Pažinimo meilė

Kadangi filognozija yra „pažinimo meilė“ pats laikas sugrįžti prie pažinimo klausimų ir prisiminti pamatinę, filognozijoje atskleistą jo struktūrą, sudarančią visų epistemologijų, tiksliųjų mokslų, net teologijų pagrindą. Ši struktūra atrasta seniai, dar senovės Graikijoje ir apmąstyta tiesiogiai arba naudota kaip metodologinis tyrinėjimų principas, atsispindintis visose filosofijos konstrukcijose. Šiuo atveju pamėginsiu žmogiško pažinimo sandarą atskleisti tiesiogiai, padarydamas ją objektu, o ne naudoti kaip pažinimo metodą, teorijos kūrimui. Tai pabandysiu daryti plėtodamas savo sątvarologijos koncepciją, kuri yra sąmonės, vadinamos sumatoriumi, tyrinėjimo disciplina. Kas yra sąmonė klausiama nuo filosofijos pradžios, bet per kelis tūkstančius metų, nedaug pasistūmėta į priekį, todėl šis klausimas filognozijoje vienas iš pagrindinių. Pažįstančios sąmonės teorija yra pagrindinis filognozijos klausimas. Sąmonė pažįsta dviem būdais – atverdama ir apmąstydama. Tai, kaip sąmonė atveria pirminę tikrovę yra nekintama, nepajudinama, fiksuota, o apmąstymu žmogus gauna vis geresnį tikrovės supratimą, kuris padeda geriau joje susiorientuoti ir pritaikyti savo reikmėms.

Šis klausimas paprasčiausiame, pradmeniniame lygmenyje – ne toks sudėtingas, o ypatingas formas įgyja tik avangardiniuose mąstymo pavyzdžiuose. Tačiau tie pavyzdžiai nėra prieinami ir turime tenkinti pagrindinių principų tyrinėjimu. Susiejus šį filognozinį klausimą su filosofija ir jos kertinėmis sąvokomis, tokiomis kaip būtis, nebūtis, tapsmas, kismas, nyksmas, niekis ir pan., matosi kaip filognozija sprendžia senus kaip pati filosofija būties ir egzistencijos klausimus, kurie filosofijoje yra reprezentaciniai. Norėdamas visus šiuos dalykus susieti su savo idėja, turiu paaiškinti kontinuumo, arba tęsmo, sąvoką. Pradėkime nuo apibrėžimo. Kontinuumas – tai tam tikros duotybės tęsimasis, kuriame kiekvienoje pratęstoje dalyje kartojasi tai, kas buvo prieš tai. Toks kontinuumas vadinamas statišku, nedeformuotu, tapatybiniu kontinuumu, apipavidalinamu kaip tapatybės fraktalas, arba laužmuo. Tai viena perspektyva. Kita perspektyva yra struktūrinė, sudaryta iš tapatybinių elementų sandūros. Matematikoje šie elementai yra  vienetai. Tapatybės, tapatumas, siejami su apibrėžtumu, nes tik tai, kas apibrėžta gali būti tapatu. Tačiau yra ir apibrėžtumo bei tapatumo priešybė, kuri yra neapibrėžtumas arba begalybė. Begalybė, suprantama kaip neapibrėžtumas, tapatybiniu tęsmu būti negali, nes kiekviena pratęsta dalis nėra tas pats, kas buvo prieš tai, kiekviena pratęsta dalis sprogsta į begalybę, todėl tai irgi struktūrinis kontinuumas, sudarytas iš begalybinių elementų, kuris yra ne sumavimo, bet pirminės tikrovės provaizdis. Šių dviejų kontinuumų santykis ir sąveika įmanoma įvairi. Vienetinis kontinuumas apibrėžtas, įformintas, todėl laikomas „būtimi“, o begalybinis – neapibrėžtas, neįsąmonintas, todėl laikomas „nebūtimi“. Tačiau ši interpretacija nelaikoma teisinga, nes turime tikrąją, fundamentaliąją esatį, išreiškiamą infinitariniu kontinuumu ir jo kompresinę nuokritą, kuri yra unitarinis kontinuumas, abiem atvejais turint skirtingus būties būdus. Sumatorius yra sudarytas iš tapatybinio kontinuumo, kuris atveria ir kuris mąsto, o infinitarinė anapusybė yra visų tyrinėjimo pastangų per visą žmonijos istoriją objektas.

Žmogaus sątvarą galima analizuoti net tik „burės“ metodu, bet ir klasikiniu, kuris rodo trinarę mąstančio/pažįstančio subjekto sandarą. Jis susideda iš objektinės dalies, kuri yra pasaulio daiktai, subjektinės dalies, kuri yra mąstymas ir stebėtojo. Stebėtojas yra tikrasis, absoliutusis subjektas, kuris mato savo viduje tiek daiktą, tiek tą daiktą mąstančią mintį ir gali mąstyti mąstymą, taip gaunant teorinę pažįstančios sąmonės būseną. Nefilosofinė nuo filosofinės būsenos skiriasi tuo, kad pirmu atveju teorinis stebėtojas miega, o antruoju dirba aktyvų tyrinėjimo darbą, kuriame žmogus, kaip asmenybė, pats save suvokia kaip tyrinėjimo objektą, lyginamą, asocijuojamą, priešpastatomą kitam objektui, kuris duotas sąmonės viduje. Galima klausti, kaip tokia trinarė būsena atsiranda ir kaip ji įmanoma. Čia galima priminti sątvaro ypatingosios substancijos dvilypę sandarą, kuri yra rodančioji substancija ir rodomoji. Rodančioji, atveriančioji substancija sudaro tapatybinį kontnuumą, vadinamą suvokimu, kuris pažįsta anapusybę per jos atvėrimą, tuo tarpu rodomoji substancija jau kyla iš tam tikro energetinio proceso, kuris į rodantį kontinuumą perduoda turinį. Stebėtojas yra rodančioji struktūra, kuri turi tapatybės laužmens sandarą, į kurį perduodamas mąstymo bei daiktinimo procesas. Sumatorius mintina ir daiktina surenkama signalą, tada pateikia informaciją stebėtojui, kuris yra teorinis sugebėjimas, turintis antisumavimo galimybių. Antisumatorius išskaido turimą informaciją į rinkinius, tada mintyje jie susiejami į mentalinius objektus, kurie surišami su priekinės sąmonės vaizdais. Šis procesas vyksta kaip gebėjimas kurti deformuotus kontinuumus iš unitarinių kontinuumų, iš kurių sudarinėjami infinitarinio kontinuumo teoriniai, interpretaciniai variantai. Tokia yra pagrindinė gelmininko problema – sukurti tobulą metodą begalybinio kontinuumo atskleidimui ir įforminimui, kuris taptų atskleistąja ir pažintąja transcendencija. Šis klausimas yra pažinimo klausimas, kuris glaudžiai susijęs su fundamentaliaisiais mokslais. Tačiau kadangi filognozija nėra mokslas, toks siauras pažinimo įdarbinimas, apribojant jį tik atvaizdavimo technika – nėra būtinas. Šioje vietoje privaloma daug semtis iš filosofijos, religijos, psichologijos, kad filognozija taptų universaliu gyvenimo pagrindu, kurio tikslas yra gyvybinio proceso puoselėjimas ir priimtinų egzistencijos formų sukūrimas, kuris gyvenimą padarytų gražesnį ir laimingesnį. Žinojimas ne tik jėga, bet ir laimė, todėl per visą istoriją tiek ir buvo atiduota jėgų egzistencijos paslapčių įminimui.

Taigi, pažįstančioji sąmonė atveria, tada mąsto atvertą tikrovę. Sumavimo paviršių supratinėjimas yra pirmas pažinimo lygmuo, sudarantis pirmąjį pažinimo horizontą, kuris yra perprasta natūralioji, prigimtinė sąmonės dalis. Paprastas žmogus dažniausiai juda šiame pirmajame horizonte, jį tiria, vertina, analizuoja, naudoja ir niekada giliau jo nepasiekia. Kiti horizontai jau kuriami specialiais metodais, naudojant gnostinių implantų metodą į dirbtines, ekstremines stratas, kurios yra tikro pirminės tikrovės veikiančiojo prado ir jo reprezentacijos sąmonėje mišinys. Antrinė tikrovė nuo pirminės skiriasi tuo, kad pirmoji yra sudaryta iš vaizdo ir veiksmo, o pirminė tikrovė – turi tik bevaizdį veikiantį pradą, kuris iškeliamas į reprezentacinį vaizdą kognityviume. Tikrovė holoplastiniu veikimu veikia per visą gylį ir ilgį, tiesiogiai ir netiesiogiai, o įpriekinama savo fasadiniu veidu tik nedideliame paviršiniame sluoksnyje. Šioje vietoje kyla klausimas – kokia būsena yra prigimtinė, veikianti ar rodoma, ir ką rodymas prideda prie veikimo, atveriant arba užveriant tikrosios esaties veikiančias formas. Filosofas ir filognozas savo supratime nori turėti maksimalų horizontą, kuriame būtų aiškus atsakymas į pamatinį klausimą kas yra būtis ir kas yra žmogus būtyje. Tačiau kadangi sumatorius rodo tik esmės nedidelį lakštinį paviršių, jame atsakymą įžiūrėti ne taip paprasta. Tam tikros bendrosios savybės pastebimos ir gana ryškiai, tačiau jos galutiniam atsakymui nepakankamos. Daug ginčijamasi ar verta peržengti šį prigimtinį horizontą, nes tai padarius kyla pagunda tikrove laužyti, ardyti, perdarinėti iš naujo, o tai žmogui, vertinant pagal pradinius šios krypties užmojus, nieko gero nežada. Žmogaus savikūra pristatinėjama kaip netobulumų patobulinimas ir trūkumų ištaisymas, tačiau dažnai nutylima, kad po agresyviojo nusikalstamo transhumanizmo priedanga atkurinėjama vergovinė santvarka ir jau kelis dešimtmečius apsimetinėjama, kad nevyksta nieko katastrofiško.

Imant šį bendrą poliarizuotą vaizdą – infinitarinis veikiantis ir kuriantis pradas yra tobulas, o unitarinis, vaizdinis – defektinis. Tarp jų yra didelis skirtumas savo informaciniu plotu, dėl ko kyla pažinimo troškimas, skirtas užpildyti ir kompensuoti trūkumą. Šiame konstrukte ir įsikomponuoja minėtos pamatinės filosofijos sąvokos, kurias galima suvokti įvairiai, įdedant į savo sąmonę įvairiose vietose. Būtis, kaip infinitarinis veikiantis pradas, būtis kaip unitarinio kontinuumo suvokianti ir stebinti dalis. Būtis kaip daikto sumatinis vaizdas arba išvaizda. Nebūtis kaip bevaizdis pradas, nebūtis kaip išnykimas iš vaizdo, nebūtis kaip perėjimas iš vieno būvio į kitą, nebūtis kaip substancija, kuri neesti, bet naikina, tai yra, egzistuoja kaip nenutrūkstantis, begalinis sprogimas ir sprogdinimas. Visame šiame kontekste ir kuriamas filognozijos projektas, kurio tikslas pažįstančios sąmonės arsenalo ištobulinimas iki tokio lygio, kad taptų prieinamas ne tik pirmo horizonto lygio supratimas, bet atsivertų antras, trečias, ketvirtas, penktas horizontas ir t.t. Tai galima daryti įvairiai, ne vien formulėmis, nes filognozija nerengiama kaip sausas, nuobodus tikslusis mokslas. Filognozija ne kiekybinė bet kaipybinė – joje svarbu suprasti esmę ir principus ir padėti atsakyti į pamatinius klausimus – kokia tikrovės  pagrindo prigimtis, kaip atsirado pasaulis, kas yra žmogus, kokia gyvenimo prasmė.

Šie klausimai įrėminami į pamatinius unitarinio ir infinitarnio kontinuumo vaizdinius, kur pirmas apibrėžtas ir yra minkomu pažinimo moliu, o infinitarinis – neapibrėžtas, bet apibrėžtinas iš pirmojo kontinuumo perspektyvos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s