Vienas iš būdų įveikti patologinio charakterio įžambinės situaciją yra psichinių struktūrų dekonstrukcija, su kuria parodomas tikras ekselencijų veidas. Ši dekonstrukcija yra viena iš vystomos sątvarologijos paskirčių filognozijos teorijoje. Kiekvieną filosofinę sistemą galima laikyti savotiška taikomąja sątvarologija, tačiau tai, ką darau aš yra ne taikomoji, bet bendroji sątvarologija, kuri turi padėti pamatą bet kokiai praktinei jos versijai. Bendrosios sątvarologijos tiesioginių užuomazgų randame Hėgelio, Heideggerio, Šliogerio filosofijose. Su šiais filosofais šiek tiek susipažinęs ir natūralu, kad kai kurie momentai yra bendri, nes tyrimo objektas tas pats. Žinoma, dėl tam tikrų aplinkybių pilno vaizdo parodyti negaliu, tačiau pateiksiu pakankamai informacijos, kad toliau modelį konstruoti būtų galima savarankiškai. Ši teorija standartinė, naudojama psichožvalgyboje žvalgų.

Prisiminkime kai kuriuos pradinius dalykus, išdėstytus pirmajame „Filognozijos pradmenų“ tome. Sątvaras sudarytas iš rodančiosios ir rodomosios substancijos, kuriose sumuojamas tam tikras nedidelis aplinkos informacijos plotas, iš kurios susidaromas jos vaizdas matančiojoje sieloje. Rodančioji substancija yra savotiškas tapatybinis kontinuumas, kuris atlieka suvokimo ir atvaizdavimo funkciją ir sudaro sątvaro fundamentą, filosofijoje vadinamą „būtimi“. Rodomoji substancija sudaryta iš sumatų, kurie yra sumuojamų išorinių ir vidinių objektų visuma. Kadangi sumate sumuojamos informacijos plotas nepilnas, pagal mano skaičiavimus 1/20, tai tas vaizdas yra tik nedidelis lakštinis objekto sluoksnis, neparodantis viso jo egzistencijos principo. Tai matosi pažiūrėjus į žmogų, kurio fasadą suvokiame kaip masyvinį kūno sumatą, neturintį, nei vidinio jausmo, nei minčių, nei atsiminimų atvaizdo. Tai reiškia, kad mes matome nepilną žmogų, tik jo vieną iš sluoksniukų, įtrauktų į mūsų priekinę sąmonę. Tai, kas yra anapus sumatų, vadinama „hipostratomis“, anapusine tikrove, kurioje yra tikras, pilnas pirmapradis žmogus.

Pakalbėkime šiek tiek daugiau apie kontinuumus, kurie yra bendrosios gaublės paviršių pamatas. Kontinuumą patogu atvaizduoti vienetiniais skaičiais, kurie rodo, kad ši struktūra visose savo vietose yra tapati bet kokiai kitai daliai, neturinti skirtumo nei kokybėse, nei kiekybėse. Toks kontinuumas vadinamas sąmone arba suvokimu ir priklauso rodančiosios substancijos funkcijai. Išvertus į lietuvių kalbą, kontinuumas reiškia tęsmas, nurodantis, kad atliekant veiksmą kiekvienoje pratęstoje veiksmo dalyje neįsiveda nieko naujo. Šiam kontinuumui priešingas yra begalybinis kontinuumas, kuris atvaizduojamas kaip begalybių aibė. Begalybė kiekviename taške reiškia, kad tas taškas neapibrėžtas, gali turėti begalinį formų skaičių. Begalybinis kontinuumas naudojamas aprašyti transcendencijai, kuri yra anapus sątvaro tapatybinio kontinuumo, bet tiesiogiai koreliuojamas su minčių struktūromis. Bendras satvaro vaizdas tokiu atveju būtų toks: (∞∞∞∞[11111111]∞∞∞∞). Šis vaizdas rodo, kad begalybę galime pažinti tik su statišku ir dinamišku, tapatybiniu ir deformuotu egzistenciato kontinuumu, kuris išvystomas į laksatinių ekranų struktūras, sudarytas iš naujoviškų dėmenų. Filognozijoje šio darbo nedarysiu, užtenka to, kad užvedu ant kelio.

Dar viena sątvaro savybė yra ta, kad jis yra prezentinis informacijos srautas savo sumatuose, kurie yra nenutrūkstami, epizodiniai, komandiniai ir šuoriniai. Prezentinis srautas turi prezentinį centrą, aplink kurį išsidėsto laikas į priekį (ateitis) ir į galą (praeitis). Kaip esu ne viename savo tekste rašęs, pačioje transcendencijoje prezentinis centras neegzistuoja, todėl sukelia daug klausimų dėl to, kokia iš tikro pirmapradėje tikrovėje laiko struktūra. Tai priklauso nuo judėjimo, kitimo, tačiau akivaizdu, kad tai ne paprastas judėjimas ir kitimas kokį matome sątvaro paprastuose kontinuumuose. Sątvaras tik suriša, susumuoja informaciją, pateikdamas šiokį tokį reprezentacinį vaizduką, tačiau tas vaizdukas tik 1/20 tikro aplinkos vaizdo. Nenutrūkstami sumatų srautai sukuria bazinį aplinkos vaizdą, kuris yra asmuo, pasaulis, kūnas, protas. Epizodiniai sumatai būna ilgesni ir trumpesni, susiję su būsenomis, nuotaikomis, jausmais ir pan. Komandiniai sumatai yra veiksmai, judesiai, norai, aistros, geiduliai ir t.t. Šuoriniai dagiausiai yra emociniai ir motoriniai sumatai, kai kurios laksato formos, kaip specifinės mintys, vaizdiniai, prisiminimai. Bendrasis mąstymo procesas – nenutrūkstamas, bet yra specifinių darbų epizodai susiję su įvairiomis jo funkcijomis. Mąstymą kaip pažinimą esu pavadinęs antisumavimu, tai yra sumatų vaizdo skaidymu į antisumatus, kurie paskui su tam tikra logika vėl sumuojami į semantines, prasmines struktūras. Kai šios struktūros jungiamos su priekinės dalies sumatais, jos vadinamos sumantais, kurie yra ne kas kita kaip gnostiniai implantai į hipostratas.

Tam, kad būtų galima sukatalogizuoti visą šią sistemą, braižomos satvaro sumatų koordinatės, turinčios penkis pagrindinius taškus:
1) asmens sumatų sistema,
2) laksato sumatų sistema,
3) būsenų sumatų sistema,
4) fiksato sumatų sistema,
5) kūno sumatų sistema.
Visus šiuos taškus galima sukatalogizuoti ir iš jų dėlioti pagrindinius matančiosios sielos psichovektorius. Koordinačių sistemą vadinu bure, kuri yra parodytos formos

Psichovektorius yra daugianarė struktūra, vadinama daugtūriu, kurioje susijungę kelių taškų sumatai į vieną komandinę sistemą. Smulkiai šį kartą neaprašinėsiu, pateikiu tik pagrindinį, bazinį analizės metodą. Sumatų analizė nėra gerai išvystyta, nes tam reikia plėsti žodynus, įvedinėti naują terminologiją, ieškoti naujų kokybių aprašymo metodų. Vienas tokių naujų būdų buvo pateiktas skyrelyje „Sekso apokalipsė“, kur aiškinama kaip vertinti malonumo ir skausmo sumatų savybes, intensyvumą, kitas charakteristikas. Kaip pavyzdį pateiksiu naujovišką terminą „šlėkas“, kuris įeina į žodžių „kvapas“ ir „skonis“ grupę, bet susijęs su asmens kategorija, pažymėta burėje A raide. Šlėkas yra būsena, susijusi su galvos srities sumatų sistema, įkrauta su asmens savivokos, tapatybės epizodine padėtimi. Yra slegiantys, svaiginantys, nuovargio, kvailumo, linksmumo, lengvumo ir pan. šlėkai. Taip pat yra šlėkai susiję su charakterio savybėmis, kurie yra pavydas, piktdžiuga, sadizmas, žiaurumas, kerštas, išdavystė, neapykanta. Pilnų katalogų nepateiksiu, juos kiekvienas gali paanalizuoti savyje, centrinėje galvos dalyje, ant veido kaukės, tolimesnėje erdvėje jeigu tai tiksliniai, grobiamieji, nuosavybiniai, stabdymo šlėkai, susiję su išoriniais objektais.

Taip pat šioje vietoje galima priminti pagrindines sumatų savybes kiekviename iš penkių taškų, kurias vadinu atskirų sąmonių archetipais: fiksatas – grožis/bjaurumas, laksatas – prasmė/beprasmybė, asmuo – geraširdiškumas/žiaurumas, būsenos – laimė/kančia, kūno homunkulas – malonumas/skausmas. Tai pagrindiniai visų sumatų klasifikatoriai, kurie įaugę į sątvaro suvokimo struktūrą ir skirsto pastovius, epizodinius, komandinius bei šuorinius sumatus.

Buvo nemažai filosofų, bandžiusių surasti pagrindinius žmogaus veiklą ir kūrybą grindžiančius pradus, tačiau nemačiau nė vieno su išsamia sistema. Šioje vietoje nemažai yra padarę egzistencialistai, ypač Heideggeris „Būtyje ir laike“. Iš jų idėjos perėjo į Šliogerio filosofiją, o iš jo kai kuriuos principus perimu aš. Tai nėra aklas kopijavimas, bet gana didelis idėjų išplėtimas, o kai kur patobulinimas. Viename iš ankstesnių tekstų rašiau, kad yra du pagrindiniai sątvaro tipai išorės atžvilgiu: pilnas subjektyvizmas, kaip Nietzsches filosofijoje, pilnas objektyvizmas, kaip Šliogerio filosofijoje. Aš renkuosi ne Nietzsches kliedesizmą, ne Šliogerio nulinį subjektą, bet teisingą subjektą, savo satvąrologiją skirdamas ne griovimui, ne žudymui, bet teisingo subjekto sukonstravimui, suvokiančio savo vidų, galinčio pasirinkti geriausią sąveikos su aplinka ir žmonėmis variantą. Suprantu, kad kartais savo ekselencijas, šuorus ir komandines grobuonines struktūras suvaldyti gali būti labai sunku, tačiau ugdyti savitvardos dorybes, kaip siūlė Platonas ir Aristotelis – privaloma.

Ypač tai svarbu dalinantis savo bendrąja priekinę dalį su kitais, norint išvengti chaoso, anarchijos ir karo. Planeta nėra niekieno nuosavybė, bet šitas savininko psichovektorius labai stiprus. Prie jo dar pridėjus technofašistinių ekselencijų savo įsivaizdavimuose sistemą, gaunasi labai prastos kokybės sąmonės kokteilis. Tokioje situacijoje susitarimas neįmanomas, civilizacijai tenka eiti sunkiuoju išsivalymo keliu. Grįžti į nulinį subjektą nereikalaujama, kaip siūlo Šliogeris, tačiau savo kvailumą pamatuoti – ne pro šalį. O šis puikiai matosi į save pasižiūrėjus iš vidaus, tikru pasižiūrėjimu, kaip siūlo sątvarologija ir mintirega.

• Sąmonės teorija