Geriausias „Juodojo drakono“ užbaigimo būdas yra parodyti centrinę šio lygio filognozijos mintį, kurioje atskleidžiama juodosios liepsnos teorija. Ši dalis nėra gnostinė arba kitaip – nėra tikrovės pažinimo rezultatas, bet greičiau tarnauja trečiam kriterijui, kuris yra ne reprezentacinis, bet funkcinis. Todėl nesvarbu ar juodoji liepsna tiesa, ar ne, svarbu kokį vaidmenį ji atlieka šviesos arkoje. Ši idėja reikalinga tam, kad savo sandaroje sątvaras turėtų tokį centrą, kuris pirmapradį žmogų susieja su kuriančiosios gaublės hipostrata, esančia planetoje visos gyvybės pamatine dalimi, per juodąją liepsną kuriančią žmoguje unikalią vidinę jo esmę.

Naudojamas tradicinis dualistinis principas, kuris atspindi sątvaro dvilypę prigimtį, rodančią skirtumą tarp paviršiaus ir gelmės, šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio. Įvairios būties rūšys yra šviesa, o šviesos nebuvimas reiškia nebūtį. Tačiau čia reikia suprasti, kad dėl paviršiaus ir gelmės skirtingų buvimo būdų būtis gali būti šviesi ir tamsi, todėl tamsa nebūtinai asocijuojasi su nebūtimi. Tamsioji būtis yra gyvybės pamatas, kuri yra nematomų gyvybinių ir negyvybinių šviesų rinkinys. Gyvybė, kuri yra gelmėje, todėl yra tamsi, nėra mirties tamsa, todėl tamsa turi dvejopą interpretaciją, kurią būtina įvesti į filognozijos simbolių analizės supratimų arsenalą. Galime pliusu ir minusu pažymėti gyvybės tamsą – tamsa+, mirties tamsą – tamsa-. Juodasis drakonas juodą turi kaip juodą+, tai yra, turi būti suprantamas kaip nematomos gyvybės, o ne mirties simbolis.

Šviesos ir tamsos konstrukcijos supaprastintas, principinis variantas yra toks:

1. 1 šviesa ir 1 tamsa – akių šviesa ir tamsa,
2. 2 šviesa ir 2 tamsa – sąmonės šviesa ir tamsa,
3. 3 šviesa ir 3 tamsa – gyvybės šviesa ir tamsa,
4. 4 šviesa – juodoji liepsna, kuri yra tikras pirmapradžio žmogaus centras, kuriam kitos šviesos yra tik atraminė, pagalbinė struktūra.

Susiejus šia teoriją su spektrine juosta, suvokiame, kad šviesa turi bozoninę prigimtį ir kad priekinė struktūra spektre yra tik gyvūnine siela vadinamas kevalas. Į šį kevalą iš kuriančios gaublės ateina gyvybinė šviesa per energetinę gaublę ir juodoji liepsna per informacinę gaublę, kurios gnostiniame trikampyje žymimos kaip nuo smaigalio į viršų kylančios kraštinės. Iš juodosios liepsnos kyla sąmonės šviesa, kuri aptarnaujama žemiausios šviesos rūšies, vadinamos akių šviesa. Kuriančioji gaublė, kurdama gyvybę, visas šias šviesas sujungia, o mirties procesas yra laipsniškas tamsos struktūroje atsiradimas, išimant iš sątvaro šviesos energiją, kol lieka tik į šaltinį sugrįžtanti juodoji liepsna.

Stikaro meditacijų metodikose yra tamsos meditacijų priemonė, kur išimami keli sluoksniai šviesos tam, kad būtų galima tyrinėti gelminę transcendencijos dalį, kuri yra žmogaus centras, apibrėžiantis nematomu gelminiu apibrėžimu visų žmonių psichovektorius. Išėmę akių šviesą, persikeliame į vidinės satvąro dalies karalystę, kurioje karaliauja mintys, vaizdai ir atsiminimai. Išėmę sąmonę atsiduriame tamsos arkos karalystėje, kuri yra juodosios liepsnos išsivalymo būsena miegu, pagražinama sapno vizijomis. Tolesnė tamsa jau pradėtų mirties procesą, todėl nenaudojama ir neleidžiama, nes iš gyvūninės sielos išjungus gyvybės šviesą, kuri suteikia gyvybę fiziniam kūnui ir yra kūno juodoji liepsna, ateina mirtis, tikra tamsa-.

Remiantis šiuo paaiškinimu, šviesios spalvos naudojamos paviršininkų ir iliuzininkų, o tamsios – gelmininkų ir tiesoieškininkų, tikinčių, kad atsakymų reikia ieškoti gelmėje. Tai nėra tikras pažinimo metodas, kuris vykdomas intelektu, bet greičiau savo sątvaro struktūros pagrindimas, kuris yra gelminio transcendentininko. Tamsioji būtis yra šios tikrovės pamatas, kuris ne rodomas/rodosi, bet veikiantis, kuriantis, grindžiantis ir palaikantis. Ši būtis yra svarbiausia. Fenomenologinis paviršizmas, kuris gyvena tik 1 šviesos ir 1 tamsos lygmenyje tyrinėja patį nereikšmingiausią žmogaus tikrovės dalį. Tokia filosofija yra marginalinė tikrovės tyrimuose, naudojama paprastų žmonių gyvenimo reguliavimui. Gali atrodyti, kad problema šioje vietoje ta, kad šviesa turininga, o tamsa labai skurdi patirtis, tačiau taip matosi tik neturint drakono akies sugebėjimų. Tai reiškia, kad pagal savo sugebėjimus yra dvi žmonių kategorijos – vieni tinka tyrinėti tik paviršiaus pasaulį, o kiti turi sugebėjimą suvokti gelmės paslaptis. Tai yra nenubudusios ir nubudusios drakono akies skirtumas.

Pagrindinis filognozijos tikslas, atskleisti dvi pirmapradžio žmogaus dalis, kurios yra bozoniniame eteryje randama gyvybinė energija ir juodoji liepsna. Tai kol kas yra abstraktūs vaizdiniai, kurie yra nedetalizuoti gnostiniai implantai pavadinimais, tačiau jie reikalingi kaip pirmų žingsnių idėjinė atrama. Tamsioji būtis yra bendras pamatas, kuris dalyvauja kiekvieno žmogaus sandaroje. Juodoji liepsna ir gyvybės energija jungia visą gyvybę gyvybės sferoje. Kiekvienos gyvybės kevalas yra skirtingas, tačiau viduje yra unikalus juodosios liepsnos ir gyvybinės energijos struktūrų derinys, kuris apibrėžiamas genetiškai. Formų įvairovė kuriančiojoje gaublėje rodo, kad gyvybės sfera ieško, šakojasi, plečiasi, skaidosi, skirstosi, rūšiuojasi, grupuojasi ir ieško geriausio, tobuliausio varianto, kuris yra suvokiamas ne pagal fasadinį fizinį kūną, bet pagal vidinę esmę. Juodoji liepsna gyvybėje  yra nemirtingumo ir amžinybės versmė, suteikianti žmogui gyvybės centrą, kuris gyvenimo ir mirties cikluose yra sugrįžtančioji dalis. Mendelejevinė žmogaus samprata – neteisinga samprata, kuri nesuvokia tikrovės principų ir rodo žmonėms neteisinga gyvybės vaizdą. Taip yra todėl, kad ji yra ne prijungianti, bet prijungiama prie tikro žmogaus centro, kuris yra reginčioji siela.

Tai slaptoji filognozijos dalis, kuri yra užuomina į filosofinį okultizmą, filognozijoje reikalingą kaip poetinė simbolinė tikrovės formų reprezentacija. Okultizmas yra menas, vaidinantis estetinę, kūrybinę funkciją ir reikalingas idėjų platinimui įspūdinga kūrybine forma.

• Filognozija