Egzistencinės ligos problema

Pagrindinėse sąveikose su tikrove, gali atrodyti, C sumantų kompleksai neturi jokios reikšmės, tačiau magijoje, religijoje ir net filosofijoje šie psichikos modalumai vaidina ganėtinai didelį vaidmenį. Tai matome krikščionybėje, kur akivaizdi „žemų“ kūniškų geidulių ir aistrų sublimacija, vartojant tokius ryšio su dievu apibūdinimo terminus kaip ekstazė, palaima, kurie akivaizdžiai susiję su orgazminiais lytiniais pojūčiais, religijoje perkeltais į dvasinę realybę. Tai labai ryšku egzistencializmo filosofijoje, kur santykis su realybe aiškinamas per filosofinės būsenos prizmę, suteikiančios mąstymui specifinę kokybę, stilių ir raiškos priemonių formą. Magijoje, kurioje be tam tikros „tamsios“ nuotaikos neįmanomas joks bendravimas su anapusiniu „blogio“ pasauliu, kuris yra mago tikėjimų objektas. Taigi vieni judėjimai ieško „sunkių“ būsenų, adeptui suteikiančiu svorio, vertės ir reikšmės, kiti „lengvų“, su kuriomis vilioja pasekėjus, siūlydami dvasinių malonumų ir saldumynų, kurių vartojimas suteikia gyvenimui džiaugsmą, padaro žmogų laimingu.

Kadangi ši sritis gerai neištyrinėta ir nesuklasifikuota, ją aprašinėti yra gana sunku, nes turimos sąvokos apima ne daugiau 20 proc. visų būsenų, nuotaikų, jausmų ir emocijų, kiekviena iš kurių turi daugybę atspalvių. Tačiau galima pabandyti bent kai kuriuos pagrindinius modalumus trumpai apibūdinti, kad susidarytų sievoje reikalingų supratimų pagrindas. Šio stielio centro pagrindinės charakteristikos burės koordinačių sistemoje yra plotas, intensyvumas, kokybės, konfigūracijos, lokalizacijos, kurios suteikia 3D paviršiui tam tikrą formą ir ekspresinę struktūrą. Ši sąmonės dalis susijusi su visa bendrąja gauble, todėl sąveikauja su kitais sumavimo paviršiais, juo modifikuodama – paryškindama arba maskuodama, išstumdama. Intensyvumai gali būti nukreipti į save, į kitą arba į nieką, kuris gali būti suprantamas kaip gyvenimas, visa tikrovė, egzistencija, būties „beprasmybė“. Tokios egzistencinės būsenos išeina į centrinio gyvybės branduolio, kuris Froido apibūdinamas kaip gyvenimo ir mirties instinktas, įvardijami kaip noras gyventi ir noras mirti. Jų atspindys bendrojoje gaublėje yra laimės ir kančios būsena. Šios būsenos gali būti įsišaknijusios į tikrovę ir būti padėties pasaulyje atspindys, o gali kilti iš pačio gyvybės centro, kurį įpavidalina minėti „instinktai“. Gerovė gyvenime nebūtinai daro žmogų laimingu, jeigu ji susijusi su kaltės, beprasmybės ar absurdo jausmu ir žmogų užvaldo noras mirti. Vargas ir kančia nebūtinai daro žmogų nelaimingu ir noras gyventi verčia kovoti už savo gyvenimą bei gyvybę.

Priklausomai nuo to, kokiame pasaulyje ir kokį gyvenimą gyvena žmogus, jam pastangų savo tikslų pasiekimui gali reikėti daugiau arba mažiau, nuo ko priklauso žmogaus vidinis psichologinis pasirengimas. Ši psichinė energija, kuri sutelkiama įveikiant kliūtis, vadinama valia, susijusi su gyvybės ir mirties instinktu bei kitais sąmonės modalumais – yra tokios būsenos, nuotaikos ir jausmai, kurie energiją didina ir yra tokios, kurios ją silpnina, sekina, pasyvina ir visai užmigdo. Ši psichinė realybė buvo pagrindinis Nietzsches klausimas, kurio problema buvo – kaip sustiprinti civilizacijos energiją, valią, norą gyventi. Vienu iš veiksnių neigiamai veikiančiu gyvenimo instinktą jis laikė klaidingas tikrovės teorijas, kuriose neteisingai aiškinama tikrovė, suteikiant jai neegzistuojančią vertę, prasmę ir tikslą – o kai apgaulė išaiškėja savo prote patyrus nušvitimą, tiesos praregėjimą, gyvenimas netenka prasmės – sąmonė paskęsta nihilizmo naktyje.

Sątvarologijos tikslas būtų aprašyti visas įmanomas sievos konfigūracijas, kurios labai įvairios, sudėtingos ir individualios. Tam reikalinga pilna C mazgo sumantų klasifikacija, kurią įmanoma padaryti tik turint pilnavertį gyvenimą, aštrų protą, patirtį ir sugebėjimą ją įžodinti naujais pavadinimais. Tai ypač svarbu C stielyje, kuris yra žmogaus gyvybės pamatas, valdantis visas kitas funkcijas, be kurio neįmanoma jokia maginė, religinė ar filosofinė doktrina, kuri patenka į „gyvenimo“ filosofijų kategoriją. Svarbu neužmiršti, kad dauguma būsenų yra išorinio pasaulio atspindys, todėl darant šią klasifikaciją svarbu žiūrėti žmogaus gyvenimo trajektoriją ant planetos paviršiaus, koks tos trajektorijos smaigalyje horizontas. Imant gyvenimą nuo pradžios, horizonto konfigūracijos yra tokios: a) horizontas laipsniškai auga, plėsdamasis į tiesą; b) horizontas laipsniškai auga plėsdamasis į melą; c) horizontas nesikeičia, visas lieka tiesoje nuo pat pradžių; d) horizontas nesikeičia, visas lieka mele nuo pat pradžių; e) horizontas pradeda tiesa, bet baigia melu; f) horizontas pradeda melu, bet baigia tiesa.

Kadangi būsenos, nuotaikos, jausmai lokalizuoti arba centruoti tame pačiame plote kaip ir asmenybės centras, stielis C-A suteikia žmogui charakterį, kuris gali būti laimingas, nelaimingas, valingas, bevalis, ramus, sudirgęs, ekspresyvus, abejingas ir t.t. Ši tema ir šis stielis filognozijoje svarbus dėl kelių priežasčių – siekiama pažinti ir suprasti žmogų, siekiama taip formuoti jo savybes, kad turėtų nesutrikusią jausminę, emocinę dalį, kiek ji formuojama per vaidmenų projekciją į tapatybes. Kita vertus, šios srities pažintinė vertė nėra tiesioginė ir nelabai didelė, nors turi protinių ir kitų sugebėjimų modifikavimo galimybę – šviesioje, aštrioje, energingoje, lengvoje sąmonėje protas dirba lengviau, tamsioje, apsiblaususioje, apimtoje sunkio, klampioje – daug sunkiau. Tai priklauso nuo įvairių priežasčių, nuo gyvenimo aplinkybių ir protiniam darbui gali būti tinkamas arba netinkamas metas. Ypač svarbus filosofijai ir religijai psichikos fundamento principas, nes jis lemia pagrindinę filosofijos ir pažinimo kryptį – į gyvenimą, tikrovę, būtį arba į mirtį, netikrovę, nebūtį. Dėl šios priežasties Nietzsche ir skirstė psichiką į sveiką ir nesveiką, įvardinta prasme.

Kartais atsitinka taip, kad į tokią būseną patenka visa civilizacija, kurią atsiranda poreikis gelbėti – taip gydymo specialistai sugalvoja įvairių „gydymo“ būdų, kurie „gydo“ pasitelkdami religiją, ezoteriką, filosofiją, meną ir pan. Nors paprastai to nereikia, ir civilizacija paprasčiausiai auginama, teisingai nukreipiant jos instinktus, įstatytus į teisingas filosofines sąvokas. Apskritai tai filosofijai būdinga – būti reakcija į kokią nors pasaulio problemą, pasiūlant tos problemos sprendimo būdą. Tai gali būti politika, ekonomika, visuomenė, žmogaus samprata, kurių modelis neatitinka žmogaus galimybių, prievartauja jo psichiką, ir kenčiančios masės bei pavieniai reformatoriai bando šias teorijas dekonstruoti ir sutriuškinti. Čia susijungia gyvenimo vargas, noras gyventi ir protas, surandantis įrankius, padedančius sumažinti gyvenime kančios mastą. Toks, pavyzdžiui, buvo budizmas, kurio pagrindinė tezė yra „gyvenimas – tai kančia“ ir atsakymas: „vienintelis kelias išsivaduoti iš kančių ir pasiekti nušvitimą yra budizmas“.

Ką visame šiame kontekste turėtų pasiūlyti filognozija? Kokio „sutrikimo“ ji simptomas? Ji yra valia gyventi ar mirti? Kokia problema identifikuojama ir koks siūlomas jos protinis sprendimas? Jis siūlo sveikatą ar ligą gyvenime? Manau, kad į šiuos klausimas atsakymas buvo duotas pakankamai aiškus. Problema yra tiesos neturėjimas, žema sąmonės kokybė, metodų silpnumas, sąžinės stoka pažinime. Tai formuluojama visą tiesą dalinant į tūkstantį dalių ir parodant, kad šiuo metu, religijos, filosofijos savo „tiesose“ yra tik pirmoje ar antroje šios visumos dalelėje, kas įrodo, kad tiesos neturime, tiesos nėra. Nepaisant to, visose srityse turime tiek daug savo „teisybės“ fanatikų, kad ima siaubas, ypač kai tomis pseudotiesomis vadovaujantis priimami gyvenimo ir gyvybės likimą lemiantys sprendimai. Šios situacijos nesuvokimas ir yra ta priežastis, dėl kurios kuriamas filognozijos metodas, dėl kurios reikalinga sievos teorija. Filognozijos tikslas – sukurti gerovės ir laimės pasaulį žmonėms, pagrindžiant teoriškai veiksmingų modelių būtinybę. O tiems, kas siekia pažinimo, tikrovės, paslapties šydo nuėmimo – atverti naujus mąstymo kelius, nušviesti pažangiomis idėjomis intelektualinę kelionę.

Tam labai svarbu tinkamai suprasti vertikalią sievos ašį, kuri žmoguje yra gyvybės centras, valdomas bendrosios egzistencinės nuotaikos – C (B-A-E-D). Ši nuotaika gali rodyti gyvenimo džiaugsmą, nusivylimą gyvenimu, plūstančią būties energiją ar letargą ir psichologinę mirtį. Belieka šioje dėlionėje aprašyti paskutinė elementą, E, kurį aptarsime kitame skyrelyje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s