A. Šliogerio „Būtyje ir pasaulyje“ pirmą kartą buvo aptarta gnostinio implanto koncepcija, kuri yra pagrindinė būties pažinimo forma, vadinama pseudotrancendentų projektavimu anapus fenomenų. Grynas, neįformintas sątvaras yra „būtis“, o pseudotranscendentų visuma vadinama „pasauliu“. Yra daug pažinimo būdų, daug matymo perspektyvų ir pseudotranscendentų rūšių, kuriais įvairiomis istorinėmis epochomis buvo kuriami pasaulėvaizdžiai. Turėjome mitologinius, religinius, maginius, filosofinius ir mokslinius pasaulėvaizdžius, kurie surenkami į sątvaro epochinius ir civilizacinius psichovektorius, nukreipiančius veiksmą tam tikra kryptimi. Pagrindinės jų yra dvi – į išorę ir į vidų, skirtos formuoti save arba tikrovę.
Filognozijoje pseudotranscendentas vadinamas gnostiniu implantu. Šis pavadinimas gali būti nesuprantamas, ypač nežinant ką reiškia graikiškas ir lotyniškas žodis. „Gnostinis“ reiškia „susijęs su pažinimu“, o „implantas“ nuo žodžio „sodinys“, „įsodinimas“. Todėl lietuviškai ši hibridinė frazė būtų „pažinimo įsodinis“. Į ką ir kas sodinama pažinimo metu – akivaizdu. Sodinamas kognityvinis konstruktas į anapusinę realybę, kuri yra daikto gelmė, kurią siekiama pažinti, kurią siekiama iškelti į paviršių. Todėl pseudotranscendentas yra kažkas panašaus į sodinuką, kurį protas sodina į daikto gelmę tam, kad atskleistų jo formą, sukurtų sąlygas ja manipuliuoti. Gnostinis implantas, jeigu jis teisingas, yra technologijos pagrindas.
Tačiau kyla klausimas kodėl „pseudo-„? Pseudo yra todėl, kad implanto struktūra pačioje pradžioje būna tiek toli nutolusi nuo tikros gelmės formos, kad ji rodo netikrą, neteisingą struktūrą, kuri sudaro pagrindą tik imitacinei manipuliacijai, kuri yra ne tiek objektyvi technologija, kiek subjektyvus psyopas, kuris veikia psichiką per tikėjimą ir psichines projekcijas, bet nevaldo tikrovės tikru valdymu. Todėl pasaulis, suformuotas iš pseudotranscendentų, yra tik pseudopasaulis, kurį turi visos mitologijos, religijos, magijos ir pan. Šiuo pasauliu tikima, fanatiškai propaguojama tikėjimo technologijos galia. Tikrovės tikroviškumas kuriamas per tikėjimo psichovektorių, kuris susikuria projekcijas, tulpas, servitorius ir kitus psichologinius pagalbininkus.
Pavyzdžiui, imkime „Naująjį testamentą“ su jo pasaulio vaizdu ir istorijos logika. Šiame kūrinyje pasaulis dalinamas į tris dalis, kurių centrinė yra mūsų žemė, mano vadinama midgardu, skolinantis pavadinimą iš skandinavų mitologijos. Viršutinė yra rojus, dangaus karalystė, dievo karalystė, į kurią keliauja gerieji krikščionys, pragyvenę teisingą gyvenimą ir nusipelnę amžinos rojaus palaimos. Apatinė dalis yra pragaras, į kurį keliauja visi nusidėjėliai, nesilaikę Dievo ir Kristaus įsakymų. Šie trys pasauliai turi egzistuoti vienu metu, čia ir dabar, tačiau midgardo gyventojui pasiekiami tik po mirties. Gyvenime kontaktas įmanomas, pasak bažnytinės tradicijos, tik išrinktiesiems, per „magijos“ priemones. Toks yra tikinčiojo statiškas pasaulio vaizdas, kuris švietimu ir auklėjimu įdedamas į grynąją sątvaro „būtį“.
Tačiau tuo krikščionybė neužsibaigia, nes, pasak „Naujojo testamento“ pranašo, midgardas turi istorijos logiką, kuri prasideda dievo apreiškimu Biblijoje ir Apokaliptine pasaulio pabaiga, kurioje midgardo istorija bus užbaigta ir visi persikels iš „ašarų pakalnės“ į pragarą arba rojų visiems laikams pagal savo nuopelnus. Tai reiškia, kad pagal krikščionių eschatologiją midgardas turi būti sunaikintas per Paskutinįjį teismą. Kol tai neįvyko, sekdami „gerąja naujiena“, turime gelbėti savo sielas nuo amžinų pragaro kančių. Tikintieji pagal tokį scenarijų laimi, netikintieji pralaimi, žinantieji ramiai stebi žaidimą. Evangelijose pasakyta, kad kol tai įvyks nepraeis nė viena karta, tačiau praėjo jau du tūkstančiai metų ir nė viena iš religinių organizacijų nesiryžo realiu sužaidimu sužaisti tokio žaidimo.
Turime ir trečiąją krikščioniškos doktrinos aspektą, kuris yra etikos sistema, nagrinėtina kartu su pasaulėvaizdžiu arba atskirai nuo jo. Pagrindinis principas sutrauktas į glaustą formulę, sudarytą iš dviejų punktų a) tikėti dievu, ir b) mylėti savo artimą kaip save patį. Tai pati esmė, o visa kita tik šio principo apraiškos. Šis principas naudojamas ir Filognozijoje, tik suformuluotas kitais terminais: dievas yra gyvybinio proceso kuriantysis pradas, kuris paskleidžia gyvybiniame procese visakryptį gėrį; mylėti savo artimą kaip save patį reiškia, priekinėje sątvaro dalyje, matyti tiek pat gėrio ir vertės kiek ir galinėje, nes gyvybiniame procese gėris vienodai pasiskirsto tiek subjekte, tiek objekte. Jeigu šio principo psichinė struktūra nepaiso, tai tik todėl, kad netinkamai suformuotas psichovektoriaus daugtūris, atsiranda subjekto išsiaukštinimas, formuojama ižambinė, perspektyva „iš viršaus į apačią“. Pusiausviras sątvaras sukuria pusiausvirą psichovektorių, kuris meilę sau ir meilę kitam paskirsto vienodomis dalimis.
Todėl, remiantis paaiškinta situacija, pseudotranscendentų aspektu krikščionybė Filognozijos nepriimama, nes yra reikalavimas kurti tikrą pažinimą, atsisakant, pagal dekalogo reikalavimus, meluoti, kad turimas tikras pasaulio vaizdas, kai iš tikro jo neturime. O trečias kriterijus, kuris reikalauja tiesą ir veiklos mastą riboti, kad būtų išsaugotas pusiausvyros principas yra privalomas. Pseudotranscendentas turi būti paverstas tikru transcendentu, kuriame sumuojama 100 proc. informacijos sątvaro kognityvinėmis priemonėmis. 100 proc. filognozijoje daliname į 1000 dalių ir joje pateikiame 1 dalį. Kitur turi tik 0 dalių, nes kalba visiškus kliedesius kaip magijoje, 2 dalis filosofijoje, kai kuriose religinėse doktrinose, dešimtis dalių mokslinėse teorijose. Civilizacijos istorija šia prasme prasideda nuo 0 dalių pasaulėvaizdžio ir turi užsibaigti 1000 dalių pasaulėvaizdžiu. Kadangi transcendencija įvaizdinama drakono simboliu, pradinės epochos vadinamos juodojo drakono epochomis, kurios yra tokios dėl žemo pažinimo lygio ir gyvenimo iliuzijų bei civilizacinių kūrybų pasaulyje; o galutinės – baltojo drakono epochomis, kuriose pažinimas ir tikrovės paslapčių supratimas pasiekęs maksimumą.
Kuo šios dvi stadijos skiriasi – kol kas sunku pasakyti, bet norėtųsi, kad pradžia ir pabaiga būtų įforminta trajektorija, kuria judama nuo blogio civilizacijos prie gėrio. Taip yra todėl, kad tikimasi, jog žinojimas atneša ne blogį, bet gėrį. Tai įmanoma tik vienu atveju, jeigu bus įmanoma į sątvarus įdiegti pusiausvirą psichovektorių ir pašalinti visas nepusiausviras šustrines dalis, kylančias iš prasmirdusio Ego. Jeigu ši galimybė kiltų iš filognozijos, reikės dabartiniame etape išstumti visus kitus 0-15 pasaulėvaizdžius ir didinti filognoziją suprantančių skaičių iki maksimumo planetoje. Pasiekus šį tikslą beliks judėti vertikaliai per gnostinius implantus nuo 0 iki 1000, praeinant visas pažinimo epochas.
Tarkime, kad toks judėjimas jau yra sukurtas, o tai, kas čia pateikiama yra tik žinia tiems, kurie neturi priėjimo prie informacijos. Prisidėti prie šio judėjimo galima platinant Filognozijos principus ir permąstant savo klaidingus pasaulėvaizdžius pagal teisingas vertinimo formules, kad būtų aišku, kokio lygio „tiesa“ gyvenime vadovaujamasi. O tie, kas sugeba, gali prisidėti su savo gnostinių implantų į transcendenciją kūrimu arba sątvarologijos principų analize, kuri reikalinga savęs ir kito supratimui ir teisingų psichovektorių užsiauginimui. Ir jeigu domina koks projektuojamas galutinis santvarkos modelis, tam yra du prancūziški ir lotyniški žodžiai – commune, egalite. Kodėl šios sąvokos tokios svarbios – paaiškinta: pusiausviras sątvaras apibūdinamas lygybės tarp priekinės ir galinės dalies principu; bendrumas, bendruomeniškumas neišvengiamas išvysčius sąmonių sujungimo technologijas, po ko kiekvienas žmogus bus matomas ne tik kaip fasadas, bet ir kaip visas giluminis kognityvinis spektras. Jeigu formuosis commune be egalite, turėsime vergovinę santvarką, kuri baltojo drakono epochai netinkama, nes neatitinka gerovės ir kokybės standartų.
Filognozijos pradinė mokykla 