Išdėstyta teorija sujungiama gyvenimo trajektorijoje, kurioje dalyvauja visi sievos komponentai, sutraukiami į eiolinius psichovektorius. Trajektorija yra ne kas kita psichovektoriaus apsibrėžimų ir apibrėžimų seka, kurioje sąmonė renkasi judėjimo kryptį gyvenime. Šiame apsibrėžinėjime ir apibrėžinėjime dalyvauja daugybė įvairių faktorių, kurie žmogui ir jo gyvenimui suteikia formą. Jos gali būti labai įvairios – nuo to priklauso gyvenimo įvairovė ir grožis. Tačiau galima išskirti kelis pagrindinius kriterijus visoms įmanomoms trajektorijoms apibūdinti. Manau, kad geriausia kriterijumi laikyti tiesą, kuri išreiškiama horizonto platumu. Taip gauname trajektorijas, kurių smaigalyje yra horizontas, galintis nesikeisti visą gyvenimą, gali keistis tiesos didėjimo kryptimi, o gali augti ir į melą, arba iliuziją.
Mūsų gyvenamos teritorijos suskirstytos į zonas, per kurias, tarp kurių juda mūsų gyvenimai ir kurios turi formuojančią įtaką. Kadangi šis prologas yra teorijos pradmenų atskleidimas, naudinga pateikti zonų klasifikaciją, nors tai ne kartą yra daryta:
1) zona A – santvarkos priežiūros sistema, turinti tris segmentus – 1, 2 ir 3, – kurie yra teismas, prokuratūra ir spec. tarnybos;
2) zona B – santvarkos formulavimo sistema, kuri yra Seimas, dėl kurio varžosi politines partijos;
3) zona C – procesų kontrolės institucijos, tokios kaip ministerijos, kurios visos žymimos numeriais, pavyzdžiui, C4;
4) zona D – savivaldybės, kurios yra vietinių bendruomenių valdžia, smulkiau klasifikuojama numeruojant pagal vietoves;
5) zona E – bažnyčios, užsiimančios garbinimu, ritualiniu gyvenimu, transcendencijos aiškinimu, kurios klasifikuojamos pagal tikėjimą;
6) zona F – verslas, užsiimantis gamybinės veiklos organizavimu, darbo kūrimu;
7) zona G – darbas, aptarnaujantis tiek institucijas, tiek verslus, plačiąja prasme – visas zonas;
8) zona H – mokykla, mokymosi procesas, kuriame dalyvauja vaikai iki 24 metų, žemutinę pakopą žymint 1, 2, viršutinę – 3, 4;
9) zona J – pensininkai, užbaigę savo darbo karjerą ir išėję į poilsį – senatvės, 1 arba ligos, 2.
10) zona K – nusikaltimų pasaulis, esantis laisvėje, 1 arba nelaisvėje, 2.
Šis teritorijos padalinimas į zonas rodo, kad tiesa turėtų plėstis kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje, ją sutapatinant su patirtimi. Tačiau filognozijoje tiesa su patirtimi nesutampa ir neretai, kas gyvenime kaupia tik patirtį, tiesos prasme – nesivysto. Imant kaip pavyzdį filognozą, jo tiesos didinimo logika yra transcendencijos atvėrimas, vienetų ir reikalingų 1000 -iui jungimas, kuris turi rodyti pažangą kiekvienais metais. Pavyzdžiui, jeigu žmogus per gyvenimą dirba filognozijoje 50 metų, turėtų kiekvienais metais prijungti 1 dalį, o per visus metus – 50 vienetų, tada turėtume tobulą atvejį. Nesunku suprasti, kad kadangi zonos yra statiškos, judėjimas tarp jų – šabloniškas ir sukuria stereotipines trajektorijas. Jose dalyvauja stieliai D-A ir D-B, kuriuose gyvenamas pasaulis, užimami jame vaidmenys, kuria vidines sievos struktūras, augina tapatybes, kaupia patirtį, taip visą gyvenimą vystantis asmenybei ir protui. Šis principas dalinasi į priekinę ir galinę dalį, kur priekis yra formuojantis faktorius, o galinis – formuojamas.
Kaip pavyzdį galiu pateikti savo gyvenimo trajektoriją, kuri gana ribota, bet per tam tikras vidines patirtis išaugusi į tiesą ir klasifikuotina kaip trajektorija su augančiu horizontu, pagal antrą variantą iš minėtų. Trajektorija: Mockus-4,5 (H1-H2-profesinė-H3-nebaigtas-G1-darbininkas-H3-filologija-H4-nebaigtas-C-mokytojas-F-verslas-G2-vertėjas-J2-G2-rašytojas-. Pagal šią schemą, savo trajektorijoje aukščiausiai teko būti C zonoje, švietimo ministerijos tarnautoju, o žemiausiai – pensininku. Patirtys nėra ilgalaikės, ir neturi gilios integracijos, tačiau mano įspūdžiui suformuoti buvo pakankamos. Studijavau magistrantūroje, tačiau nusprendžiau studijas nutraukti ir pradėti dirbti, nors greičiausiai savo gyvenimą turėjau planuoti kitaip.
Gyvenimo trajektoriją formuoja du pagrindiniai faktoriai: tikrovė ir informacija. Tikrovė padalinta į zonas ir norint kaupti patirtį, reikia judėti jomis realiu judėjimu, o informaciją galima kaupti ir nejudant, nieko nedirbant ir nedarant jokių karjerų. Ši galimybė gyvenime ribojama tik todėl, kad gyvenimui reikalingos pajamos. Filosofija domiuosi nuo 17 metų, iš čia mano patirtis, reikalinga filognozijos projektui, plius universitetuose klausyti kursai. Matome, kad žemiausios gyvenimo patirtys yra zonose K, G, J, o aukščiausios C, B, A. Iš mano pateiktos gyvenimo schemos matosi, kad nebuvo nei žemiausios patirties trajektorijos, nei aukščiausios. Nepaisant to, galiu gana tiksliai analizuoti visus pagrindinius gyvenimo principas. Tai galima daryti tiek, santvarkos rėmuose ir realiame pasaulyje, tiek teorijose, studijuojant filosofiją. Sievos teorijoje svarbu ne vien žinoti egzistuojančią santvarką, bet ir žinoti jos istoriją, pradedant nuo gimininės bendruomenės, vergovės, feodalizmo, baigiant demokratija ir laisve.
Visi žmonės gyvena vietinių valstybių sukurtose santvarkose, tačiau yra ir nevieša planetinė sistema, turinti savo A, B, C zonas, kuriose vietinės valstybės yra tik savivalda, arba D zona, su savo vidine sistema. A, B, C yra planetinis elitas, kuris neafišuojamas ir jų santvarka nėra vieša. Sąmokslo teoretikai šią struktūrą norėtų atskleisti ir paviešinti, kad būtų neuždara sistema. Tačiau tai daro rizikuodami savo gyvybe, nes pažeidžia įstatymus. Kaip sakoma sename teisės filosofijos posakyje – nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Reikia turėti protą ir suprasti D zonos principus, kurie aiškiai parodo, kas priimtina, o kas ne. Dar kvailesnė ambicija būna organizuoti prieš šią sistemą revoliuciją, siekiant sutriuškinti ir nuversti planetos elitą. Pirma, tai neįmanoma, o antra, vaizduojantys, kad jie sugebėtų sukurti geresnę civilizaciją rodo nepakankamą smegenų susiformavimą ir proto deficitą, kuris yra pavojingas.
Apie elitą žino galingiausi teritorijos gyventojai, kurie yra A, B, C, F zonų lyderiai. Visiems kitiems pakankama žinoti jų vietinę valdžią, nes jie globaliniame procese tiesiogiai nedalyvauja. Norint keisti santvarką, reikia turėti genijaus protą ir suprasti visų institucijose bei versle įsitvirtinusių lyderių interesus. Nesuprantant tik tuščiai varginamasi ir švaistomas masių laikas, kurį jie galėtų panaudoti sau naudingesniu būdu. Jeigu argumentuojama tuo, kad valdžioje nusikaltėliai, galima atsakyti, kad ne valdžioje nusikaltėlių taip pat pilna, todėl žemesnės zonos nėra moraliniu požiūriu vertesnės būti santvarkos pagrindas. Ką darytų svertą gavęs siauraprotis arba beždžionė su kostiumu? Koks būtų jų įvestas režimas? Ir kiek laiko reikėtų, kol iš moralės neliktų nieko, išskyrus norą pafrystailinti, mėgaujantis suteiktomis gyvenimo galimybėmis? Tie, kas burnoja – nėra niekuo geresni, o jeigu vienetiniais atvejais tokių ir atsiranda, tai jų nepakanka, nes jie tėra durys padugnėms į valdžią, kurių – masė.
Todėl šia prasme sieva turi būti formuojama pusiausvira, renkantis tik tokią gyvenimo strategiją, kuri nėra beprotinė, pagrįsta realistiniais, būtinybės negriaunančiais norais. Jeigu yra tokių, kas nori civilizaciją keisti savo genialios teorijos pagrindu, pavyzdžiui, kokios nors naujos religijos – reikia suprasti, kad tokia transcendencijos teorija neįmanoma, jeigu ji neišplečia tiesos procento atskleistoje dalyje, neprideda prie teorijos vienetų, kurių pridėti labai sunku. O paprasti performulavimai, iš tikro, nieko nedomina. Tikra nuo netikra atskirti nėra sunku, ir tai, ką siūlau filognozijoje, manau, yra verta dėmesio, ypač tiems, kurių horizontai yra defektiniai. Noriu, kad visi, kas savo gyvenimo kelyje susidurs su „Filognozijos pradmenimis“ ir „Sievos teorija“ savo horizontą išplėstų šuolišku išplėtimu, iki 30 proc. Tai yra, noriu, kad sievos teorija būtų išskirtinė teorija, gyvenimą išvedanti iš labirinto ir parodanti teisingą kelią visiems.
Filognozijos pradinė mokykla 