Užbaigiant ketvirtą „Filognozijos pradmenų“ tomą, galima priminti kai kurias pagrindines mintis ir parodyti svarbiausią iš jų. Šis tomas ne technologinis ir ne techninis, nes jame nekalbama apie gelmės įforminimą gnostiniu implantu arba metodus, kurie tam naudojami. „Juodajame drakone“ kalbama apie sątvaro paviršių suformavimą, kuris atitinka pažangų pradinės epochos kontekste. Juodasis drakonas yra nenušvitusi sąmonė, tačiau siekianti nušvitimo, nes yra gavusi geriausią žemėlapį kelionei, kokį tik galima turėti. Ši kelionė yra kompromisas tarp būtinybės ir laisvės tikrovėje, kuris brėžia kiekvienam žmogui jo individualią trajektoriją ant planetos paviršiaus. Turėjau perspėti visus filognozijos skaitytojus, kad laisvė turi būti ribojama, o būtinybė – turi būti strateginė, gebanti, esant reikalui, daryti manevrą, kitaip trajektorijos veda į minų lauką iš kurio išeiti bus labai sunku.

Prisimenant pirmąjį tomą, kuriame buvo apibrėžta eiolinės mechanikos sąvoka, vektoriai yra eiolinis ir rėizolinis. Eeioliniu vadinamas tas, kuris apsibrėžia laisvu apsibrėžimu, strateginio proceso metu, o rėizolinis yra negyvos materijos vektorius, kurį valdo simetrinės dinamikos determinizmas. Akivaizdu, kad pirmoji struktūra yra procesų, vykstančių aplinkoje, energijos aprašymas, o eiolinis yra valių pasaulis. Todėl, kitaip sakant, eiolinė mechanika yra valios arba valių mechanika, kuri apibrėžiama eioliniu psichovektoriumi sumatoriuje, todėl valių mechanika yra psichologinė mechanika. Yra daug šios mechanikos teorijų, ypač ne filosofiniuose veikaluose, tačiau pirmą kartą ši tema buvo iškelta filosofijoje. Čia galima paminėti Platoną ir Aristotelį, kaip garsiausius filosofijos pradžios intelekto šviesulius. Daug artimesniais laikais turime Nietzsches pastangas, kuriose jis tiesiogiai sprendė valių mechanikos klausimus ir jo teorijose turime naujesnius svarstymus šia tema. Nietzschei, deja, ši tema siejosi su valia viešpatauti, arba valiai galiai, o filognozijoje klausimas įgauna kitokius, „Filognozijos pradmenyse“ jau paaiškintus kontūrus.

Turime apibrėžtą ir neapibrėžtą eiolinį vektorių ir klausimą kaip neapibrėžtumas virsta apibrėžta strategija. Tai suprasime pamatę, kad neapibrėžtas ir apibrėžtas vektorius iš tikro yra psichovetorius, kuris yra burės struktūroje aprašomas daugtūris. Vadinasi eiolinis psichovektorius, veikdamas aplinkoje ir sąveikaudamas su ja, turi siekti pamatinių tikslų teritorijoje, kurie formuoja, pateikdami vis naują informaciją, psichovektorius, apibrėžiančius valią. Nietzsche manė, kad hipostratinėje realybėje yra tam tikra fundamentinė substancija, kuri yra valios viešpatauti dinaminė struktūra, apibrėžianti eiolinį psichovektorių galios taisykle. Nežlugusi valia juda ta kryptimi, kuri rodo galios augimą ir didėjimą, o žlugusi valia nusižudo „gerumu“. Ši hipostratinė valia viešpatauti, kurią Nietzsche įdėjo į gelmę, veikia jo teorijoje maždaug taip, kaip Kanto filosofijoje veikia kategorinis imperatyvas, kuris jo etikoje apibrėžia moralinius sprendimus. Tik, Nietzsches atveju, mes turime realią veikiančią transcendentinę jėgą, o Kantas naudoja formalią loginę taisyklę, kuri įdiegta į proto sandarą.

Nietzsche savo filosofijoje bandė suformuoti maginės stratos analogą, kuri veiktų kaip psichovektorių apibrėžianti struktūra, verčianti žmogų tapti aktyviu kovotoju dėl valdžios, galios centrų steigėju bei sąmonės formuotoju. Ši valių mechanika turėjo išjudinti elitines zonas Europoje, kurios turėjo būti užpildytos naujais žmonėmis, turinčiais ambicijų tapti visos planetos šeimininkais. Nietzsche norėjo tam sukurti filosofinę formą ir pertvarkyti planetinę santvarką. Visos jo daužomos kliūtys galvoje daužomos buvo todėl, kad trukdė šiam tikslui, todėl jo kurtame naujame pasaulyje, naujoje pasaulio tvarkoje, neturėjo vietos. Tiesa ta, kad šis principas netgi buvo bandomas realizuoti praktikoje, tačiau įgavo ne tą formą, kokios norėjo Nietzsche, nes konkurencijoje į valdžią iškopė ne tie žmonės. Hitleris planetos valdovo vaidmenyje – daugiau ubermenscho parodija, o ne ubermenschas. Tačiau net po tokio fiasko, jo teorija liko ir netgi antro bandymo galimybė. Šis antras bandymas vyksta šiuo metu, antros versijos naujos pasaulio tvarkos įvedinėjimo procedūra. Laikai ne tie, kokie buvo Hitlerio karaliavimo metu ir jeigu kartosis tai, kas buvo – antras bandymas bus paskutinis.

Bet turime priminti, kad filognozija nėra išimtinai orientuota į elitines zonas ant planetos paviršiaus. Ji skirta visiems ir ypač paprastiems žmonėms, kurie nori pakelti savo lygį ir išmokti laviruoti sudėtingame ir pavojingame pasaulyje. Mano siūloma strategija valių mechanikos pasaulyje, surasti tokį santykį tarp būtinojo pagrindo, kuris aiškinamas genetikų principais, ir eiolinės sferos, kad perspektyva būtų sėkmingas kilimas kelių kartų laikotarpiu. Dažniausiai kontrolėje yra keturios kartos, kurios yra giminės genetinės linijos dabartis – strategija turi būti tokia, kad ji modeliuotų giminės sėkmę maždaug šešių kartų apimtimi. Tai, mano supratimu, nėra vien tik turtų ir statuso vaikymasis, ambicija turi ar gali būti kur kas aukštesnė. Nestandartinės trajektorijos yra rizikingos, bet naudojant įžvalgų protą, galima padaryti daug didesnį poveikį sustabarėjusiai sistemai, kuri nepriima naujovių ir permainų, net jeigu naujų pasaulio tvarkų kūrimas tapęs masine mada.

Filognozija deda pamatus mąstymui, kuris būtų stulbinantis įrankis tiesiagalvio galvoje, apibrėžiamoje kaip pusiausvyras sątvaras, turintis subalansuotą priekinę ir galinę dalį ir ribojama protingos moralės normomis. Toks sątvaro subalansavimas privalomas todėl, kad filognozija skirta ne kreivagalvinio žudiko išaukštinimui, bet suformavimui tokio apibrėžimo mechanizmo, kuris būtų dermėje su tikrove ir aplinka, nebūtų ją niokojančia anomalija. Jeigu eiolinė valių mechanika yra anomalinė, patogeninė zona, ji žudo gyvybės būtinąjį pagrindą ir galiausiai nusižudo pati, o struktūra, kuri prie to priveda yra patologija. Nietzsches valia viešpatauti buvo patologijos įdiegimas į galvą, kuri turi būti atmetama, tačiau Kanto variantas irgi yra per silpnas ir netgi primityvus. Žinoma, kreivagalvio problemas galima spręsti visuotiniais įstatymas, bet filosofija skirta ne kurti įstatymus, o įstatymų teorinį pagrindimą, aiškinant tikrovės sandarą. Nietzsche aiškino, kad neuroniniame, energetiniame ir informaciniame substrate šokantis impulsų vektorius sujungiamas „valios viešpatauti“ substancijos, kuri yra sudėtinė psichinės materijos, kurią aš vadinu gnostine brana, dalis. Kas iš tikro sujungia, koks sujungimo ir apibrėžimo ar apsibrėžimo mechanizmas – nebus paaiškinta, bet tai tikrai nėra neuroninė sandara, neuronininiai kontūrai ir grandinės, nes kognityviniams procesams paaiškinti toks statiškas principas netinkamas.

Galima manyti, kad iš dalies apibrėžia būtinoji kryptis ir nepriklausomi išsidėstymai sumatoriuje, tačiau tikra veikianti jėga ateina iš gnostinės branos, kuri gali naudoti ir tarano, ir apėjimo, ir įėjimo, ir sustojimo, ir peršokimo taktikas – tokias, kokias padiktuoja strateginio proceso sprendimai. Ši dalis daug galingesnė ir svarbesnė už būtinąją tvarką, nes gyvenimas gali pasiūlyti daug išbandymų ir sudėtingų situacijų, kuriose turima „valia“ parodo, kiek tikrovės žmogus sugebėjo įsisavinti ir kiek jo laisvėje yra drakono, suprantančio visų psyopinių žudymo strategijų bejėgiškumą prieš tikrą tiesos sąmonę. Žmogus apibrėžia pats save net tuo atveju, jeigu jis nelaisvas; ir tie kreivagalviai, kurie galvoja, kad įmanoma šią sritį užgrobti su formulėmis ir teoremomis ir tapti laisvės šeimininkais beviltiškai susipainioję savo bejėgiškuose proteliuose, nenorintys suprasti ir matyti kuo jie niekada nebus.

Juodoji liepsna kyla iš juodojo drakono sielos – todėl šiame etape pakeičiame Kanto ir Niezsches „teoremas“ juodosios liepsnos teorema, kuri ir turi tapti ta apibrėžiančia jėga, formuojančia sątvarologinę tikrovę. Taip suprastas psichovektorius turi tvirtą pradinę struktūrą, reikalingą sukurti laisvės pasauliui, kuris būtų gyvybingas ir veiksmingas. Šis pasaulis yra juodosios liepsnos epocha, propaguojanti 6M laipsnio gyvybės magiją, kuri yra centrinė planetos žinojimo sistema, kuriai privalo paklusti visos naujos valdžios sistemos, po truputį kopiančios į tikrą ir atvirą integravimąsi į atitrūkusią civilizaciją. Tuo pradinės mokyklos kursas yra užbaigiamas, kurį baigus įgyjama teisė būti filognozijos mokytoju arba jaunesniuoju mokytoju. Moksliniai rangai nebus suteikiami tol, kol nebus sukurta aukštoji mokykla, tačiau šis projektas atidedamas keliems dešimtmečiams, nes turi būti padarytas didelis paruošiamasis darbas. Šiuo metu galima semtis iš „Juodojo drakono“, kuri, kaip pridera, yra pagrindinė knyga, prie kurios turi būti jungiamos kitų tomų idėjos.

• Filognozija