Ego modelis

Žmogaus psichikos teisingam supratimui ir formavimui, reikia pagilinti sątvarologijos modelį iki psichologinio modelio lygio. Tai reikalinga ir savianalizei, ir psichožvalgybai, be kurių neįmanoma sėkmingai veikti gyvenime, priešinantis psichologinėms operacijoms ir invazijoms. Filognozijoje sątvarologinis žmogaus modelis skirtas padėti žmogui ir ugdyti savo asmenybę, panašiai kaip formuojamas fizinis kūnas treniruotėmis. Norint sukurti atletišką kūną, reikia gerai išmanyti jo raumenų sandarą ir tinkamai parinkti treniruotes. Tas pats pasakytina ir apie žmogaus matančiąją, psichologinę sielą – ji analizuojama, treniruojama, formuojama ir stiprinama.

Pradėsiu nuo pamatinės sandaros, po to pateiksiu išplėsto modelio santrauką ir galiausiai palyginsiu su Froido psichikos šablonu. Žmogaus sątvaro, arba matančiosios sielos, pagrindas yra rodančioji ir rodomoji substancija. Rodančioji yra rodantis ekranas, ta būties plėvelė, kuri yra vaizdo suvokimo pagrindas; rodomoji yra vaizdas, kuris gaunamas sumuojant iš išorės arba organų gautą informaciją. Šis ekranas turi dvi pagrindines dalis, vadinamas subjektine ir objektine, kurios sudurtos viena su kita priešpriešiniu sudūrimu. Kadangi ši struktūra yra tam tikra erdvė, kurioje yra ne vien priešpriešinis išdėliojimas, bet ir daug sudėtingesnis, ji skirstoma į penkias toponimines sritis, išdėstytas burės forma, kuri parodyta ankstesniuose skyreliuose. Šių sričių elementai skirstomi į sumatus – pasaulis, kūnas, ir sumantus – protas, emocijos, asmenybė. Šioje vietoje formuojami kompleksiniai junginiai, vadinami daugtūriais arba psichovektoriais, kurie jungia sumatus ir sumantus į sudėtingus kompleksus. Kiekviena sritis labai sudėtinga ir dėliotina į katalogus bei lenteles, kurių pagrindu aiškinamas sumavimo elementų jungimas.

Pateiksiu kelis analitinius pavyzdžius, kurie dėl įdomumo bus sujungti su Froido modeliu. Centrinė burės dalis vadinama Aš, Ego, kuris turi tokia struktūrą: tapatybės, vaidmenys, savybės, ydos, dorybės, savivertė. Tapatybės yra žmogaus pastovios savęs identifikavimo priemonės, kurios atsako į klausimą „kas aš esu?“. Tai gali būti asmeninė tapatybė, kuri žymima vardu, asmenine biografija; giminės tapatybė, žymima pavarde, apdovanota statusu, turtu, reputacija; biologinė tapatybė – vyras, moteris, vaikas; seksualinė tapatybė, į kurios formas įeina lytinė orientacija ir pan; socialinė tapatybė; ekonominė tapatybė; politinė tapatybė; profesinė tapatybė ir t.t. Su tapatybės sąvoka glaudžiai susijusi vaidmenų sistema, kuri formuoja tapatybę pagal tai, kokiose gyvenimo situacijose asmuo užauginamas. Vaidmenys yra realus gyvenimas, socialinės trajektorijos, veiklos, darbai, o tapatybė yra įspaudas, kurį šie darbai padaro žmogui.

Savybės atsako į klausimą „koks aš esu?“. Koks aš esu yra charakteris, kuris atsiranda tapatybėse ir vaidmenyse sąveikaujant su savimi ir aplinka. Kiekvienoje tapatybės kategorijoje yra individualūs bruožai, būdingi kiekvienam žmogui, kurie charakterizuoja jo elgesį. Pavyzdžiui, socialinėje tapatybėje ir vaidmenyse – draugiškas, nedraugiškas, atviras, uždaras, bendraujantis, nebendraujantis, patikimas, nepatikimas, pagarbus, nepagarbus ir pan. Kai kurios šios charakteristikos būna tokios stiprios ir ryškios, kad jos į žmogaus psichiką įeina kaip dorybės arba ydos, dėl kurių jis vertinamas arba menkinamas. Dorybės yra drąsą, sąžiningumas, darbštumas, išsilavinimas, kultūra, mandagumas; ydos yra bailumas, melavimas, nesusivaldymas, grubumas, tingumas, kvailumas. Visas šis kontekstas sukuria žmogaus vertės klausimą, kuris sprendžiamas iš dviejų perspektyvų, savivertės ir aplinkos vertinimų. Tai susijusios perspektyvos, nes kuo labiau žmogų vertina kiti, tuo jis pats save labiau vertina ir atvirkščiai. Tačiau tai priklauso nuo aplinkos vertės – jeigu ji menkavertė, savivertė formuojasi nepriklausomai nuo jos.

Ši Ego sistema Filognozijoje suvokiama ne tik kaip apibūdinančių terminų rinkinys, bet ir kaip sumatai, kurie sudaryti iš vidinių sumavimo elementų, kuriuos kol kas pavadinsiu „šlėkais“. Draugiškumas – ne vien žodis, bet ir tam tikras jausmas, būsena ar nusiteikimas, kuris suvokiamas sumatoriuje ir įeina į psichovektoriaus struktūrą. Kiekvienas draugiškumas, turi tam tikras charakteringas savybes, kurios sujungia didelį kiekį sumatų ir sumantų iš visų burės vietų, ir sukuria projekcijos į išorę psichologinį pagrindą. Pavyzdžiui, į draugiškumą įeina protas, žinios, emocionalumas, būsenos, kūno pojūčiai, aplinkos ir situacijos suvokimas ir t.t. Tai yra burėje matomas daugtūris, kuris sąveikoje su aplinka pavirsta į psichovektorių – psichologine projekcija į kito žmogaus priekinę sąmonę, kur viskas suvokiama kaip fasadinis sumatas, turintis tam tikras charakteristikas.

Su Ego ir charakteriu tiesiogiai susijusi viršutinė, karūninė dalis, turintis tris struktūrinius padalinimus ir atitinkamai – trijų rūšių sumatų katalogus. Tai yra emocijos, jausmai ir būsenos, pagal visiems gerai psichologijoje žinomą skirstymą. Emocijos dažniausiai išorinės ir ekspresinės, turinčios personalinė charakterį ir nukreiptos į objektą – daiktą, žmogų, temą, idėją. Jas galima skirstyti į grėsmės, spąstų, ribos, pergalės, pralaimėjimo, valdžios ir t.t. Jausmai yra vidiniai, objektiniai ir personaliniai, pavyzdžiui, meilė, džiaugsmas, pagarba, panieka. Jie trunka ilgiau, nėra ekspresiniai, bet gali būti lydimi emocijų. Būsenos paprastai yra vidinės, ilgalaikės, depersonalizuotos (nors yra išimčių), bet gali būti objektinės ir neobjektinės. Teigiamos būsenos būna tokios: laimė, ramybė, savitvarda, kantrybė, linksmumas, protas; neigiamos būsenos: kančia, neramumas, nesusitvardymas, nekantrumas, liūdesys, kvailumas, panieka, bailumas. Karūninė dalis su ego susijusi panašiai kaip ir charakteris – ji apibūdina žmogaus sąveiką su aplinka, nusiteikimą jos atžvilgiu, formuoja santykius, saisto arba atstumia, sudaro socialinės dinamikos pagrindą. Ši toponiminė dalis turi gerai išvystytą šlėkų sistemą, kurie visi surenkami galvos srityje, ant veido kaukės ir vidinėje ertmėje, labai netoli minčių ir mąstymo. Galvos sritis svarbi tuo, kad joje yra net trys toponiminės burės dalys, išskyrus kūno ir pasaulio sumatus.

Belieka glaustai aprašyti proto sistemą, kuri yra galinė burės dalis, vadinama kognityviumu. Protas sudaro sumantų sistemą, kurio pagrindinė forma yra atsiminimas, mintis ir vaizdinys. Protą skirstau į tris dalis žinių, analizės ir teorinį. Bendroji struktūra tokia: yra protas, mąstymas ir mintis, kurie kuria informacinį arba žinių manipuliacinį procesą, bei vykdo galutinę susietos informacijos sintezę, arba sumavimą. Taip pat yra atvirkštinis procesas, vadinamas analitiniu, kuris yra objektų arba sumatų antisumavimu. Analitinis procesas vydo skaidymą, lyginimą, išrinkimą, dėliojimą, kaupimą, vadinimą, vertinimą ir pan. Jo elementai yra antisumatai arba sąvokos, kategorijos, dėmenys ir t.t. Sujungus šiuos du sugebėjimus į visumą ir įvedus stebėjimo tašką, atsiranda teorijos vieta, kuri sukuria paaiškinimą, modelį, parodo supratimą. Tai vieta, kurioje vysta informacijos apibendrinimas, sumavimas, atsiranda visumos jausmas, susiformuoja bendrasis protinio orientavimosi aplinkoje psichovektorius. Tačiau praktikoje svarbiausias yra žinojimu, žiniomis pagrįstas protas, kuris įeina į mąstymo procesą ir mintis, formuodamas sumantų, sujungtų su sumatais psichovektorius ir daugtūrius. Sumantas, kuris sukuriamas vykdant metodišką tikrovės pažinimą, vadinamas gnostiniu implantu. Jis į diegiamas į sumato gelmę ir yra jį aiškinantis, suprantantis apvalkalas.

Paaiškinę tris svarbiausias žmogaus daugtūrio ir psichovektoriaus dalis, sugrįžkime prie Froido sistemos. Jis žmogaus psichinę struktūrą skirstė į Super-Ego, Ego ir Id. Toks skirstymas atrodytų ganėtinai skurdus ir neatitinka mano burinės sątvaro struktūros. Taip pat jis statiškas ir kategorizuojantis, tuo tarpu kai psichinė struktūra yra dinaminė ir surenkama situaciškai. Todėl jo modelis ištaisomas tik sukuriant kiekvienos kategorijos psichovektorių ir daugtūrių lenteles bei katalogus, kurie turi konkrečią formą psichinėse struktūrose. Tai reiškia, kad šios trys kategorijos ištirpsta tūkstančiuose sumavimo elementų ir toks šablonizavimas gerokai suprimityvina vidinį žmogaus pasaulį. Tačiau akivaizdu ir tai, kad įmanoma transformacija ir projekcija iš vienos sistemos į kitą, bandant rasti skiriančias ribas ir grupuoti elementus į didesnius tipiškus junginius.

Pavyzdžiui, Froido sistemoje Super-Ego yra moralės ir normų sistema, kuri reguliuoja žmogaus socialinį elgesį ir kaip daugtūris turi elementų, įeinančių į protinę, žinių sistemą, karūninę emocinę-jausminę dalį, ir socialinės tapatybės struktūrą. Tai reiškia, kad norint suformuoti Super-Ego konstrukto daugtūrį, reikia sujungti visus šiuos sumatus ir sumantus, neužmirštant ir objektinės dalies, kurios atžvilgiu taikomas Super-Ego reguliavimas. O šis objektas taip pat visas yra apvilktas kognityvinių žinojimų rūbais, kurie sąveikauja su Super-Ego daugtūriu sveriant sąveikas ir santykius. Nefroidinėje sistemoje moralė suvokiama šiek tiek kitaip, naudojant pusiausvyros principą, kurioje vienodai paskirstomi svoriai tarp priekinės ir galinės psichovektoriaus dalies, suteikiant abiem vienodą gėrio kiekį, taip sumažinant dėl skirtumo atsirandantį psichologinį grobuonišką instinktą. Tai reiškia, kad Filognozijoje Super-Ego konstruktas nenaudojamas, jį pakeičiant psichovektoriaus psichologinio balansavimo metodu, vietoje reikalavimo laikytis protinių taisyklių ir normų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s