Užribio teorijos

Kūno klausimas yra svarbiausias gyvybės klausimas, nes jis yra sistema, kurioje sutelktos visos gyvybinės funkcijos; tačiau sątvarologijoje dominuoja ne biologinė interpretacija, o „psichologinė“, klausimą sprendžianti iš sumatoriaus perspektyvos. Šioje perspektyvoje išskiriame paviršinį ir gelminį požiūrį, vadinamą homunkulo ir pirmapradžio kūno perskyra. Sievos teorijoje kūnas yra daugianaris homunkulas, kuris yra tik tam tikras sumavimo proceso rezultatas, vadinamas sumatu ir sumantu. Tai, kas yra anapus, aiškinama kaip gnostinis implantas, vadinamas dzeta struktūra, kurios tikslas atskleisti tikrą pirmapradžių hipostratinių sąveikų tinklą, vadinamą sietynu. Pirmapradis kūnas, kurio matome tik akių sumatus bei jaučiame kaip vidinį jausmą, kurį vadinu „semantiniu kūnu“, su tikrove sąveikauja anapus suvokimo ir šiose sąveikose yra tikroji žmogaus padėtis realybėje, įsisupus į materialius ir nematerialius santykius su aplinkos objektais.

Kadangi mus domina tikrovė, turime suprasti būtent šią pirmapradę, nuo akių ir proto paslėptą būties formą, kurios pažinimas žmogų galėtų padaryti savo likimo šioje tikrovėje šeimininku. Kadangi sietynas pats nesumuojamas, nes yra anapus sumato, pirmapradėje realybėje, jis suvokiamas protu, modeliuojant. Šis modeliavimas yra gnostinis implantas, vadinamas dzeta struktūra tiek objektyvioje, tiek subjektyvioje pusėje. Sietyno konfigūraciją raidiniu žymėjimu galėtume apibrėžti kaip (B, A, C, E) Ω-Z →← Z- Ω (E, X). Šiame pavyzdyje, sąveika yra objektas į objektą, be jokių hierarchinių vaizdinių, kurie naudojami religijoje arba teologijoje. E yra kūno homunkulas, atsirandantis sumatoriuje, o Ω yra pirmapradis kūnas, suvokiamas kaip tikras, pilnas žmogus, kuris tikrovėje būva savo tikru ir pilnu buvimu, peržengiančiu visus sumatoriuje susikuriamus įsivaizdavimui apie tai, kas yra žmogus.

Kas yra dezta struktūra, nemažai aiškinau, bet čia, manau, reikia bazinį principą pakartoti. Sumatoriuje turime dvi burės ašis, kur horizontali yra „gnostikų“, o vertikali – „genetikų“. Atitinkamai žmogaus kūno homunkulas suvokiamas per savo tikrąją gyvybinę ašį ir gnostinę ašį, vadinamą dzeta struktūra. Gyvybinės ašies pradžia yra pirmapradis, kauzalinis kūnas, kurį komplekse pažymėjau kaip Ω. Toliau eina semantinis kūnas, kuris yra sumatoriaus sukuriamas vidinis jausmas, esantis už akių, „matomas“ arba „jaučiamas“ kai užsimerkiame. Šis vidinis jausmas sujungia į visumą visus somatinius pojūčius ir sumatus, tokius kaip malonumas, skausmas, taktiliniai įspūdžiai, kurie aprengiami „akių kūnu“, kuris yra genetinės ašies reprezentacinė struktūra. Kita ašis yra vadinama gnostine, ir burėje ji yra horizontalus B-A-D stielis, kūno projekcijoje suvokiamas per du pagrindinius aspektus, išsidėliojančius Z raidės forma – vidinį laksatinį kontinuumą, į kurį protas projektuoja gnostinį implantą, žinias bei supratimus. Genetinė ašis yra sumatinė dalis, o dzeta struktūra homunkule yra sumantas, tai yra, subjektyvus žmogaus į kūną projektuojamas įspūdis.

Kūno sumatai yra keturių rūšių: geisminiai – kaip lytinis potraukis, alkiniai – kaip maitinimosi sistemoje, gynybiniai – kaip įvairios skausmo reakcijos ir koviniai – kaip jėgos pojūčiuose, judrume, energijoje. Visi šie psichologiniai žmogaus prisitaikymai reikalingi žmogaus išgyvenimui ir savo rūšies pratęsimui. Sumantas yra dzeta struktūra, kuri rodo kaip protas supranta savo pojūčius, ką žino apie save, pasaulį ir apskritai gyvybę. Prie šių dalių dar prisijungia jausmai, emocijos, nuotaikos, apimačios visą bendrąją gaublę, kurioje yra kūno projekcija ir įneša į ją įspūdį, ateinantį iš C stielio. Ir, be abejo, kūnas turi asmenvardinę dalį, A, kuri yra asmens centras, suvokiamas kaip šios sistemos šeimininkas ir savininkas, pagrindinis jos komponentas.

Senosios tradicijos žinojo, kad visa tai paviršinis iliuzijų pasaulis, už kurio slypi neišsemiama gelmė, kurioje yra tikras žmogus, surištas su transcendentiniu kuriančiuoju pradu, esančiu hipostratose ir mano vadinamu kuriančiąja gauble. Kuriančiosios gaublės simetronas yra paslėptas nuo akių ir proto ir jo atskleidimas – tolimos ateities klausimas. Tačiau šiuo metu galime suprasti reikalo esmę bent tokių grubių kategorijų lygyje. Kuriančioji gaublė yra susijusi su subtiliaisiais laukais, kurie nesumuojami sumatoriuje ir suvokti juos galime tik pasitelkdami loginį mąstymą. Kodėl tokia logika reikalinga? Todėl, kad turi būti žmogaus būties pagrindas, kažkokia jo pirminė priežastis, pirmasis judintojas. Jeigu yra rezultatas, turi būti ir jo sukėlėjas. Tas sukėlėjas įvardijamas bendrybe „kuriančioji gaublė“, kuri yra tarsi vartai, kuriuos suradęs žmogus įgyja galimybė patekti į vidų, į tikrovės paslapčių teritoriją. Grubiąją priekinę materiją, kuri irgi įeina į sietyno struktūrą ir mūsų akims pasirodo kaip daiktiškasis pasaulis, kuria priekinė sąmonė, kuri informaciją surenka per akis, garsus ir pan. Ši materija tikrovėje vadinama fizine brana. Subtiliąją galinę materiją, kuri susijungusi į sielos darinį, kuria vadinamoji gnostinė brana, esanti subtiliųjų energijų kategorijoje, tolimųjų eterių spektrinėje dalyje. Visos šios realybės, vargu ar yra ištisinė terpė, kaip koks nematomas kisielius arba tešla, kurioje vaikšto mūsų pirmapradžiai kūnai – greičiau yra išvystyta geometrinė simetrijų struktūra, kurią šioje knygoje vadinu sietynu. Sietynas yra ta tarpinė dalis tarp aplinkos ir žmogaus, žyminti perėjimą iš jo į nežmogišką realybę ir iš nežmogiškos realybės – į žmogų. Per jį žmogus įaustas, įsišaknijęs tikrovės energijose, ir tikrovė įsišaknijusi į žmogų, maitina jį savo gyvybiniais syvais.

Ant planetos yra pačių įvairiausių aplinkos sąlygų, kurios gali būti patogeninės arba gėrinės, ir žmogus per sietyną susiriša su šiomis zonomis, siurbdamas į save gerąją arba blogąją energiją. Klausimas darosi sudėtingesnis todėl, kad visas šis slaptas pasaulis nematomas sąmonėje, ir jeigu protas nesuranda loginio sprendimo, kuris yra suvokti, koks mažas tikrovės informacijos kiekis sumuojamas sąmonės sumatuose, žmogus gyvena uždarytas suvokimo iliuzijoje, kurioje žmogaus sumavimo procesu sukuriamas realinas tapatinamas su realybe, tikrąja esatimi.

Tačiau šios tikrovės rimtos teorijos egzistuoja nebent ezoterikoje ar magijoje, o mokslas laikosi įsikibęs į savo sumatinę iliuziją ir žmogaus spektre pripažįsta tik priekinę, grubiąją materiją, kuri patikslinama įvedant „mėsoje“ fiziologinį procesą. Iš tikrųjų, be mėsos yra daug realių, nematomų, subtilių procesų, kurie kūno sietyną slegia nuolatiniu slėgimu, su aplinka vykdo energijų mainus, švitina kiaurai skrodžiančiomis spinduliuotėmis, moduliuoja eterinėmis struktūromis. Visa tai nematoma, dažnai nejuntama arba jaučiama tik abstrakti, miglota būsena, kuri pakeičia sąmonės savijautos kokybę keliais laipteliais žemyn, bet neteikia jokios informacijos apie anapusinėje tikrovėje vykstantį hipostratinį procesą. Ši sritis ilgai buvo uždara ir net uždrausta, nes joje yra slepiamos slaptų karinių technologijų paslaptys, kurios apsaugotos valstybine paslaptimis ir naudojamos prieš žmones nešvariose operacijose, tad nenuostabu, kad valstybė nenori, kad visuomenė suprastų šiuos principus. Filognozai nebijo gąsdinimų ir nesiruošia slėpti tai, kas turi būti vieša ir kas, panaudojus šiek tiek sveiko proto ir logikos, yra akivaizdu. Todėl su laiku sąsaja tarp sietyno struktūrų ir sievos bus aiškinama vis tiksliau ir teisingiau, apie tikrovę surenkant vis daugiau patikimų žinių.

Bet kokiu atveju, iš to, kas pasakyta, matosi, kad kūno klausimas filognozijoje sprendžiamas rimtai, neapsiribojant „mėsininko“ požiūriu, todėl atsakymas panašus į tą, kuris duodamas populiariose ezoterikos teorijose, pradedant joga, tantra ir baigiant New Age bei magija. Kodėl taip yra? Ir ar filognozija yra ezoterika? Atsakymas paprastas – filognozija nėra ezoterika, o toks patekimas į mokslo „užribį“, kur esą susirinkę įvairaus plauko „šarlatanai“ rodo, kad mokslas pernelyg susiaurino žmogaus tyrimus, ir paliko dideles teritorijas įsisavinimui žmonėms, kurie tam ne visada tinkami, nes nori tik iš sukčiavimo užsidirbti. Tačiau jeigu čia dirba tinkami žmonės, turintys talentą ir teisingą metodą, žmogaus pažinime pasiekiamas stulbinantis proveržis.

Kūnas glaudžiai susijęs su medicinos mokslu, kuris labai susiaurino žmogaus sampratą, nepripažįsta tikros jo prigimties, jo „taisymui“ naudoja per daug grubius metodus, kurie yra ties tyčinio kenkimo riba. Nenuostabu, kad mus domina alternatyva, ištaisytas požiūris į žmogaus kūną, kuris sievos sandaroje žymimas E raide ir yra apačioje, o ši sumavimo projekcija kyla iš pirmapradžio kūno, kuris yra žymimas Ω. Ieškojimas tiesioginio ryšio su tikrove, harmoningas įsikomponavimas į supančią energetinę struktūrą yra svarbi žmogaus gyvenimiškos išminties dalis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s