši teorija labai populiari moksle, ir vadinama materialistine evoliucijos teorija, kurioje gyvybė tik kažkokia dinaminėje materijoje, dėl joje esančių deterministinių simetrijų, atsiradusi anomalija.

2 kūrimo teorija kyla iš antrojo substrato ir remiasi projekcinio strateginio proceso galimybe substancijoje. Ši teorija būdinga religinėms doktrinoms, kurios analogijų gnostiniam implantui į fundamentą ieško vidinėje žmogaus dalyje, sieliniame sumatoriuje. Šioje vietoje turime tokias koncepcijas kaip valia, laisvė, todėl kūrybinis procesas įsivaizduojamas kaip laisva kūryba, už kurios stovi asmeninių savybių turinti globalinė sistema. Toks interpretavimas labai optimistinis, paremtas subjektyviąja logika, todėl mažai tikėtinas. Panaudojus objektyviosios logikos modelį, turime gauti geometrinį simetroną, kurio  principas turėtų suteikti galimybę paaiškinti, kaip atsiranda gyvybė planetose, turinčiose tinkamas sąlygas. Priekinės spektro dalies ta sąvoka yra dinamika, galinės dalies – plotinis sumatorius ir strateginis procesas, ir apatinės dalies pagrindinė idėja lieka kol kas neatskleista.

Akivaizdu viena, kad visos sistemos statymas ant žemiausio principo, deterministinės dinamikos, vargu ar pasiteisins, nes žemesnis negali būti aukštesnio pagrindas, tai yra, trečio tipo substratas vargu ar gali būti antro tipo substrato pagrindu, nes iš deterministinio proceso sukurti strateginį be trečios jėgos įsikišimo – neįmanoma. Ta trečioji jėga turi būti kuriančiosios gaublės multivektorius, kuris nėra nei dinaminis, nei strateginis, bet kažkas daugiau už šiuos du. Turint apatinius principus, reikia pamąstyti, kas gali stovėti virš jų – kažkas daugiau negu vien dinamika ir projekcinė strategija. Kokio „sumatoriaus“ reikia gyvybės kūrimui per visą spektrą. Žmogus turi informacinį sumatorių, galima ieškoti galimybių modeliuoti struktūrą, kurioje sumacija neinformacinė, nes ji yra pamatinės visos tikrovės savybė, nieko neturinti išorėje, iš kurios reikėtų surinkinėti signalus.

Žinome, kad organinė gyvybė neatsiranda bet kur, tokie įvykiai įmanomi tik specifinėse, lokalizuotose vietose. Mūsų atveju ši vieta yra mūsų planeta ir norint paaiškinti gyvybės atsiradimą mūsų planetų sistemoje – nebūtina išeiti iš jos ribų. Kosminiais masteliais šio substrato struktūrą galima įsivaizduoti kaip rizomą, kuri suformuota pagal žvaigždžių išsidėstymą vietiniame galaktikos sektoriuje.

Projekcinei strategijai, kuri sugeba sukurti tikslingą skirtumą substancijoje, reikalingas žemo lygio žmogiškas suvokimas. Jis žemo lygio dėl daugelio priežasčių – dėl mažo informacinio ploto, dėl ko kuria neorganiškai, naudoja neegzistuojančias kokybes, kurios skirtos tik reprezentavimui ir pan. Sumavimas sutampantis su pačia tikrovės struktūra būtų tobulesnis variantas, be jokių iliuzinių reprezentacijų. Turėtume aukštesnio lygio projekcinę strategiją, kuri „negrybauja“ kaip žmogus, bet veikia pagal tas galimybes, kurios turimos tikrovėje. Reprezentacinės kokybės žmoguje yra didžiausia problema, nes jose atsiranda savybės ir struktūros, kurios netikroviškos ir yra šmėklinė realybė tikrovėje.

Žmogaus sumatorius iš esmės yra šmėklinis, todėl jo kokybė labai nusileidžia tikrovinio sumatoriaus atžvilgiu. Abejoju ar tokį žmogišką sumatorių tiesiogiai galima perkelti į kuriančiąją gaublę. Manau, kad jeigu kuriančiojoje gaublėje yra plotinio sumavimo principas, tai jis vargu ar šmėklinis. Žmogus yra tik šios fundamentaliosios realybės žemos kokybės produktas.

Pavadinau kuriančiąją gaublę Rėjos vardu. Koks jos tikras pavidalas bus galima pamatyti tik po 1000 metų, praėjus visus išbandymus ir išlaikius egzaminus. Norint pasiekti šį tikslą, reikia nesusimauti per egzaminus. Trečias kriterijus yra svarbiausias.

• Filognozija