F. Nietzsches filosofija įdomi tuo, kad jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris aiškiai įsisąmoninęs kūrė naują civilizacijos psichovektorių, iš kurio galima daug pasimokyti. Retkarčiais prarasdamas dvasinę savitvardą ir ramybę, jis atskleidė svarbius tikrovės sąrangos principus, kuriuos pamatyti sugeba tik įžvalgus ir gilus protas. Tai rodo, kad net turėdamas neigiamų charakterio bruožų, Nietzsche buvo išskirtinė asmenybė, padariusi didelę, teigiamą ir neigiamą, įtaką filosofijos raidai. Nepaisant to, kaip filognozas jo rezultato nepriimu, priimu tik kelią ir kai kuriuos metodus. Kelias unikalus, kaip ir kitų filosofų, integruotų į filognoziją, tačiau jo sukurta forma daugiau tinka tyrinėjimui, o ne praktiniam pritaikymui. Tai matosi iš to, kokią įtaką Nietzsche padarė nacionalsocializmui, kuris integravo į savo doktriną visišką jo imoralizmą ir tuo turėjo įtakos katastrofiniam scenarijui Europoje 20 amžiaus viduryje.

Vertinant pagal filognozijos skalę, Nietzsches filosofija yra 0/1 versijos gnostinis implantas, atskleidęs svarbių dalykų sątvarologijoje, tačiau substratologijoje nepajudėjęs iš nulinių pozicijų. Tai nenuostabu, nes to nėra padaręs beveik nė vienas filosofas, išskyrus keletą. Tačiau jo pastangų būta nemaža ir jo rašytiniame palikime turime keletą įdomių schemų ir principų. Dėl šios priežasties turėtume pradėti nuo Nietzsches sątvarologinio aspekto, kuriame jis dėsto savo pagrindinius psichologinius atradimus. Į jo principus daug nesigilinsiu, tenoriu pateikti pagrindines schemas ir santraukas. Čia svarbios dvi sąvokos, apibūdinančios priekinį ir galinį sątvaro aspektą, kurie yra nihilizmas kaip proto būsena ir dekadansas kaip pasaulio būsena. Iš Nietzsches raštų galima išgliaudėti pilnas šių koncepcijų teorijas, bet mes apsiribosime jų apibrėžimu. Nihilizmas yra prasmės ir vertės nebuvimas suvokime, kuris kyla iš supratimo, kad visos vertės ir visa prasmė yra valios viešpatauti sukuriama iliuzija, kuri, suvokus šią paslaptį, paneigia ir sugriauna pati save, sukelia moralės žlugimo įspūdį. Nihilizmo pasekmė yra imoralizmas. Dekadansas yra smunkančios/smukusios civilizacijos apibūdinimas, kurios nusilpusi valia viešpatauti, kuri nesugeba susikurti galią didinančios iliuzijos, mėgaujasi savo sugedimu ir išsigimimu arba žudo save ekstremistiniame celibatiniame moralizme. Pirmu atveju turime nusilpusį gyvybinį potencialą, o antru isterizuotą iliuziją, kuri nesuvokia kaip valia viešpatauti turi įtvirtinti gyvenimą aukštinančias vertybes.

Nietzsches teorijoje naujų įžvalgų nėra gausu ir jis toliau šios schemos nepažengė – jo knygose randame aprašytos situacijos analizę ir bandymą ištaisyti padėtį naujo psichovektoriaus pagrindimu. Tam jis sukuria savo pagrindinį valios viešpatauti gnostinį implantą, kurį suprojektuoja į substancijos gelmę kaip pagrindinę visų gelmės atsišakojimų formulę. Energetinė gaublė – valia viešpatauti, informacinė gaublė – valia viešpatauti ir kuriančioji gaublė – valia viešpatauti. Kaip tokia schema gaunama suprasti nesunku – valia yra galinės sąmonės struktūra, viešpatavimas yra priekinės sąmonės vienas iš pagrindinių aspektų Nietzsches suvokime, kurie prote sujungiami į vieną struktūrą ir nukeliami į tikrovės fundamentą. Nihilistinė valia gali būti stipri ir silpna, pesimizmas aktyvus ir pasyvus; viešpatavimas silpnas, išglebęs ir išsigimęs, nesugebantis sukurti jokios genialios formos. Nietzsches idealas buvo genialus, stiprusis nihilizmas, suprantantis tikrovės paslaptis, nepuoselėjantis jokių iliuzijų, kuriantis tobulas formas beprasmybėje. Viena tokių formų yra viršžmogis, kuriame sukoncentruota visa kuriančiosios valios viešpatauti galybė. Viršžmogis, pasak jo, turi būti visiškas imoralistas savo kūrybiniame siautėjime, tai savo viduje pagrindžiant stipriuoju nihilizmu ir aktyviuoju pesimizmu. Nei gyvybinio proceso išglebęs degradavimas, nei fanatinis moralizmas jam nepriimtinas.

Visi šie Nietzsches filosofijos aspektai gerai ištyrinėti, tačiau jo laiko teorija, kuri yra įforminama amžino to paties sugrįžimo formuluote, liko gerai nesuprasta. Galbūt jis pats gerai nesuvokė kokios pasekmės įvedus į substancijos teoriją laiko uždarančią struktūrą, o galbūt tai jis darė sąmoningai, siekdamas savo propaguotą ir konstruotą psichoformą paversti amžina. Iš dalies tai paradoksalu – viena vertus propaguoti, kad nieko nėra amžina išskyrus nenutrūkstamą tapsmą, kuris laikinumo aukščiausias principas ir, kita vertus, trokšti begalinės amžinybės. Tai tapsme įmanoma vienu atveju, jeigu tapsmas uždaromas į ratą ir keliauja tuo pačiu keliu begalinį apsisukimų skaičių. Tai ir yra jo sprendimas, kuriuo jis nori išgelbėti savo pačio filosofiją nuo žlugimo, nuo ištirpimo laikinume. Taip jis kūrė „aukščiausią“ civilizacijos tašką, civilizacijų pabaigą ir visiškos beprasmybės, nihilizmo ir imoralizmo įsigalėjimą. Jo manymu tai tobula civilizacinio psichovektoriaus forma, kuri uždaro visiems laikas „genialų“ kūrinį, išgelbėja žmoniją nuo žlugimo, dovanoja jai geriausią Nietzsches filosofijos pasiekimą, kuris yra viršžmogis, vedantis žmoniją į niekur begaliniu beprasmybės ratu.

Pats Nietzsche detaliai neanalizavo laiko prigimties klausimo. Nekėlė jo fantastinių aspektų, kaip tai įprasta daryti šiuolaikinėje kūryboje ir kelionių laiku fantazijose. Jis, viso labo, kūrė psichoformą, kuri buvo reikalinga jo filosofinių tikslų įgyventinimui. To priežastis buvo jo įsitikinimas, kad nėra jokios tiesos, tik iliuzija + galia, todėl reikia žiūrėti ne reprezentacinio atitikimo, bet kaip iliuzija padeda siekti galios centro tikslų. Tai reiškia, kad, Nietzsches manymu, neįmanomas joks pažinimas, todėl vargintis beprasmiška – yra tik stipri arba silpna kūryba. Stipri kuria viešpatavimo centrą, o silpna – žlungančios valios simptomas, dekadentinio smukimo diagnozė. Filognozijoje šis principas nepripažįstamas, joje tikima, kad įmanoma holoplastinė struktūra, sumuojanti 100 proc. informacinio ploto, tačiau šis rezultatas 100 tūkstančių ir milijonų metų tikslas. Kaip visada, pradedame nuo pradžios ir bandome panarplioti Nietzsches laiko koncepciją, išsiaiškindami kaip turi veikti jo laikas, kad būtų įmanomas toks tapsmo užsidarymas į begalinio kartojimosi ratą.

Laikas yra dvejose vietose: sumatoriuje ir pirmapradėje tikrovėje. Šie du laiko variantai nesutampa, todėl projekcija iš sumatoriaus į pirmapradę tikrovę netinkama laiko teisingos teorijos sukūrimui. Sąmonėje laikas yra momentinis ir uždaras/uždarantis. Tai reiškia, kad atidaryta tik dabartis, dabartinis momentas, o praeitis ir ateitis uždaryta. Taip yra todėl, kad sątvaras iš esmės yra plotinis prezentinis srautas, kuris turi momentų sekos principą, dėl nenutrūkstamo apdorojimui skirtos informacijos srauto. Todėl jis yra tik čia ir dabar ir nėra ten ir vakar/rytoj. Tačiau viskas gali būti ne taip pirmapradėje tikrovėje, kurios tikra struktūra nežinoma sumavimo procese įkalintai egzistencijai. Laiko galimybės daug didesnės, kurias pradmeniniu pavidalu pabandžiau įforminti nauju žodynėliu, įvesdamas tenkmės, tentyvo, lomos, strujos, klavo terminus ir pan. Kaip tapsmas gali būti idealiai pasikartojantis savo pirmapradėje esmėje? Tam matau vienintelę galimybę – visas ratas turi būti atvira struktūra, kuri ne atidaroma/uždaroma, bet į kurią „įeinama“. Tai būtų panašu į filmą, kuris visas rodomas vienu metu, kiekviename kadre. Laikas būtų kažkas panašaus į kino juosta, per kurią juda objekto struja peršokdama iš kadro į kadrą. Visa tikrovės istorija būtų tokia kino juosta suformuota į apskritimą, o gyvenimas būtų linijinis judėjimas kadrų seka.

Ši Nietzsches teorija būtų pakenčiama, jeigu istorijos ratas būtų tik vienas – tačiau jis norėjo šį sukimąsi padaryti begalinį, nes, jo manymu, pasiūlė žmonijai geriausią filosofiją, iš kurios nenorėjo paleisti pagautų žmonių protų, sukūręs jiems beprasmybės ir kančios/džiaugsmo kankinimo kamerą. Taip pat panaikino laisvos valios idėją, norėdamas įdiegti nepakeičiamos lemties viziją, pagal kurią visi keliai iš anksto nubrėžti ir pakeisti nieko neįmanoma, maža to jie kartosis ir kartosis tol, kol nusprogs Nietzsches matricos kompiuteris. Šiame rate turime tokią struktūrą B – būsena, P – pertrauka, ir ∞ – begalinis kartojimasis. Kaip mėgdavo sakyti pats Nietzsche – viskas jau daug kartų yra buvę ir kartosis toliau begalybę kartų – visi džiaugsmai ir vargai, viskas kartosi lygiai taip pat kaip dabar ir kiekvieną akimirką. Kartais sakoma, kad šis principas yra mitologinė jo filosofijos dalis, o prieš tai išdėstyta – teorinė. Mitologinė, galbūt, todėl, kad tikros laiko formos pagrįsti filosofo metodais neįmanoma, todėl galima tik kurti pasaulėdaros mitą.

Šį amžino to paties sugrįžimo mitą galima sujungti su Šliogerio civilizacijų teorija, pagal kurią yra laukinė, kultūrinė ir technologinė civilizacija. Ciklas galimas viengubas ir dvigubas, tą patį kelią pereinant vieną arba du kartus. Du kartai reikalingi tam, kad būtų sukurta priešpriešinio laiko judėjimo iliuzija, per priešpriešinį civilizacijos gimimo ir žlugimo procesą. Toks principas reikalingas todėl, kad lenkiant tieses į praeitį ir ateitį į užsidarantį lanką, sunku suvokti kaip įvyksta praeities ir ateities susijungimas. Tačiau, kaip jau paaiškinau, taip yra todėl, kad mes mąstome iš taškinės perspektyvos ir linijinės evoliucijos požiūrio taško. Pats Nietzsche šioje vietoje klaidino, neįvedęs naujoviškų sąvokų, vartojęs žodelius pradžia ir pabaiga, dabar, vakar ir rytoj, momentas, akimirka ir t.t. Pažengęs filognozas šias sąvokas atmeta ir kuria naujas. Tai nereiškia, kad priimama Nietzsches schema, tai reiškia tik tai, kad priimamas jo proto eksperimentas.

Taigi, gauname tokį bendrą Nietzsches „atradimo“ vaizdą. Centre yra substancijos masė, kurioje kunkuliuoja valios viešpatauti formų karas, kuriantis galios centrus, o aplinkui yra amžino to paties pasikartojimo apskritimas, kaip laiko kadrų scena, į kurią iškopią gyvybės formos gimdamos, pereidamos per savo scenarijų ir vėl sugrįždamos į amorfinę substancijos būseną. Idėjos keistumas tas, kad Nietzschei atrodė, jog šis principas turi kartotis be galo, nieko naujo į sistemą neįvedant ir nieko iš jos neišleidžiant. Toks statiškas genialaus filosofo konstruktas, kuris yra nuolatinio tapsmo, laikinumo ir begalinio to paties kartojimosi mišrainė. Neaišku kur nukišta laisva valia, ką tokioje situacijoje iš tikro reiškia kūryba ir t.t., nes vieninteliu kūrėju čia yra Demiurgas nužiedęs šį puodą ir paleidęs suktis nesustojančia karusele mūsų beprasmius gyvenimus.

Filognozo tikslas bus išleisti civilizaciją iš šios beprasmybės, atskleidžiant tikrą realybės simetroną, parodant tikrą laiko ir tikrovės prigimti, tačiau to dar reikės šiek tiek palaukti. Kol kas turime tyrinėti ir dekonstruoti iliuzijas.

• Laikas