„Gyvybės magija“ yra pirmas bandymas sukurti holoplastinę gyvybės teoriją, apimančią matomą ir nematomą realybę. Mokslinėje civilizacijoje įprasta vadovautis materialistine gyvybės interpretacija, kuri atskleista Č. Darvino evoliucijos teorijoje, kurioje aukštesnės gyvūnų rūšys vystosi iš žemesnių laipsnišku tobulėjimu. Šios teorijos problema ta, kad ji apima tik vieną realybės dalį, laikydamas, kad šis pasaulis yra „gyvenimas“, o anas – „mirtis“. Filognozijoje, pirmos versijos gnostinio implanto lygyje laikoma, kad abi tikrovės pusės yra gyvenimas, o mirtis – tik perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Tokios teorijos skelbiamos magijoje, mitologijoje, religijoje ir kai kuriose filosofijos sistemose, tačiau mokslininkai nusprendė, kad gyvas yra tik šis pasaulis, o visa anapusybė yra negyva dykuma. Filognozijoje atgaivinamas mokslo sunaikintas principas, tačiau įvedant naują perspektyvą į šį seną kaip žmonija klausimą. Įrodymas, siekiant išlikti tiesos sąmone, imamas iš žmogaus pirmapradžio kūno sandaros, kuris sudarytas iš stipriosios struktūros, kuri yra fizinis kūnas ir silpnosios struktūros, kuri yra bozoninė siela. Gyvenimas anapusinėje nematomoje dalyje įmanomas kaip eterinė gyvybė, neturinti materialiosios dalies, kur galimybių spektras yra nuo paprasčiausių gyvūninių gyvybės formų, iki ištisos protingos civilizacijos, analogiškos žmonių civilizacijai.

Ši nematoma dalis yra toje pačioje erdvėje, kurioje esame mes savo pirmapradžiais kūnais, tačiau, gyvybė neturi įvaizdžio sumatoriuje, todėl yra anapus sumavimo proceso. Dėl šių priežasčių, eterinė gyvybė neturi sąveikos nei su vaizdinimo funkcija, nei su fizinio kontakto, todėl ji mums mūsų realine neegzistuoja. Žmogui mirus, pirmapradis kūnas suyra, išsiskaidydamas į pirmines dalis, ir fizinė dali susijungia su materialia būtimi, kaip nusimestas skafandras, o silpnoji dalis įeina į savo nematomą, nesumuojamą pavidalą. Šis pavidalas gali sąveikauti su pirmapradžiu kūnu, anapus sumavimo proceso, bet jeigu nesukuria jokio recepcinio įspūdžio, mes apie kontaktą nieko nežinome. Ši tikrovė yra pirminė tikrovė, kurioje gyvena holoplastiniai kūnai, galintys turėti pačius įvairiausius pavidalus, tačiau kiekviena gyvūnų rūšis mato tik tą dalį holoplastinės gyvybės, kurią sugeba sumuoti savo sumatoriuose. Pavyzdžiui, žmogus sumuoja materialią gyvybę, kuri yra materialūs augalai ir gyvūnai. Eteriniai augalai ir gyvūnai – nesumuojami ir jie sudaro ekosferos paslėptąją dalį. Šį principą žinojo pirmykštės civilizacijos formos, tačiau civilizacijai augant, jis nunyko.

Norint šioje vietoje nesusipainioti, reikia suvokti dvi būvimo formas sumatoriuje: sumatų, turinčių tik gnostinį kūną, ir sumatų, turinčių kauzalinį ir gnostinį kūną. Pirmas yra tik sąmonės vaizdinys sukurtas proto, o antras – tikras objektas, egzistuojantis priminėje tikrovėje. Imant visas senąsias civilizacijas, labai tikėtina, kad visa nematoma ekosistema buvo tik gnostiniai kūnai, sukonstruoti sąmonės. Tačiau tikima, kad yra kažkoks tiesos grūdas tame, nes ši nematoma karalystė – tikra, ir mokslinė jos interpretacija kaip tuščios dykumos – neįtikinama. Todėl siekdami išlikti tiesos sąmonėje, bet netikėdami redukcionizmo nauda, norime įrodyti šią dvilypę gyvybės sandarą. Tam turime suvokti visumą, kaip joje išsidėlioja įvairūs realybės loginiai segmentai ir iš to, kas žinoma pabandyti išvesti tai, kas nežinoma. Vien psichologinio formavimo nauda netikime, nors toks žaidimas – mėgstamas ezoterikų – priimtinas, ir siekiama tikro slenksčio peržengimo. Tai galima pasiekti išmokus sumuoti paslėptas tikrovės dalis, atrandant naujas būties formas praktiniu materializavimu savo žinojime.

Taigi, imant šią gyvybės visumą, žinomos dvi sąveikų tarp šių karalysčių galimybės: viena yra vienkartinio gyvenimo materialiu pavidalu, po kurio persikeliama amžinam anapusiniam gyvenimui; ir kita yra daugkartinio įsikūnijimo, kuris surištas su nuopelnų ir reitingų sistema. Vakarai šią sistemą neigią, bet ji yra Indijos civilizacijos pagrindas. Nesiimame spręsti, kokia yra prigimtinė tvarka, nes ne tai lems visą ateities istoriją. Svarbiausias lemiamas faktorius bus mokslo ir technologijų pažanga. Kiekvienas techninis įtaisas veikia pirminėje tikrovėje, pirmapradžius kūnus, tačiau daugiausiai sugebama sukelti tik materialų poveikį. Tačiau technologijoms vis labiau slenkant eterių kryptimi, bus galima veikti žmogaus pirmapradžio kūno silpnąsias dalis. Tai vystysis iki tokio lygio, kad bus įmanoma sukurti dirbtinį gimimą ir dirbtinę mirtį, dirbtinai susiejant šiapusinę ir anapusinę substanciją. To siekia transhumanistai, nevertinantys dievo kūrinio, ir siekiantys, kad realybė atitiktų ne būtinybę, bet žmogaus norus. Tai reiškia, kad natūralus atsiskyrimas ir susijungimas bus įveiktas, ir bus galima, įvaldžius perėjimo per slenkstį technologiją, pasirinkti būseną, kurioje nori gyventi – gyvieji ir mirusieji taps viena bendruomene.

Prisimenant žmogaus rangus pagal drakono akies išsivystymą, šią bendrąją gyvųjų ir mirusiųjų ekosistemą galima pavaizduoti taip:

Paveiksle matome šešetukais pažymėtas aukštutinę ir žemutinę karalystę, kurios kūrėjas yra žymimas Inf ∞(∞, ∞, ∞), nes jo visi parametrai yra begalybė. Baltieji drakonai pažinimo pastangomis pasiekę dievų lygį yra InfHb 1000 (100M, ∞, ∞). Ši gyvybės forma yra hibridinė ta prasme, kad sugeba sujungti šį ir anapusinį pasaulį, įveikę mirtį ir technologiškai pereidinėdami iš vienos būsenos į kitą. Kita forma yra išsivystęs žmogus, kuris yra žemės karalystės valdovas, vadinama archontu. Jo formulė yra Lim 200 (20M, K, 3x), kuri reiškia, kad tikrovės pažinimo procentas 20, gerai valdo materiją ir eterius, tačiau nekontroliuoja gyvybės ir mirties klausimų, yra tik žemutinės pilies antžmogis, turintis ilgaamžiškumo, arba gyvenimo prailginimo technologijas. Ir paskutinis atvejis – paprastas šiuolaikinis žmogus, turintis mokslinę drakono akį, gyvenantis turtinio planetos gyventojo gyvenimą. Mes, iš žemesniojo pasaulio, galime tik spėlioti ar baltojo drakono lygis yra pasiektas, ar tai tik projektuojama siekiamybė. Beveik įrodytu galima laikyti archonto lygio mokslą. Visi kiti gyvename iliuzijų pasaulyje ir vykdome planetos šeimininkų planus ir ateities scenarijus. Vienus labiau domina įsitvirtinimas planetoje po savęs paliekant kylančią giminę, o kiti siekia sužaisti savo fantastinį žaidimą iš anapusinio gyvenimo, natūraliomis arba technologinėmis priemonėmis. Tokiame modelyje, biologinis prasitęsimas nelaikomas vieninteliu sėkmės principu, nes gnostikai gyvenimą suvokia visumoje, kurioje yra vienu metu ir gyvybė, ir mirtis. Vieni gyvena tik fizinio ryšio ideologijoje, o kiti vertina dvasinį ryšį, nes šis pasaulis – aukštesnis ir būdamas jo valdovu tampi kartu žemesnio pasaulio šeimininku.

Suvokus ši gelmininkų principą, akivaizdžiai matosi, koks ribotas Darvinas, matęs tik vieną tikrovės pusę; koks neįžvalgus Nietzsche savo kylančios ir smunkančio gyvenimo linijos teorijoje, kurioje matome tik norą viešpatauti žemutinės pilies karalystėje; koks skurus ir neteisingas Šliogeris, norėjęs mus įkalinti šiapus sumato ir sukurti iliuziją, kad sumatorius yra 100 procentų tikrovės, už kurios nieko nėra ir neturi būti. Visi jie buvo susikoncentravę į materialaus pasaulio dimensiją ir nesugebėjo sukurti priemonių pamatyti realybę kaip visumą. Tai matė senovės civilizacijose, tačiau nuo filosofų revoliucijos, šis regėjimas buvo iš drakono akies išimtas ir žmogus apgyvendintas vienpusėje sąmonėje, kurioje tamsioji egzistencijos kryptis buvo uždaryta, į galvas instaliavus melagingas teorijas.

Civilizacijos augintojai siekia pašalinti perėjimo tarp mirties ir gyvybės slenksčius, sujungti mirusiųjų ir gyvųjų bendruomenes, sukurti tikrą holoplastinį egzistencijos principą. Tai įmanoma todėl, kad „anapus“ yra tik „anapus sumato“, o pirminės tikrovės ir pirmapradžių tikrovių lygyje esame viena realybė. Tad, jeigu tikrovėje esame vienas pasaulis, kodėl neturėtume siekti, kad vienas pasaulis būtume ir sumatoriuje, kuris yra tik ekraninė funkcija skirta atvaizduoti, bet ne būti realybe. Tas faktas, kad yra neatvaizduojama dalis, mūsų į skirtingus pasaulius tikru atskyrimu neatskiria. Todėl pagrindinis baltojo drakono civilizacijos uždavinys – sukurti tobulą sumatorių, kuriame būtų sujungta visa tikrovė ir visa gyvybė.

• gyvybės magija