Pagrindinis gnostikų tyrinėjimų modelis yra sątvaro psichovektoriaus šablonas, naudojamas tikrovės pažinimo formos savo psichikai suteikimui. Psichovektorius valdo elgesį, organizuoja socialines grupes, kuria sąveikas, suteikia gyvenimui pagrindinę formą. Jo tyrinėjimas ir modeliavimas yra pagrindinis gnostiko užsiėmimas, mano vadinamas „arkos statyba“. Nors genetiko perspektyva irgi buvo daug analizuojama, tačiau neturėjau bendro modelio, kuriame daromas visas genetiko darbas. Tas modelis yra istorinis žmonijos giminių genealoginis medis. Šį medį pilnai rekonstruoti neįmanoma, nes tam nesurinkti istoriniai duomenys, tačiau įmanoma sukurti bendrąjį modelį ir išryškinti pagrindinius dėsningumus. Šis genealoginis medis yra Homo Sapiens medis, pradedant nuo pirmojo žmogaus. Tai istorijos šaka, kuri visą faktologinę chronologiją formuoja aplink genealoginę struktūrą.

Tarkime, kad pirmasis žmogus, nežinome ar tai buvo vyras, ar moteris, atsirado prieš 200 000 metų, pirmykščių žmonių bandoje. Jis giminiavosi su senaisiais žmonėmis, perdavinėjo savo genetinę programą ir kūrė naujojo žmogaus genealoginį medį kelis šimtus tūstančių metų iki dabartinės situacijos planetoje, kurioje gyvena 8 milijardai žmonių. Logika tokia: turime sprogimą nuo 1 iki 8 000 000 000 per 200 000 metų, kurio metu turėjo praeiti 10 000 kartų. Kitaip sakant, dabartiniai žmonės, tiesioginėje genetinėje linijoje nuo pirmojo žmogaus yra 10 000 -oji arta. 1000 metų apimtų 50 kartų, ir tai giliausias įmanomas genealoginis medis, koks šiuo metu turimas karališkose ir aristokratiškose dinastijose. Kiti turi dvigubai mažiau, maždaug 25 kartų genealoginį medį, kuris apima 500 metų.

Didžioji dalis Homo Sapiens genealoginės istorijos yra prarasta ir turime maždaug 5000 metų senumo seniausius rašytinius šaltinius bei paminklus. Ankstesni laikai žinomi tik iš archeologijos. Pavyzdžiui, manoma, kad į Lietuvos teritoriją pagrindiniai šiuolaikiniai gyventojai atsikraustė prieš 4000 metų, vadinasi dabartiniai gyventojai yra, nuo šių pirmųjų, 200 karta. Iš kokios vietovės ir kokiu atstumu atsikraustė tiksliai pasakyti sunku, bet krypties požiūriu akivaizdu: vakarų kryptis užkertama ir lieka šiaurės-rytų-pietų kryptis. Atstumas vargu ar tolimieji rytai, greičiausiai kažkur per vidurį, maždaug nuo Juodosios jūros regiono. Į šią vietą atsikraustė iš kitur dar anksčiau. Tyrinėti giminystę galima genetiškai ir naudojant kaip šaltinį kalbą bei mitologiją.

Prie šio įžanginio samprotavimo galima prisiminti Homo Sapiens istorijos chronologiją, pateiktą skyrelyje „Iniciato pradžiammmokslis“:

1. gamtinis žmogus 200 000 – 15 000 m. pr. m. e.,
2. pirmykščių kultūrų žmogus 15 000 – 8 000 m. pr. m. e.,
3. pirmos kategorijos civilizacija 8 000 – 500 m. pr. m. e.,
4. antros kategorijos civilizacija 500 – 1400 m. e. m.,
5. trečios kategorijos civilizacija 1400 – 2020 m. e. m.

Giliausios žinomos genealogijos gali siekti maždaug antros kategorijos civilizacijas, kuriose buvo pradėtos kai kurios iki šių dienų išlikusios dinastijos. Senesnės genealogijos jeigu ir žinomos, iš Egipto, Šumerų, Indijos arba Kinijos civilizacijų – jos yra nutrūkusios.

Šioje vietoje kitas svarbus aspektas yra teritorinis, kuris rodo kaip populiacijos migravo ant žemės rutulio paviršiaus istoriniu migravimu, pradedant pirmąją naujojo žmogaus giminių formacija. Teritorija prasideda nuo pirmojo židinio atsiradimo prieš 200 000 metų, kuris, kaip daug kas spėja, yra Afrikoje. Iš Afrikos laipsniškai išplito po visus kontinentus ir apgyvendino visą planetą. Ši pirmoji bendruomenė turėjo savo pirmykštę kalbą, kuri yra visų šiuo metu egzistuojančių kalbų prokalbė. Kalbos galėjo vystytis tiesioginio perimamumo situacijoje, galėjo sulaukėjus būti užmirštamos ir sukuriamos iš naujo. Vadinasi, galima manyti, kad buvo keli pagrindiniai židiniai, kurie kalbą perdavinėjo ir vystė su įvairiais pertrūkiais. Tikėtina, kad jeigu pirmas židinys buvo apatinėje Afrikoje, buvo kylama rytine Afrikos pakrante, ir keliaujama maždaug Artimųjų rytų pietine dalimi, pradedant nuo Egipto. Po to, buvo kylama į šiaurę, iš Tolimųjų rytų reemigruojama į Vakarus.

Šią visą 202 000 metų istoriją galima padalinti į 10 100 dalių, maždaug 20 metų atkarpas, kurios rodo pirmo palikuonio atsiradimą šeimoje. Pati pilna struktūra daug sudėtingesnė, bet tai bazinis principas tarus, kad tėvai susilaukia bent vieno palikuonio. Taip perdarome istoriją vienos tiesioginės genetinės linijos pagrindu ir gauname:

1. gamtinis žmogus – 1 – 9 250 karta (9 250) (Afrika),
2. pirmykščių kultūrų žmogus – 9 250 – 9 600 karta (350) (pirma migracijos banga),
3. pirmos kategorijos civilizacija – 9 600 – 9 900 (300) (antra migracijos banga),
4. antros kategorijos civilizacija – 9 900 – 10 000 (100) (globalinis išplitimas),
5. trečios kategorijos civilizacija – 10 000 – 10 100 karta (100).

Kiekvieno dabartinio žmogaus protėviai praėjo per šiuos chronologinius istorinius etapus per kažkokią migracijos trajektoriją, įvairiose migracijos bangose, ir priklauso kažkokiai konkrečiai genetinei linijai bei genčiai. Kaip pavyzdį imant Lietuvą, paskutinis gentinis pasidalinimas yra 4000 metų senumo, tačiau pilnas gentinis pasidalinimas apima 200 000 metų laikotarpį, kuris paaiškina iš kokių pirmykščių gentinių-genetinių junginių kilo lietuviškų genčių pagrindas.

Genealoginis medis turi kelis pagrindinius dėsnius. Kuo artimesnis bendras protėvis, tuo giminystės ryšiai artimesni, ir kuo bendras protėvis genealoginiame medyje aukščiau, tuo genetinis ryšys tolimesnis. Toliausiai, maksimaliu nutolimu, nutolusios genetinės linijos tos, kurių bendras protėvis yra pirmasis žmogus. Artimiausiai genetiškai susiję broliai ir seserys, gyvenantys šiuo metu. Kitas svarbus dėsnis, kad vienu metu maksimaliai gyventi gali 5 kartos žmonių, kurios sudaro genetiniame medyje tikrovės dabarties tašką, visa kita yra arba genealoginė praeitis, arba genealoginė ateitis. Taip pat, yra unikalūs atvejai, kai genetinė linija pradedant nuo pirmojo žmogaus yra pilnai vyriška arba pilnai moteriška per visus 10 000 perėjimų. Visos kitos linijos yra mišrios, kurios gali turėti dominuojančią moterišką arba vyrišką lytį.

Šie principai neapima visų dėsningumų pilnu apėmimu, tačiau jie yra istorinių genetikų tyrimų pagrindas, žinotinas visose bendruomenėse, kurių valdymui svarbus genetikos dėsnių išmanymas. Kita filognozijos atšaka, kaip jau sakiau, yra gnostika, kuri yra bendruomenės dabarties dvasinio suformavimo mokslas. Viso šio vaizdo visuma vadinama gyvybiniu procesu, kuriame dominuoja vienas arba kitas aspektas ir padeda bendruomenei neiškrypti iš būtinosios evoliucijos tvarkos. Jeigu įsigali gnostinis požiūris, pažeidžiantis būtinąją tvarką, įvedamos praktikos, kurios priešingos gyvybiniam procesui, išplinta savivalė, anarchija ir degradavimas, paremtas kūnišku arba dvasišku pradu, kuris neteisingai supranta dvasios principus ir ardo privalomąją tvarką ideologiniame lygmenyje. Kai bendruomenės per daug nudvasėja ir sumaterialėja, jos pavirsta į paprastą gyvulių ūkį, nesugebantį sukurti aukšto lygio kultūros ir civilizacijos. Todėl gnostikų ir tyrinėtojų darbas sukurti teisingą žmogaus sampratą, kuri atitinka būtinąją jo prigimtį, ir jos pagrindu įvesti tokią santvarką, kurioje tinkamu būdu sujungta genetinė ir gnostinė perspektyva. Kiekvienoje dabartinėje situacijoje, kurioje istoriškai yra bendruomenė, svarbiausia yra turtinis giminių pasiskirstymas ir socialinis statusas, dėl kurio giminės tarpusavyje kovoja fiziniu ir protiniu darbu. Genetinė giminės linija gali būti kylanti ir krintanti statuso požiūriu, planetinis elitas ir prastuomenė. Civilizacijos lygio principus formuoja elitinės giminės planetoje, kurios supranta šiuos dėsningumus ir valdo populiaciją tokiu būdu, kad bendras vaizdas būtų maksimalus. Išsigimusios giminės parazituoja ir platina išsigimimus, naudodamiesi savo aukštu statusu, ypač kai išklysta iš gnostikų žinotino ir genetikų žinotino auksinio centro principo loginėse struktūrose, kur abejose perspektyvose gyvybinis procesas laikomas maksimalios gerovės būsenoje.

Sątvarologijos atradimai reikalingi tinkamo psichovektoriaus suformavimui tam, kad žmogus šiame gyvenime galėtų savo genetinei linijai pasirinkti geriausią gyvenimo kelią. Gyvenimas čia ir dabar yra neteisinga gyvenimo filosofija, nes kiekvienas žmogus turi atsakomybę už savo gentį. Lietuviai, pavyzdžiui, turi sunaikintą ir tik fragmentiškai išlikusį autentišką dvasinį substratą, kuris buvo sutriuškintas pirmos kategorijos krikščioniškos civilizacijos invazijos, antros kategorijos filosofinės civilizacijos invazijos ir trečios kategorijos technologinės civilizacijos invazijos, o savo autentiško lietuviškumo turi likusio labai nedaug. Tačiau jis gali būti ne tik istorinis, bet ir kylantis dabartyje, nes kurti save nepriklausomai nuo invazinių ideologijų galima bet kada.

• Civilizacija