Lig šiol filognozijoje stengiausi remtis tik „sątvarologiniais“ autoriais, kurie tyrinėjo pamatines sąmonės struktūras, naudodami įvairius filosofinius metodus. Tie autoriai yra iš filosofijos istorijos arba senosios kartos filosofai. Tačiau atėjo laikas tyrinėjimus pakelti iki šiuolaikinio lygio, įtraukiant į diskusiją jaunosios kartos filosofus. Vienas tokių yra Kristupas Sabolius, tyrinėjantis vaizduotės reiškinį iš filosofo perspektyvos. Sabolius disertaciją šia tema parašė 2008 m. ir jos pagrindu pirmą monografiją, „Įnirtingas miegas“, 2012 m. Manau, galima būtų pamėginti jo temą perkelti į filognoziją ir panagrinėti sątvarologijos aspektu. Ši analizė bus struktūrinė analizė, kuri turi pateikti bendrą tikrovės ir netikrovės žmogaus sąmonėje sandarą. „Tvarkos“ galvoje, kaip atrado dar Šliogeris, yra būtinoji, esanti priekinėje sąmonėje, ir laisva, esanti galinėje sąmonėje. Akivaizdu, kad tai, ką nagrinėja Sabolius, yra galinės sąmonės gebėjimas, kuris sugeba atsitraukti nuo faktinės realybės ir empirinės patirties, ir sukurti netikrą pasaulį, kuris yra ne faktas, bet tik galimybė. Iš tikro, nutolimas nuo to kas duota sensoriume apima tokius laipsnius: faktas – galimybė – negalimybė.

Kūrybinė galinė sąmonė mano analizuojama kaip spektras nuo vaizduotės iki fantazijos, kur vaizduotė apima fakto vaizduotę, kuri yra atmintis; galimybės vaizduote, kuri yra fikcijos rango fantazija; ir negalimybės, kuri yra pilna fantazijos struktūra, realybę transformuojanti tiek, kad ji tampa negalima ir neįmanoma tikrovėje. Vaizduotė daugiau pasislinkusi prie sensorinės patirties, susijusi su tiesioginėmis manipuliacijomis informaciniais vaizdiniais; fantazija yra daug toliau pasislinkusi nuo patirties ir yra radikali manipuliacija, kuri peržengia galimybių ribą ir tampa išgalvota, transformuota realybe. Aplink šį spektrą galinėje sąmonėje išsidėstę daugiau fantazijos ir vaizduotės variacijų. Pavyzdžiui, svajonė yra fantazija susijusi su noru, kuri pasitelkdama vaizduotės vaizdinius, kuria trokštamą realybės variantą. Kliedesys yra fantazija, kuri laikoma tikrove, nors tokia nėra, kai nusitrina riba tarp priekinės ir galinės sąmonės ir žmogus neatskiria tikrovės nuo netikrovės. Iliuzija yra pasyvi kliedesinė fantazija, kuri kuriama ne valingai, bet atsiranda savaime arba pasinaudojant virtualios realybės technologijomis. Imitacija yra fikcijos, arba išgalvotos tikrovės, metodas, kai nutolimas nuo tikrovės nedidelis, tačiau istorijoje, vaizdinyje yra ne faktinė, bet tik galima realybė, kuri nėra transformuota. Pažinimas yra vaizduotė, sujungta su intelektu, skirta kurti tikrovės teorinį modelį. Tuo atveju, kai kuriama naudojant aprobuotus metodus – gaunama pagrindžiama teorija, o kai metodai nenaudojami, turimas pseudoteorinis gnostinis implantas, prilygstantis kliedesiui. Meninė kūryba yra tikrovės perdirbimas, kurio spektras nuo paprastos galimybės, modifikacijos, iki fantastinės realybės transformacijos, kuri tiek nuo jos nutolsta, kad praranda ryšį su ja ir patenka į begalinės kūrybinės laisvės erdvę, kurioje nėra jokių apribojimų ir atitinkamai sąlytis su objektyvia tikrove tik minimalus. Technologinė kūryba yra žinios, sujungtos su intelektine vaizduote, kurios pritaikomos tokiam tikrovės savybių sujungimui, kad gaunama naudinga dirbtinė funkcija.

Fantazija gali būti perduodama įvairiais būdais: kalba, kūno judesiu, vaizdu, meno kuriniu, dirbtiniu daiktu ir pan. Šioje terpėje įkūnijamos kūrybinės idėjos, kurios yra asociacijų sistemoje vykdomų transformacijų sprendimai, kurie perteikia kokią nors mintį. Pavyzdžiui, Sabolius analizuoja Chomskio sakinį „žalios bespalvės idėjos įnirtingai miega“, kuris yra tokia galimų kalbos elementų sintezė, kurioje perduodama netikrovė, su kuria atlikta fantastinė transformacija, neturinti jokio galimos tikrovės statuso. Kai tokios transformacijos atliekamos kalboje, kalba laikoma netikra kliedesine kalba, kuri yra neįmanoma, negalima tikrovė, kurios forma kuriama lingvistinėmis priemonėmis. Kokios yra įmanomos kalbos galimybės susijusios su vaizduote ir jos kraštutine būsena – kliedesine fantazija? Kalba gali būti

1. pažinimas – intelektinė vaizduotė + metodas,
2. imitacija – vaizduotė + galima tikrovė,
3. techninė kūryba – žinios + intelektinė vaizduotė + transformacija,
4. grožinė kūryba – negalimybės + galimybės + vaizduotė,
5. planavimas – ateities galimybių vaizduotė,
6. svajonė – norima fantazija, kuri galima ir negalima,
7. atsiminimas – faktai + vaizduotė,
8. kliedesys – fantazijos, prilyginamos tikrovei.

Kadangi filognozija yra laisvės teorija, ji susijusi su šių galinės sąmonės gebėjimų propagavimu, vadinamąja kūrybine laisve. Tačiau remdamiesi Šliogerio perspėjimu, šį Sabolio kūryboje išsamiai išanalizuotą gebėjimą siekiame apriboti. Akivaizdu, kad Šliogeris yra priekinės sąmonės žmogus, aukštinęs objektyvų daiktišką pasaulį, Saboliaus tyrinėjimų objektas yra priešinga kryptis, kurią Šliogeris vadino niekiu, naikinančiu daiktiškąją realybę. Klausimas kokį kelią renkamės sątvarologijoje. Pasirinkimo problema iš dalies išspręsta Šliogerio filosofijoje, kurioje jis siūlo rinktis pusiausvyros arba centrizmo kelią. Tačiau jo centrizmas yra horizontalus, ieškantis pusiausvyros tik tarp niekio ir esmo, tuo tarpu filognozijoje siūloma į dėlionę įtraukti ir sąmonės vs hipostratos perspektyvą, kuri yra vertikali. Šioje struktūroje yra būtinoji ir laisvoji tvarka, kurioje pagrindinis dėsnis yra – nebūna laisvės be objekto arba kiekvienai laisvei būtinas vergovinis objektas. Beobjektinė laisvė yra tik marginalinė realybė, kuri nevaidina didelio vaidmens. Tai reiškia – kuo daugiau laisvos kūrybos, pagrįstos galinės sąmonės kūrybinėmis galiomis, tuo laisvės objektuose daugiau žiaurios vergovės, kurioje jis turi tenkinti siautėjančios fantazijos kaprizus ir užgaidas. Kai fantastinių transformacijų objektas yra negyva tikrovė, tai etinės problemos dažniausiai nekeliamos, nors Šliogeris reikalavo etikos normas taikyti ir negyviems daiktams. Tačiau kai laisvės objektas ir gyvas žmogus arba bendruomenė, kuo didesnis elito savivalės mastas, tuo žiauresnis būtinosios tvarkos išdarkymas laisvės objektinėje srityje – per transhumanistinį žmogaus modifikavimą arba psichosocialinę inžineriją. Kitaip sakant, laisvė ir gerovė elite, neįmanoma be bendruomenių kančių milžiniško padidėjimo, kurios turi aptarnauti elito fantastines fantazijas.

Vienas iš šio klausimo sprendimų yra laisvės objektu daryti ne tikrovę, bet jos imitaciją ir iliuziją kaip 3D virtualioje realybėje. Visai tikėtina, kad padarius technologinius proveržius, visa žmonija bus perkelta į virtualią tikrovę ir praras ryšį su būtinąja tvarka, kuri bus pakeista fantazijų ir svajonių pasauliu, kuriame apribojimai bus tik psichologinės žmogaus sąmonės ribos. Visi supranta, kad be pusiausvyros tarp priekinės ir galinės struktūros visuomenės laukia skaudžios tokios transformacijos pasekmės, nes netikrovė malonesnė ir saldesnį už tikrovę, ir visos pramogos neužilgo persikels į netikrovę, kuri bus ant akių uždedama priekinės sąmonės projekcija. Tai gresia masiniais psichikos sutrikimais, ryšio su realybe praradimu, deliuzijomis, kliedesiu, nusikalstamumu ir t.t. Tokios laisvės, kuri užsidedama galinėje sąmonėje ir technologijomis priekinėje sąmonėje pasekmės.

Todėl vaizduotės tema šiais laikais labai aktuali, bet suprastina kaip sritis, kurioje gresia dideli pavojai ir iššūkiai, kurių be šliogeriško sugrįžimo prie pačių daiktų išspręsti neįmanoma. Žmogaus gyvenimo struktūra gana įprasta: jis turi pratęsti giminę, turi dirbti ir aprūpinti savo šeimą ir turi teisę į laisvalaikį. Netikrovės invazija prasideda būtent per laisvalaikį, į kurį aptarnaujantys verslai prastumia įvairius išsigimimus, kuriais žmonės bėga nuo „neįdomios“ tikrovės į pasakų pasaulį, kuriame galima išpildyti bet kokią svajone ir fantaziją. Po to, praplovus sąmones, pradedama šiuos „disneylendus“ integruoti į žmogaus sampratos ir santvarkos sistemą, kuriose legalizuojami įvairūs iškrypimai ir išsigimimai, kurie kyla iš galinės sąmonės „kūrybinių fantazijų“. Tai ateina į religiją, į politiką, į ekonomiką, į visuomenę, į sekso kultūrą ir pan. Būtinoji tvarka sutrinka ir ją pakeičia netikrovinės negalimybės, kurių trajektorijos galutiniame variante yra žmogaus ir bendruomenės nusižudymas.

Galima sakyti, kad Saboliaus perspektyva artimesnė mano analizuoto Nietzsches perspektyvai. Priešingas radikalus polius yra Šliogerio siūlyta perspektyva, kurią laikau šiuolaikiniame pasaulyje neįmanoma. Filognozijoje propaguojama laisvė, į kurią integruoti Šliogerio perspėjimai, tačiau nepriimamas jo radikalizmas ir horizonto susiaurinimas.

• Filosofija