Aprašinėdamas B ir D stielius, parodžiau bendrąjį gnostinio implanto principą, kuriuo siekiama atverti paslėptą pasaulio dalį. Ši dalis vadinama hipostratine ir nuo jos pažinimo lygio priklauso žmogaus psichovektoriaus gylis. Nuo to priklauso ar žmogus gerai išmano tikrovės principus, ar turi tik paviršutinišką supratimą, kuriuo remdamasis priima neteisingus sprendimus. Visas gylis yra visos tikrovės išsėmimas, norimas baltojo drakono civilizacijoje. Kaip tai turėtų atrodyti – sunku pasakyti, nes žinios ir galimybės atveria dideles grėsmes, todėl verta to siekti, ar ne – diskusijų objektas, ir klausimas, manau, išaiškės tyrimų eigoje. Bet kokiu atveju, trikampė struktūra A-B-F – labai svarbus istoriją formavęs faktorius, rodęs žmogaus didelę išmintį arba beprotybę.
Filognozijoje išskiriami du gnostinio implanto, vadinamu λογος, supratimo būdai: a) pirmas yra garbinamasis, tikrovės fundamentą laikantis šventu, neliestinu, ir b) pragmatinis, ieškantis naudos, hipostratikos pritaikymo būdų. Mūsų laikai seniai tikrovės šventumo ir neliečiamumo jausmą prarado, iš kas-centrinės perspektyvos persikėlę į kuo-centrinę, tačiau senesniais laikais tokia sąmonės būsena buvo gana paplitusi. Garbina daugiau religijos, o šiais, mokslo viešpatavimo laikais, toks santykis su tikrove tapo neįmanomas. Tikrovė buvo nuvainikuota, neteko paslapties aureolės, įsivaizduojant, kad jeigu mokslas ir neturi pilnos tiesos, tai sprendžiant pagal jau turimą rezultatą, tikrovė neturi jokių dieviškų savybių, tad domina tik kaip naudos šaltinis. Religijos žlugimas reiškia, kad projektas tikrovę paversti kosminiu kas-centru, eina į pabaigą, išstumiamas resursinimo ideologijos.
Toks principas galioja tiek paviršininkų, tiek gelmininkų teorijose, skiriasi tik tikrovės žemėlapio struktūra. Vienas iš filosofų, bandęs atstatyti tikrovės šventumo pajautą, buvo A. Šliogeris, raginęs sugrįžti prie pačių daiktų ir pamatyti jų būtį savyje ir sau, kuri nebūtų tik suvartojimo objektas. Transcendencijoje tokį principą propaguoja krikščionybė, islamas, du globaliniai judėjimai, siekę neriboto viešpatavimo planetoje. Ar tai teorijose nuoširdžiai tikima tiesa, ar tik valios viešpatauti įrankis – kitas klausimas. Jų antipodai – kai kurie filosofai ir ypač mokslininkai, kurie nepripažįsta brovimuisi į tikrovę jokių ribų, vadinasi nemato joje nieko švento, o be šio jausmo pamatyti tikrovę kaip tikrą anapusinę, tik sau egzistuojančią tikrovę yra neįmanoma.
Nuo to koks F stielis, kylantis iš asmens centro arba iš proto, priklauso kaip žiūrima į kitą žmogų. Jeigu žmogus laikomas aukštesnės tikrovės kūriniu jis įgauna iš jos kylančio šventumo dalelę ir taip tampa tikru kas-centru, su kuriuo bendraujama asmenvardiniame lygmenyje, neperinterpretuojant būties ir jos nesupragmatinant. Ir net jeigu mokslas turi tokį supragmatintą invazinį sluoksnį, žmoguje lieka neliečiamas branduolys, kuris, kaip įprasta sakyti šiuolaikine terminologija, – „turi žmogaus teises“. Tuo tarpu mokslas nelaiko šios hipostratinės dalies „aukštesne realybe“, vadinasi savo proto sugebėjimais pasikelia virš jos ir pasiskelbia jos šeimininku, ir tai daroma neturint tikrovės supratimo, paprasčiausiai projektuojant „nešventumo“, „žemumo“ interpretaciją. Tuo metu tikrovė veikia kaip veikusi nepriklausomai nuo to, ką apie ją galvoja mąstantys dvikojai.
Magijoje, mitologijoje ir religijoje šis suvokimas yra giliai įsišaknijęs – kad realybė yra savarankiška tikrovė, nepriklausoma ir nepriklausanti žmogui ir kad jie čia yra tik svečiai, kurie kaip tokie ir turi elgtis – visada atsiklausti, prašyti leidimo tikrų tikrovės šeimininkų, kurie yra transcendencijos valdovai. Bet atėjo filosofai ir „įrodė“, kad visa tai melas, kliedesiai – nėra jokio tikrovės šeimininko, kuris turėtų aukštesnį rangą už žmogų. Prasidėjo humanizmo era – antropocenas, aukščiausią tašką pasiekęs naujausiose mokslo teorijose, vadinamose transhumanzimu.
Kyla natūralus klausimas, kas yra filognozija? Kodėl joje yra magijos ir okultizmo užuominų? Ką reiškia „baltasis drakonas“, kaip transcendencijos simbolis? Atskleistame „Filognozijos pradmenų“ kontekste akivaizdu, kad eiti tuo keliu, kuriuo eina mokslas ir jį aptarnaujanti filosofija seniai neįmanoma. Todėl renkamės tuos orientyrus, kuriuos parodė M. Heidegger, o po jo – A. Šliogeris. O būtent – nepragmatinio santykio su tikrove sugrąžinimo galimybę. Mano laikinoje formuluotėje bandoma ieškoti kompromiso siūlant apriboti technologinio brovimosi į hipostratinę realybę iki 8 proc., likusius 92 proc. darant neliečiamais. Nesutinku su A. Šliogerio radikaliu požiūriu, kad pažinimas turi būti apribotas visu 100 proc., mano idėjoje pažinimas turi būti maksimalus, tačiau jis turi būti tik teorinis, nerealizuojamas technologiškai. Kadangi kapitalizmo ir verslo logikos siautėjimo laikais tai labai sunkiai įsivaizduojama, turi būti svarstoma santvarkos reforma visuotiniu susitarimu. Priešingu atveju, jeigu visa hipostratinė gelmė, ypač kuriančiosios gaublės, žmogaus pirmapradį kūną gaubiantis kokonas bus pragmatizuotas ir suardytas, žmogus žus.
Tai, kad sumatas nerodo šios realybės, ir technologiškai prievartaujant tikrovę „neskauda“ – nereiškia, kad tai turi būti leidžiama, nes žmogus pažeidžiamas labai svarbiose savo dalyse, ypač genetinėse programose ir tokia technologinė invazija keičia visą žmogaus genetinės evoliucijos krypti degradavimo linkme. Tai reiškia, kad einant šiuo keliu, laisvės sferai sąmonėje suteikiamos per daug didelės teisės, būtinojo substrato padėtis pabloginama transhumanistiniu arba posthumanistiniu išdarkymu, kas gresia gyvybės sferos susinaikinimu. Kodėl taip yra galima suprasti pasižiūrėjus į žmogaus ir tikrovės spektrinę juostą, kur grubioji materija yra dešinėje pusėje, o subtilioji – kairėje. Ši subtilioji materija, kuri vadinama tolimaisiais ir artimaisiais eteriais, yra silpnosios struktūros, kaip elektrinio arba magnetinio lauko, kurios nesurištos su sunkiosiomis dalelėmis ir yra lengvai sutrikdomos. Šie potencialiniai laukai yra pusiausvyrų ir simetrijų laukai, į kuriuos įvedus dirbtines technologijas, veikiančias nenutrūkstamu veikimu, kaip planetinis elektros tinklas, EM ryšio fonas ir pan., pusiausvyros sutrinka ir hipostratoje atsiranda ilgai trunkanti anomalija, neigiamai sąveikaujanti su gyvybės pirmapradžiu kūnu.
Tam, kad visuomenė nesuprastų, kokią žalą daro verslo projektai ir transhumanizmas, hipostratinis gelmininkų mąstymas blokuojamas, išjuokiamas kaip šarlatanų kliedesiai, pseudomokslas. Tačiau tai tik gudri taktika vaikantis pasakiškų pelnų ir visiškai nesirūpinant aplinkosauga ir žmonijos gerove. Pirmų „Filognozijos pradmenų“ tomų tikslas – įrodyti šį principą, akcentuojant psichotroninių technologijų pavojų civilizacijai. Tačiau mano argumentacija yra daug platesnė ir apima visas ekologinio judėjimo formas. Senųjų gnostinių implantų, kurie psichologizuoti ir antropomorfizuoti, atgaivinimo nesiekiu, tačiau toks mąstymo principas yra pavyzdys, kaip senovėje buvo formuluojamas žmogaus santykis su anapusine realybe sievoje. Santykis buvo daug sveikesnis ir realistiškesnis, civilizacijos raidai daug tinkamesnis, o jeigu bus einama tuo humanistų pradėtu antropoceno keliu, vietoj to, kad kurtų „holoceną“, žmonės patirs daug vargo ir kančių, gerovė bus įmanoma tik nedideliam elito procentui, 1 – 0,4 proc. žmonijos. Tačiau visi supranta, kad to neturi būti ir kad tai mūsų neištiktų – reikia veikti, skleisti žinią ir organizuoti pasipriešinimą – savo galvoje, savo bendruomenėje, valdžioje.
Visa tai prasideda nuo to, koks F stielyje λογος, kurį savo teorijoje suvokiame A. Šliogerio būdu kaip semiosensotektūros atsišakojimą ir tentyvo. Tiesos kriterijuje nemanau, kad turi būti apribojimai, tačiau kai pereiname prie veiklos masto kriterijaus, kuris yra ne tik protas, bet ir reali veikla pasaulyje bei jo realizavimas, turime galvoti apie ribą, už kurios prasideda neliečiama teritorija, turinti savo natūralų šeimininką, nujaustą senovės magijose, mitologijose ir religijose. Gnostiniai implantai į transcendenciją nebuvo tobuli, ir žmogus tai, kas nežinoma bandė aiškinti tuo, kas tiesiogiai duota jo aplinkoje. Tačiau kai gravitacijos demonas, kuris laiko mus įkalinęs ant planetos paviršiaus, buvo įvardintas vaikiška Niutono formule, kuri nesupranta su kuo iš tikro turi reikalą ir kosminę realybę paverčia kelių raidžių junginuku, žmoniją ištinka galutinis sukvailėjimas, prieš žlugimo trajektorijos pačią pradžią. Magas, norėdavęs susitarti su šiuo demonu, bet nesugebėdavęs – nebuvo efektyvus, bet jis bent nebuvo toks idiotas kaip Niutonas, kuris sujungęs penkias raides įsivaizdavo, kad paaiškino ir suprato galaktinio mastelio darinį.
Todėl tikėtis pasakiškų technologijų iš filognozijos – tikrai neverta, bet antitechnologijos bus per akis.
Filognozijos pradinė mokykla 