„Filognozijos pradmenų“ pirmo ciklo baigiamojoje stadijoje belieka susieti teoriją su naujausiomis tendencijomis šiuolaikinės filosofijos pasaulyje. Naujausia filosofijos atmaina, vadinama transhumanizmu, skiriasi nuo tradicinių mokyklų tuo, kad jos kalba apie industrinę ir informacinę visuomenę ir yra jos ideologinė išraiška. Tuo tarpu tranhumanizmas yra futuristinis mąstymas, kuris savo žvilgsnį nukreipia į planetos post-industrines ir post-informacines organizavimo formas. Tai verčia daryti proveržiai dirbtinio intelekto technologijose, robotikoje, nanotechnologijose, biotechnologijose, genetikoje, psichotronikoje, neuromoksle ir pan. Transhumanizmas turi kelias pagrindines viešas kryptis, kurios iš dalies yra susijusios su filognozija. Tai singuliaritarizmas, technogaianizmas ir ekstropianizmas. Šie žodžiai nelietuviški ir lietuvių kalboje gana nevėkšliški, reikalaujantys pakeitimo, bet šiai analizei bus tinkami.
Singuliaritarizmas yra teorija, pagal kurią mokslas ir technologijos vystosi iš lėto kylančia kreive, kuri laipsniškai kyla iki kritinio taško, po kurio pereina į šuoliško, sprogstamo vystymosi stadiją po esminių proveržių tikrovės pažinime. Ši idėja filognozijoje transformuojasi į šiek tiek kitokią, ne optimistinę singuliarinio sprogimo versiją, pagal kurią artimiausiu metu toks sprogimas neįmanomas ir žinios kaupiamos ne sprogstamuoju, bet tiesinio laipsniško augimo būdu, tūkstančius metų. Tuo tarpu, Rey Kurzweil nuomone sprogimas gali įvykti jau apie 2045 m. Tai per daug optimistiška ir šiais metais įmanomas ne galutinis tikrovės atskleidimas, o tik vienas nedidelis šuoliukas civilizacijoje. Jis gali būti labai reikšmingas ir pavojingas, bet tai ne finalas, vadinasi ir ne tikras singuliarinis sprogimas, po kurio pasiekiama paskutinio žinojimo vystymosi fazė. Šią fazę vadinu baltojo drakono civilizacija, kuri įmanoma tūkstančių metų eigoje.
Technogaianizmas – kita ekologinio transhumanizmo versija, kuri siekia gerinti biosferoje ekosistemų būklę, plėsti jų supratimą, priežiūrą ir apsaugą nuo netinkamos intervencijos. Gaia filognozijoje vadinama Rea, Rėja, Rėika, Reh-Si, kuri yra kuriančiosios gaublės personifikacija. Gyvybės sfera mano filosofijoje vadinama gyvybės gauble, gaubiančia žemės rutulį, kuri sudaryta iš trijų komponentų: energetinės gaublės, informacinės gaublės ir kuriančiosios gaublės, kuri yra gyvybės žemėje pirmoji priežastis, sugebanti suorganizuoti energetinę ir informacinę gaublę į gyvą organizmą. Todėl mano gaianizmas yra pervadintas asmeniniu terminu reanizmas. Kuriančioji gaublė žemėje yra svarbiausia, nes hipostratinės ekosistemos, pasiekiančios patį gyvybės šaltinį su technologine intervencija labai pažeidžiamos, todėl transhumanistinė pažanga be griežtos kontrolės labai pavojinga. Filognozijoje ieškau būdų, kaip suformuoti žmogaus psichiką tokių būdu, kad ji suvoktų etinio apsiribojimo būtinybę.
Ekstropianizmas yra naujos rūšies filosofija, kuri entropijos sąvoką pakeičia priešinga ekstropijos sąvoka, reiškiančia laipsnišką tvarkos gerėjimą ir tobulėjimą. Ta tvarka, kaip jau išsiaiškinome, gali būti neteisingai suprasta kaip kognityvinių fantazijų projekciją į tikrą pasaulį, kuris su vidine optimistine iliuzija įstatomas į neteisingą vystymosi trajektoriją. Tačiau ekstropinė pažanga gali būti suprasta ir kitaip, ne žudančiu tikrovę būdu. Tai įmanoma todėl, kad nežinant visos tikrovės psichinė žmogaus būsena nėra adekvati, idealiai prisitaikanti prie hipostratų, tuo tarpu, žinioms atskleidžiant vis didesnę tikrovės dalį, tvarkos kokybė darosi vis geresnė, nes žinios atneša gerovę, pertekliaus civilizaciją. Mano pagrindinis eksptropianizmo modelis toks: žinios laipsniškai auga iki 100 proc., kol pasiekia singuliarinį tašką ir pilną tikrovės atskleidimą; technologinis vystymasis sulaikomas maždaug prie 8 proc. galimybių ir žinojimą atsisakoma naudoti dirbtinės tikrovės kūrimui ir natūralios tvarkos griovimui; visuomenė sutvarkoma tokiu būdu, kad maksimaliai atitiktų natūralią transcendentinę ekosistemą, apimančią visą gyvybės spektrą tiek individualizuotoje, tiek bendrojoje formoje. Kadangi ekosistema yra tiek individualus gyvenimas, individualizuotų organizmų gyvybės procesas, tiek anapusinėje dalyje – bendroji gyvybinių gaublių būsena, filognozija turi surasti būdus, kaip išlaikyti tarp jų pusiausvyrą.
Pirmojo ciklo apibendrinantis principas yra žmogaus sampratos ir santvarkos statymas ne ant subjekto, bet ant objekto, nes objektas yra tikroji transcendentinė realybė, o subjektas yra išvestas iš jos. Jeigu tvarka sątvare apverčiama, tikrovė per technologiją priverčiama tarnauti haliucinuojančiai sąmonei, kuri, praradusi objektyvius orientyrus, sutrikdo natūralią pusiausvyrą ir subjektas nupjauna šaką ant kurios sėdi arba susprogdina pamatą, ant kurio stovi namas. Mintis, noras, valia, fantazija nėra fundamentas, fundamentas yra tikra, objektyvi realybė, kuri yra pranašesnė už bet kokią subjektyvaus proto konstrukciją. Todėl mintis tik tarnauja ir aptarnauja realybę, o ne ją tvarko ir organizuoja. Natūrali tvarka geriausia, todėl ją reikia ne pertvarkyti į dirbtinę, bet pamėgdžioti tokią kokia yra. Jeigu laisvė leidžiama, tai tik jaučiant saiką, nepraranda ribos suvokimo.
Kuriančioji gaublė, vadinama Rea, turi individualų sluoksnį, kuris apima visas augalų ir gyvūnų rūšis įskaitant žmogų. Taip pat procesas apima paslėptą dalį, kuri yra neišskaidyta deindividualizuota kuriančiosios gaublės bendrosios ekosistemos dalis, į kurią visi keliauja po mirties. Įdomiausias klausimas šiame kontekste, ar ši bendroji dalis irgi gali būti laikoma gyva, kaip aiškina religijose ir vadina slaptą ekosistemos dalį dievu. Mokslininkai mano, kad ji negyva, nedieviška, tikintieji mato, kad ji gyva ir kad dalis žmogaus kokia nors forma išlieka gyva šioje dalyje net po mirties. Moksline versija abejoju ir laikausi tarpinio varianto arba, kitaip sakant, susilaikau nuo vertinimų tol, kol nėra informacijos.
Todėl, vertinant filognoziją transhumanizmo kontekste, ji daugiau gnostinė negu technologinė, kurios tikslas yra pažinti, o ne užvaldyti tikrovę. Filognozija yra netechnologinis transhumanizmas, kuris filosofijoje, mintyje keliauja iki pat tikrovės gelmės, tačiau atsisako ją visą iki pat fundamento perdaryti, technologizuoti. Komercijos ir verslo pasaulyje tai gali būti sunku įsivaizduoti, tačiau tokia yra filognozijos perspėjimo esmė – norint turėti civilizacijos ekstropinę pažangą, žinojimą galima didinti iki 100 proc., o technologija turi būti apribota 8 proc. galimybių, kitus 92 procentus paliekant natūraliai tvarkai. Tai yra, baltasis drakonas yra projektas, kuriame yra tikrovės 100 proc. supratimas ir dirbtinės realybės jame leidžiama 8 proc., o natūraliai tikrovei paliekama 92 proc.
Tai reiškia, kad filognozija reikalauja įvesti tikrovės atžvilgiu kas-centrinį supratimą, atsisakant suresursinti tikrovę ir žinias paversti beatodairiško išnaudojimo įrankiu. Tik taip įmanoma išlaikyti natūralias pusiausvyras tikrovėje ir nesunaikinti technologinės civilizacijos, kuri šiuo metu trečioje fazėje pereina prie 3 dalies. Tuo pirmas ciklas, vadintas pradmenimis, užbaigiamas laukiant žmonių, norinčių įsilieti į filognozų asociaciją pasiūlant įdomių minčių, idėjų, vertinimų, interpretacijų ir išplėsto idėjų traktavimo. Mano įsitikinimu juodojo drakono civilizacija taip pat gali būti išmintinga ir etiška ir sėkmingai praeiti savo evoliucijoje visus pavojingus etapus, laukiant ne sprogstamosios pažangos, bet laipsniško kilimo arba kėlimo, kantriai dirbant filognozų darbą. Filognozija yra gnostinė, ne technologinė, todėl joje atsisakoma technologinės isterijos ir dėmesys sukoncentruojamas prie sątvaro šviesos arkos statybos.
Filognozijos pradinė mokykla 