Tęsdamas lietuvių filosofų tyrinėjimų apžvalgą, šį kartą siūlau nihilizmo temą, kuria daugiausiai domisi R. Šerpitytė, parašiusi tokias monografijas kaip „Nihilizmas ir vakarų filosofija“ (2007 m.) ir „Tikrovės spektrai“ (2019 m.). Šios temos užuomazgų galima rasti jau filosofijos priešaušryje, kurioje ji perimama iš religinių ir mitologinių vaizdinių, tačiau kaip tiesioginis tyrimų ir apmąstymų objektas artikuliuota Nietzsches, kuris suformulavimo nihilizmo ir iš jo kylančio dekadanso teorines prielaidas. Nihilizmas daugiau yra mąstymo, proto būsena, o dekadansas yra prote įkūnyto nihilizmo pasekmė pasaulyje, suformuojančio jame smuklinę kultūrą, įtvirtinančią moralinį žmogaus smukimą, įteisinant įvairias išsigimusias gyvenimo formas.

R. Šerpitytės tyrimų apžvalgos nedarysiu, kuri nihilizmą analizuoja iš vidines perspektyvos, neperkeliant jo į dekadanso kultūros formų aptarimą, ir sieja daugiau su tikrovės problema, kuri postmodernizmo filosofijoje suvokiama kaip senovinio fundamentum inconcusum priešybė. Šią madą įvedė Nietzsche, paskelbęs, kad tiesa yra melas prisidengęs tiesos drabužiais, o tikrovė yra tik begalinio skaičiaus iliuzinių perspektyvų kratinys. Toks realybės traktavimas filognozijoje atmetamas, sugriaunant nihilistinės laikysenos mąstyme ideologines prielaidas. Kam Nietzschei reikėjo žudyti „tikrovę“ ir „tiesą“ – jau paaiškinau. Jo pagrindinė pastanga buvo gyvybinio proceso išlaisvinimas iš metafizinių konstrukcijų, kurios jo manymu buvo užtvanka, neleidusi gyvybės procesui teisingu būdu tekėti į ateitį. Iš to visa „įveikos“ isterija, kuri buvo išsivadavimo siekis ir begalinės laisvės, kuri tikrovėje neįmanoma, svajonė. Kodėl „tikrovė“ ir „tiesa“ kabutėse – akivaizdu. Todėl, kad šios sąvokos žymi ne tikrą būtį, bet tik jos interpretaciją, kuri filognozijoje vadinama gnostinio implanto pasodinimu anapusinėje tikrovėje, dalyvaujančioje logos arba racio kognityviniame procese, apibrėžiančiame žmonių pasirinkimus gyvenimuose.

Kai tikrovės ir tiesos konkreti forma išdaužoma iš maginio pasaulio sąmonėje substrato, jos vietą užima niekis, tuštuma, kuri perima apibrėžiančios psichinės jėgos funkciją, šitaip įniekindamas žmogaus veiklą pasaulyje. Kaip šitas įniekintas veiksmas reiškiasi, paaiškinau – jis kuria dekandentines socialines, kultūrines, ekonomines ir politines formas, kurių devizas „Jeigu dievo nėra, viskas leista“. Dievas yra gnostinis implantas, kuris sukuria veiksmo įrėminimo priemones per moralinį sunorminimą ir per racio argumentacijos struktūros formų pagrindimą, kurios, sudaužius visas vertybių ir verčių lenteles, sužlunga ir dvasia vėl tampa „laisva“. Šitos laisvės įvairios formos yra nihilizmas, kuriame nėra jokių apribojimų, priedermių, normų, vien tik beribė vaizduotė, kuriai negalioja būtinosios tvarkos saugojimo, šventumo, neliečiamumo reikalavimas. Norminimą galima suvokti ir kaip pozityvų, ir kaip žudantį procesą, priklausomai nuo to, kokią pasirinksime interpretaciją. Jeigu senosios gnosticizmo formos yra antrankiai ir kalėjimas – tai yra išsivadavimas iš gniuždančios ir žudančios būklės, bet jeigu į tai pažiūrėsime kaip į stabdžių iš automobilio išėmimą, tokia „inžinerinė modifikacija“ yra kultūros nusižudymas. Todėl turime atsakyti šį klausimą – ar norminimo funkcija gnostiniuose implantuose, apibendrinamuose „dievo“ vardu, moralė yra antrankiai ar stabdžiai automobilyje.

Transcendencijos įvardinimo dvi aukščiausio lygmens sąvokos filosofijoje yra „būtis“ ir „nebūtis“, kurios iškilo Parmenido metafizikoje. Šios sąvokos yra dvi kraštutinės realybės arba kitaip – psichologinių ir kognityvinių galimybių spektro priešingi poliai, su įvairiais tarpiniais variantais, kurie įrėmina įmanomus gnostinių implantų tipus. Aukščiausioji būtis suvokiama kaip dievas, nebūtis kaip „šėtonas“ ir tarpinė tarsi būtis – kaip tikrovės priešybė, vadinama iliuzija, miražu, imituojančiu tikrovę, bet ja nesančia. Ši pamatinė interpretacija eina per visą vakarų filosofiją ir yra arba ontologizmas, arba nihilizmas, kaip vienas kito priedanga ir kaukė, periodiškai apkeičiamos vietomis. „Įspūdingiausias“ apsivertimas matomas Nietzsches filosofijoje, kurioje jis paskelbė, kad „Dievas mirė.“ Jeigu dievas mirė ir objektyvusis fundamentum inoncusum buvo nustumtas į antrą planą, į pirmą planą iškeliant subjektyvią valią, kuri inconcusum yra tik tiek, kiek turi galios. Tokia posūkio į subjektą esmė, kurio pradžią Heidegger priskiria Dekartui, kuriam būties centras yra mąstymas, cogito. Nietzsche filosofijoje cogito pavirto į der Wille zur Macht. Nuo šio momento grindimas suvokiamas kaip pasigrindimas, nesuprantant, kad pažinimas yra ne tik projekcija, bet ir atvertis. Tikrovė nėra niekis, vien todėl, kad ji paslėpta. Principas „nematau, vadinasi nėra“, nesupranta matymo priemonių mechanizmo. Buvimas galimas ir neatvertos būsenos, kuri grindžia slaptu, paslėptu būdu, kuris nėra tik valios viešpatauti projekcija. Dėl šios priežasties ir manau, kad nihilizmas vakarų filosofijoje yra pagimdytas ribotos Parmenido metafizikos interpretacijos, kurioje nesuprantama žmogaus sąmonės kaip informacijos sumatoriaus problema.

Tai galima suvokti ir sąvokos realybė bei tikrovė skirtinguose akcentuose, nes pirmu atveju turime objektyviają perspektyvą, susijusią su objektyviu pagrindu, kuris gali būti atvertas ir neatvertas, ir subjektyviąją perspektyvą, kaip tikrumo savo suvokime jausmą ir būseną, kuris gali būti tikras arba iliuzinis. Atverti galima protu, jausena, juslumu, tai suprantant kaip supasyvintą ir nuolankų paklusimą veikiančiai realybės formai; pažystama aktyviai, kuriant konstrukciją, struktūrą, interpretaciją, bendrai vadinamą „gnostiniu implantu“. Tai kraštutiniai variantai, kurie filognozijoje bandomi sujungti taip, kad būtų derinimo, lyginimo, rezonanso būsenose. Kuo aukštesnio lygio dermė, tuo daugiau tiesos. Kitaip sakant, filognozijoje propaguojamas dialogas tarp subjekto ir nepajudinamo tikrovės pagrindo, kuris nėra užvaldymas ar įveikimas, primetant savo valią. Greičiau būtinosios tvarkos priėmimas ir įleidimas į savo sąmonę ir gyvenimą. Naudojantis tokiu metodu, galima išvengti, Nietzsches žodžiais, tarpinių nihilizmo būsenų, kurios atsiranda tada, kai senas namas sugriautas, o naujas dar nepastatytas ir žmogus neturi kur gyventi. Žinoma, yra ir galimybė pasirinkti benamio gyvenimą, bet toks gyvenimas yra savanoriško plėšiko gyvenimas, kuris dėl maksimalios laisvės renkasi civilizacinį užribį.

Filognozijoje siekiama tikrojo daiktiškumo (realybė) ir tikrumo (tikrovė), kurioje subjektas išimamas iš pagrindo ir laikomas tik išvestinu dariniu. O tai, kas išvesta iš absoliučios realybės, negali būti grindžiančia civilizaciją jėga. Subjektas yra tik manipuliacija, kuri įveda į tai, kas būtina kūrybos ir laisvės pradą, tačiau tai tik antrinis veiksmas, kuris keičia objektyviąją realybę, jeigu tai reikalinga išgyvenimui. Kadangi žmogus ne negyvas objektas, jis turi turėti savarankiško apsibrėžimo aplinkoje sugebėjimą, kuris yra gyvybės esmė, tačiau šis apsibrėžimas nėra tas pagrindas, ant kurio tikrovė pastatyta. Modifikuojanti jėga galima, bet ji nėra būtina. Modifikacijai peržengus leistiną ribą, žlunga trapus pamatas ant kurio pastatyta mūsų gyvybė, todėl laisvė turi žinoti kada sustoti, o tai yra stabdžio principas. Todėl ir siūlau apsvarstyti ar etika yra tik beprasmio varžymo principas, ar, geriau pažiūrėjus, tai žmogau išgelbėjimo principas. Beribės, de Sadinės, dekadentinės laisvės propaguotojai savo ideologijoje aiškina, kad jie išlaisvina protą iš beprasmių suvaržymų, mokydami, kad būtis iš tikro yra nihil, o tai reiškia, kad apribojimai tik iliuzija. Bendruomenės stabdžių sistema sugadinama ir tenka naudoti avarinių stabdymų metodą tol, kol viena kartą užsimušama.

Nihilistinis apsibrėžinėjimas tampa įnorminta ir išplatinta psichovektoriaus forma, kuri sukuria Nietzsches ir niekintas, ir aukštintas socialines formas, nes jam atrodė, kad tokia tarpinė būsena įsigalėjo visiems laikams ir neįmanoma jokia neometafizika, joks naujasis gnosticizmas ir gyvybinis procesas visiems laikams buvo patalpintas į laukinę būklę. Manau, kad Nietzsche nebuvo teisus šioje savo prognozėje ir kad pasiūliau šiokių tokių idėjų nihilizmo įveikai, kuris yra nepajudinamo pagrindo, bandyto pradanginti iš eterio, atstatymas. Pagrindinė mintis ta, kad būtis nebūtinai atverta būtis, neatverta būtis nėra niekis. Logika tokia: būtis nėra niekis todėl, kad mes esame.

• Nihilizmas