Užbaigdami knygos įžanginę dalį, turime paaiškinti likusias sątvarologijos sąvokas, kurios yra sievos modelio paskutinis potėpis. Tos sąvokos yra tulpa ir alpa, sievos burės struktūroje žymimos T. Tuo atveju, jeigu sumatai atskiriami, jie žymimi kaip TULPA ir ALPA. Tulpa apibrėžiama kaip dirbtinis sumatas, kurį žmogus susikuria iš savo vidinių resursų. Nuo vaizduotės ji skiriasi tuo, kad yra ne subjektinėje, bet objektinėje dalyje ir vadintina objektine vaizduote, kurios objektas įpavidalinamas priekinės sąmonės povaizdžio kontinuume. Alpa irgi yra dirbtinis sumatas, sukuriamas iš išorinių resursų, bet tie resursai nėra objektyvi tikrovė. Ji gali būti dirbtinė, kuriama su psichotroniniais projektoriais arba natūrali, naudojanti transcendentinį resursą, kuris nėra objektyvi realybė.
Sievos formulės, vadinamos dauglypa, būdu tulpa gali būti aprašyta kaip U (E, D, TULPA ← B, C, A). U yra sumatoriaus raidinis žymėjimas, o skliausteliuose esančios raidės yra sievos pagrindinės kryptys, sudarančios psichikos karkasą. Matome, kad tulpa yra projekcija, kuriama iš subjektinės krypties, kurioje B, proto struktūra – svarbiausia. Tulpa projektuojama į objektinę E, D dalį, kuri yra pasaulį reprezentuojantis paveiksliukas galvoje, vadinamas sumatų visuma. Tulpa neretai turi žmogaus arba gyvūno pavidalą ir naudojama mitologijoje, magijoje, religijoje, folklore ir meninėje kūryboje. Tulpos gali atsirasti spontaniškai arba būti sukuriamos metodiškai dirbant protinėmis priemonėmis. Ši sistema ypač populiari jaunimo tarpe arba ezoterikoje ir vadinama „tulpomantika“, kuri yra teorija aiškinanti, kaip dirbtinius sumatus kurti, kaip su jais bendrauti, kaip išvystyti ir kaip ištrinti. Samprotaujama ar objektinės vaizduotės būtybės „gyvos“, koks elgesio su jomis etikos kodeksas, kokius sutrikimus tulpomantika gali sukelti, kaip padeda spręsti psichologines problemas ir pan.
Alpos formulė šiek tiek kitokia, nes alpa yra ne vidinė, bet išorinė projekcija, kuri naudoja išorinį resursą, nesantį tikrove. (U, ALPA) ← X (Z, K). Šioje formulėje X žymi transcenderį, kuris gali būti tikras, o gali būti tik užhorizontinė būtybė. K yra kauzalinis kūnas, Z – mūsų transcenderio supratimas per dzetą struktūros gnostinį implantą ir ALPA yra pats pavidalas, kuris į sumatorių U įvedamas energijos išorine projekcija į sielos substanciją. Alpa naudojama telepatinėje komunikacijoje atsiskyrusioje civilizacijoje, kuri yra įprastinė kolektyvinės sąmonės realybė; taip pat, taip gali būti bendraujama su ezoterikais, kurie yra už šios civilizacijos ribų, bet technologiškai į ją integruoti telepatiniu ryšiu. Kitas variantas, yra tikros anapusinės būtybės, kurios gyvena anapus sumavimo proceso ir sumatuose nematomos. Jos aprašinėjamos folklore, magijoje ir mitologijoje ir yra tariamas pasaulis, kurį mokslo eroje įprasta neigti, bet vienokiu ar kitokiu marginaliniu pavidalu jis laikomas realiu daugelyje okultinių sričių.
Taigi matome, kad apibendrinant tulpos, alpos ir gnostinio implanto teorijas, kaip svarbias sievos struktūros galimybes, akivaizdus jų dalyvavimo ir naudojimo civilizacijos pagrindimui etapinis, istorinis išsidėstymas. Tulpa ir alpa naudota maginėje ir mitologinėje civilizacijoje, kur buvo sukurta tulpomantinė realybės teorija, pilna dievų, deivių, demonų, elfų, nykštukų, trolių ir kt. Magas buvo žmogus, kūręs ir valdęs šią sritį, turėjęs bendruomenėje žiniuonio arba kunigo statusą. Tačiau vėliau išsivystė dvasinė tikrovės transcendencijoe teorija, kuri išstūmė tulpomantiką, pakeisdama transcendencijos substratą beforme dvasia. Tokia versija atsirado žydų ir indų religijose, kurios tapo dominuojančiomis, taip atvėsusi kelią į kontinuumo teoriją, kaip substancijos pagrindinį aspektą, vystytą filosofijos ir mokslo. Šį darinį filognozijoje vadinu tentyvu, kuris koreliuoja religijoje su dvasia, kaip ištisine, homogeniška terpe, kurioje galimas gnostinio implanto modeliavimas. Pagal mano versiją, gnostinio implanto sugebėjimas išsivystė iš dvasios, kaip tikrovės fundamento substrato, teorijos, kuris buvo mokslo eros priešaušris.
Taigi neįformintos dvasios idėjos autoriai yra budistai Indijoje ir judaistai Izraelyje. Visur kitur buvo pasiektas tik tulpomantinis mitologinis lygis, kuris turi dievų, savo išvaizda panašių į žmones, panteonus, kurie buvo tikrovės stichijų valdovai ir šeimininkai. Toks yra autentiškas lietuviškos kultūros lygis, kuris kurtas savo pastangomis, naudojant baltų genčių baltiškus dialektus. O tai, kas prasidėjo po to, buvo ne kas kita, kaip svetimos žydų kultūros invazija, kurią vėliau pakeitė graikiškos filosofijos ir Europietiško mokslo invazija. Transcendencija „ištuštėjo“, nes buvo įvesta griežta proto ir logikos disciplina mąstyme, kuri draudžia tikėti tuo, kas „neįrodyta“ ar „neįrodoma“. Šios tulpomantinės anapusinės karalystės tapo ezoterikų, šarlatanų ir šizofrenikų kliedesių teritorija. Mokslas ir filosofija darbavosi išsijuosusi visą tūkstantį metų, nuo 10 a. mūsų eroje.
Nepaisant to, „pogrindis“ išliko ir išliko ten, kur yra daugiau išmanymo, o būtent aukštuomenėje, tuo tarpu liaudyje, kurių galvos plaunamos švietimo programose, išimant iš jų uždraustas žinias ir informaciją, supratimas labai menkas. Nepaisant to, šios temos populiarios kūryboje, kuri sukuria žmonių galvoje netinkamas asociacijas su fantazija, išsigalvojimais, pramanais ir melu. Daug ką turėtų žinoti ir mokslas, nes tikroje jo versijoje išvados peršasi neišvengiamai, jeigu nešlubuoja logika, tačiau šias užribio temas kelti bijoma, nes pagal vyraujantį režimą rizikuoji būti apšauktas pseudomokslininku. Bet kokiu atveju, ši anapusinė erdvė niekur nedingo, tačiau mokslas turi pretenziją ją užpildyti gnostiniais implantais į substratą, kuriam pagrindą paklojo dvasinė transcendencijos interpretacija, moksle paversta į modeliuojamą laksatinį kontinuumą.
Pradėdamas „Filognozijos pradmenų“ projektą, pirmame tome pateikiau naujoviško dėmenų ekrano idėją, pagal kurią gnostinių implantų kūrimo galimybes ir metodus reikėtų gerokai išplėsti. Tačiau tokiu formulavimu kol kas neužsiimu, ir mane labiau domina sievos modelio užbaigimas. Tačiau šis klausimas turėtų būti vienas iš svarbesnių todėl, kad drakono akis yra transcendencijos suformuota dalis sievoje, kuri praėjo minėtus evoliucijos etapus: tulpomantinį, dvasios, tentyvo ir turi tris anapusinės realybės versijas. Kad baltojo drakono civilizacijai šios galimybės būtų pakankamos – labai abejoju. Tačiau koks turėtų būti pažangesnis stielių F ir T variantas, kol kas nėra aišku. Tam, pirmiausiai, reikia padidinti sumuojamos informacijos procentą, kad pamatytume anapus sumanto egzistuojančios realybės pilnesnį vaizdą.
Tačiau iki to, galima pamėginti geriau suprasti tiesiogiai pasiekiamą realybę ir koks jos ryšys su tikra absoliučia tikrove, nes sąmonė ir protas – vienintelės natūralios tikrovės pažinimo priemonės ir jeigu jų galimybės nepakankamos, šių priemonių nepatobulinus technologijomis, anapusybę pažinti didesniu procentu bus ilgai neįmanoma. Į transcendenciją galime projektuoti mintį, jausmą, pojūtį, tačiau jų galimybės išreikšti šią tikrovę neviršija metaforos ar net simbolio lygio, vadinasi, šios primonės tikro pasaulio neparodo. O kas pateikia teisingesnę interpretaciją, magas ir mokslininkas, tesprendžia kiekvienas pats. Juk jeigu gyvas ne tik šiapusinis, bet ir anapusinis pasaulis, jam įpavidalinti geriausiai tinka tulpos metodas ir mokslą taikyti šioje vietoje yra klystkelis. Jeigu neįrodyta nei „taip“, nei „ne“, ši tikrovė yra neapibrėžta ir kiekvienas laisvas savo prote laikyti jį kuo nori – neigimas yra tik viena medalio pusė.
Tačiau taip pat reikia pabrėžti, kad filognozija tuo tiesiogiai neužsiima, nes ji yra ne garbinimas, o pažinimas, kuris skirtas vien tiesos žinojimui. Tiesa filognozijoje yra aukščiausia vertybė.
Filognozijos pradinė mokykla 