Vakarų Europos civilizacijos pradžia galima laikyti 5 a. pr. m. e. Atėnus, kurie paklojo teorinį, kultūrinį ir politinį pamatą visai vėlesnei istorijai. Kokie šios istorijos iki 2021 m. kritiniai momentai ir kaip jie formavo Trečiosios Lietuvos Respublikos ideologines mąstymo formas, bus parodyta vėliau. Šiuo metu matome „leftistų“, nacionalistų ir liberalų didelę konfrontaciją, nesutariant kokia kryptimi Lietuva turėtų pasukti, kokia kryptis Lietuvai geriausia. Šiuo metu labai suaktyvėję krikščioniškieji nacionalistai, kurie nepatekę į Seimą imasi priemonių budinti krikščionišką žmonių sąmonę 21 amžiuje. Visų ideologinių krypčių istorinis traukinys labai ilgas, ir laukia sunkus sprendimas, ką su juo daryti. Juk kuo sąstatas ilgesnis, tuo jį sunkiau tempti ir tuo labiau jis trukdo judėti pirmyn. Visą istoriją mokytis – nėra prasmės, protingiausia pasiimti iš jos viską kas geriausia, glausta ir lakoniška forma. Tokia forma pasirinkau svarbiausius Vakarų civilizacijos konfliktinius darinius, kuriuose kiekvienas ir šiandien turi pasirinkti savo barikadų pusę, net jeigu kovotojai nebuvo istorijoje apdovanoti grožiu. Mums svarbi idėja, o ne jos vardu padaryti nusikaltimai.

1. Atėnai vs Izraelis. Mūsų civilizaciją formavo du pagrindiniai šaltiniai: Atėnų filosofija ir demokratija ir žydų religinis judėjimas, pradėtas Kristaus. Atėnų civilizacijos suklestėjimas įvyko maždaug 5 a. pr. m. e., išugdęs tokius filosofus kaip Pitagoras, Sokratas, Platonas, Aristotelis, kurie planetoje pradėjo naują erą, įvesdami naujo tipo civilizaciją, vadinamą filosofine. Analogiškai, I m. e. a. Izraelyje Kristus buvo krikščionių religinio judėjimo pradininkas, išvystęs gnostikų teologinę kultūrą Izraelio, Graikijos ir Romos imperijos teritorijoje. Į vieną struktūrą, šie du judėjimai buvo susieti Romos imperijos, kuri perėmė ir tradicinį Atėnų palikimą, ir žydų gnosticizmą. Filosofija išsivystė į Europos universitetų kultūrą, o krikščionybė – į Bažnyčią. Šiuo metu aktyviai Lietuvoje reiškiasi abi barikadų pusės, su didele filosofinės sąmonės persvara.

2. Pagonybė vs monoteizmas. Pirmos kategorijos civilizacija visoje planetoje ilgus tūkstantmečius buvo politeistinė pagonybė. Tokie buvo Indai, Graikai, Romėnai, Germanai, Slavai, Baltai ir t.t. Tačiau I tūkst. prieš mūsų erą dvi civilizacijos įvykdė dvasinį perversmą, kuris politeizmą pakeitė monoteizmu. Tai buvo budistinis judėjimas Indijoje ir judaizmas Izraelyje. Po jų sekė dar dviejų judėjimų atsiradimas, tokių kaip krikščionybė I a. ir islamas VII a. Paskutinieji pagonys Europoje buvo baltai, apkrikštyti XIII a.

3. Romėnai vs Barbarai. Kaip jau sakiau, Romos respublika perėmė ir graikišką, ir žydišką tradiciją, kurią platino barbarų žemėse, į šiaurę nuo Italijos pusiasalio. Akivaizdu, kad religija tam labiau tiko, nes ji reikalavo garbinimo ir paklusimo, todėl, 380 m. krikščionybę padarius valstybine, ji buvo pagrindinė ideologinė priemonė invazijai į pagoniškas teritorijas. Deja, romėnų galia buvo trumpalaikė ir barbarai karinėmis priemonėmis sutriuškinę imperiją, pasiuntė politinę organizaciją į nebūtį, bet perėmė iš romėnų filosofiją, žydų religiją ir romėnų teisę. Vakarų Romos imperija žlugo 5 a. ir iš jų dominavimą Europoje perėmė barbarai.

4. Religija vs scientizmas. Scientizmas Europoje išsivystė iš atėniškos tradicijos, konkrečiai iš Pitagoro, Platono ir Aristotelio mokyklų, kurios buvo Europietiškų universitetų pirmavaizdis. Pirmas universitetas įsteigtas Italijoje, 1088 m. ir buvo Bolonijos universitetas. Anglijoje Oksfordas įsteigtas 1096 m. Pirmas lietuviškas universitetas įsteigtas Vilniuje, 1579 m. Universitetuose išplitus graikiškai filosofijai, kuri pamažu pavirto į mokslines teorijas, ir buvo įvykdyta scientistinė revoliucija prieš religines institucijas. Ši kova vyksta iki šios dienos, nes bažnyčia, ypač Vatikano pakraipos, nesiruošia išnykti iš istorijos.

5. Monarchistai vs respublikonai (liberalai). Politinis terminas res publica yra romėniškos kilmės, ir buvo naudojama apibūdinti romėniškai valdžios struktūrai. Po Romos žlugimo, frankų imperijos, perėmusios romėnišką paveldą buvo monarchinės ir monarchizmas Europoje vyravo virš 1000 m. Lietuvos monarchijos pradžia laikomas Mindaugo karūnavimas, kuris įvyko 1253 m. Monarchija Lietuvoje truko iki 1772 m. Pirmoji respublika Europoje įsteigta 1792 m. Prancūzijoje, tuo tarpu Lietuvai tai pavyko tik po Carinės imperijos žlugimo 1917 m., kurios okupacijoje buvo Lietuva. Po Prancūzijos revoliucijos respublikonizmas išplito visoje planetoje ir tapo pavyzdžiu visoms antimonarchistinėms revoliucijoms.

6. Luomininkai vs demokratai. Įvedus respublikas buvo naikinama luominė santvarka, priiminėjamos konstitucijos, kuriose buvo matomas demokratinės santvaros įtvirtinimas, įtraukiant į valstybės politiką visus socialinius sluoksnius, pagal senąją Atėnų demokratijos tradiciją. Pirma demokratinė konstitucija yra Amerikos konstitucija, priimta 1787 m. Pirmoji Lietuvos respublikos konstitucija priimta 1918 m., įtvirtino demokratinę respubliką.

7. Imperialistai vs nacionalistai. Kaip matome iš pateiktos istorijos santraukos, imperijų kūrimas būdingas visoms istorinėms civilizacijoms, tai būdinga ir šiuolaikinei Europai. Ją kūrė graikai, romėnai, germanai, slavai, baltai ir t.t. Kultūriniai nacionaliniai judėjimai atsirado apie 19 a., tautoms siekiant išsivadavimo iš imperinės priespaudos. Toks buvo ir Lietuvos judėjimas, kovojant prieš nutautinimo politiką vykdytą Carinės Rusijos. 20 a. nacionaliniai judėjimai perėmė tradiciją ir kovojo prieš Europos kolonialistus arba tarybinius komunistus. Lietuvoje nacionalizmas išsivaduojant  iš Sovietų Sąjungos 1990 m. kuriam laikui buvo išpopuliarėjęs, bet vėliau buvo nustelbtas globalistinės ideologijos, po ko nacionalistai nesugeba atsigauti iki 2021 m.

8. Kapitalistai vs darbininkai. Socialistinis darbininkų judėjimas buvo inicijuotas K. Markso (1818 – 1883) politinės filosofijos, kuri buvo Spalio socialistinės revoliucijos 1917 m. idėjinis pamatas. Šis judėjimas buvo nukreiptas prieš parazituojančius ir savivaliaujančius kapitalistus, kurie užėmė resursus po visų ankstesnių perversmų ir revoliucijų, o darbininkai tapo engiama socialine klase. Konkrečiai Rusijoje darbininkų judėjimas buvo nukreiptas prieš monarchinę imperiją, kurią sugriovus buvo tikimasi kurti komunistinę visuomenę, vietoj valstybinės. Iš Rusijos socializmas, įgavęs imperialistinio internacionalo formą atėjo ir į Lietuvą, kurioje sukūrė Antrąja tarybinę Lietuvos respubliką. Perversmas sėkmingas buvo Kinijoje, Kuboje ir keliose kitose valstybėse. K. Marksas nebuvo imperialistas, jis tenorėjo pagerinti darbininkų padėtį, bet revoliucionieriai savo pagrindine strategija pavertė socialistinį internacionalą.

9. Vyrai vs moterys. Nugalėjus respublikai, panaikinus luomus, įvedus demokratiją, iškėlus darbininkų klausimą, natūraliai atsirado ir moterų judėjimas, vadinamas feminizmu, kuris pirmiausiai kovojo dėl politinių ir turtinių moterų teisių. Išsikovojus balsavimo ir dalyvavimo politikoje teisę, feministinės pradėjo reikalauti lygių galimybių visose gyvenimo sferose, kūrė filosofiją ir kultūrą, kurioje atsispindėjo moteriška gyvenimo perspektyva. Kadangi nacionalizmas pasisako už tradicijas, kurios moterims nelabai palankios, ypač religijos, šeimos klausimais, jos labiau linksta prie „leftizmo“, siekiant moterų emancipacijos panašiai kaip darbininkų klasės. Svarbi kova ir prieš kapitalistinį neoliberalizmą, kuriame didelis moterų išnaudojimas, ypač anarchiniame porno versle ir prostitucijoje.

10. Tradicionalistai vs liberalai. Ir paskutinė naujausia konflikto zona yra tradicionalistai, kurie gina senovines tradicijas, prieš kurias progresyvios jėgos kovoja 2500 tūkstančius metų ir liberalai, kurie palaiko viską, kas pažangu istorijoje: gina engiamų grupių teises, skelbia ir platina humanizmą. Apibendrindami gauname, kad tradicionalistai yra a) Izraelio grupuotė; b) religijos šalininkai; c) monarchistai; d) luomininkai; e) kapitalistai; f) patriarchatininkai. Tai rodo, kad visose „versus“ konfigūracijose vyko kova tarp konservatorių ir emancipatorių, kurie matė institucijos arba ideologijos neatitikimą visuomenės realijoms ir siekė seną tvarką pakeisti nauja. Tradicinis liberalizmas, žinoma, susijęs su kapitalizmu, kuris šiuo metu perėjo į globalinę fazę ir griauna vietinių bendruomenių ekonominę santvarką. Tačiau plačiąja prasme liberalizmas yra visų „versus“ variantų varomoji jėga. Feministės siekia laisvės, darbininkai siekia laisvės, nacionalistai siekia laisvės, demokratai siekia laisvės, respublikonai siekia laisvės, scientistai siekia laisvės, barbarai siekė laisvės, monoteizmas siekė laisvės ir t.t. Kai kalbame apie tradiciją, turime išsiaiškinti, nuo kokio istorinio perversmo mes tos tradicijos laikomės, nes per minėtus tūkstančius metų, tradicijų kaita buvo tokia didelė, kad be datos fiksavimo neaišku apie kokią tradiciją kalbame.

Galiausiai pažiūrėkime į Europą ir pasverkime kokias galimybės ji turi:

Europa

a) Atėnai—Jeruzalė;

b) monoteizmas—pagonybė;

b) romėnai—barbarai;

c) scientizmas—religija;

d) respublika—monarchija;

e) demokratija—luomai;

f) imperija—nacionalizmas;

g) kapitalizmas—socializmas;

h) patriarchatas—feminizmas;

Matome, kad Europa priima visas pažangias revoliucijas, išskyrus pačias paskutines, net jeigu fasade ir propaguoja. Tai yra nacionalizmas iškeičiamas į imperializmą, socializmas – į kapitalizmą, ir feminizmas – į patriarchatą. Nors paskutiniais dviem atvejais problemas bandoma spręsti vadinamosios lyčių lygybės principo diegimu ir gerovės valstybe, kuri kovoja prieš neoliberalizmą. Nacionalizmas imperinei Europai – didžiausia kliūtis, nes kliudo imperinės tapatybės visoje Sąjungoje suformavimui.

Analogiškai galime pamąstyti, ką turėtų rinktis Lietuva:

a) Atėnai—Jeruzalė;

ir t.t. Taip pat kiekvienas gali pasvarstyti, ką renkasi asmeniškai.

• Europa