Šios knygos idėjoms pagrįsti galima pasinaudoti J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ įžvalgomis, aiškinančiomis konfliktą, kurį įveda į gyvybinį procesą krikščioniška civilizacija, pradėta Izraelyje, supriešinant gyvybės principą su dvasiniu. Šis romanas yra simbolinis, kuriame pasinaudojama pagrindinių veikėjų gyvenimo istorijomis, kurio nors krikščionybės doktrinos aspekto pademonstravimui. Šiame romane ypač svarbus yra moters santykio su krikščionybe klausimas, kuris bando parodyti, kokia dviprasmiška moters padėtis šioje vyrų religijoje, bandoma suvokti diskriminacijos logiką ir prie ko priveda moteriško principo, suderinamo su gyvybe į krikščionybę neįsileidimas. Trijų istorijų siužeto ašis yra puolusios, nusivylusios arba psichologiškai silpnos moteris meilė dvasininkui, kuris pagal krikščionišką moralę turi laikytis celibato įžadų, tačiau yra sugundamas moters, kas baigiasi dvasinio principo, į kurį dvasininkas buvo įšventinamas – nužudymu. Padarius nuodėmę išduodamas Kristaus mokymas ir taip pagrindinė religijos idėja miršta. Ši moters įtaka yra įpavidalinama raganos, kaip blogio dvasiniame pasaulyje įsikūnijimo, įvaizdžiu, kurio pagrindu moterys buvo bažnyčios persekiojamos ir žudomos per visus viduramžius. Tačiau simboliniame lygmenyje, tai konfliktas tarp dvasios ir gyvybės, kuriame religinis modelis įveda disfunkciją, besikartojančią per visą istoriją.

Romane turime tris nelaimingos meilės istorijas, kur pirmoji yra Marijos Magdalietės meilė Kristui, užuominomis įėjusi į Evangelijas ir plačiau atspindėta apokrifiniuose tekstuose bei gnosticizmo traktatuose, kurie bažnyčios buvo išstumi ir katalikų standartinės istorijos, tačiau iškeliantys svarbius moterų dalyvavimo krikščionybės atsiradime klausimus. Antra istorija perkelia skaitytojus į Lietuvą ir yra fikcija, kurioje pasakojama vienuolio, dariusio stebuklus, gydžiusio žmones tikėjimu meilės istorija su M. V., kurios tikras vardas neparodomas, bet matome inicialuose ir Marijos ir Viktorijos inicialų junginį. Ši M. V., būdama nevaisinga, ieško stebukladario pranciškono pagalbos, įsivelia su juo į meilės nuotykį, kuris baigiasi apkaltinimu raganavimu ir užsitraukiama mirties bausmė inkvizicijos teisme. Pats vienuolis su kita savo meiluže – nusižudo pasikorimu. Taigi matome, kad pirma istorija – be nuodėmės, o antra istorija, kurios personažas yra Kristaus kopija, nepavykęs stebuklas, nužudęs krikščionybę celibato įžadų pažeidimu. Trečia istorija yra Viktorijos meilė kunigui Pauliui, kuri įstumia kunigą į nuodėmę ir baigiasi žmogžudyste, kurią meilės beprotybėje įvykdo herojė. Toks yra istorijų paviršinis principas, kuris turi būti nagrinėjamas giliau, nes žmogaus aistras ir protą valdo civilizaciniai psichovektoriai, sukuriantys galvose defektines asmenybes, kuriose išsiskiria pagrindiniai psichikos aspektai, įvardinti kaip protingasis/dvasinis pradas ir gyvybės principas. Šis principas romane parodomas kaip archetipinis kompleksas, sujungiantis tikrovės pagrindines dalis, pasaulyje perdavinėjama iš kartos į kartą.

Vertinimo pagrindinis kriterijus yra meilė, kuri turi du variantus: dvasinė meilė ir fizinė. Dvasinė meilė yra visuotinė, pakilusi virš lytinio instinkto ir nukreipta į būtį/dievą ir visus jo kūrinius; gyvybinio proceso meilė yra porinė, reikalinga gyvybės pratęsimui ir reikalaujanti abipusės ištikimybės, negalint į santykį įsileisti kito žmogaus, nebent išskyrus vaikus. Visuotinė meilė, gyvybiniame principe yra paleistuvystė, nes meilė gali būti tik vienam žmogui, ne visiems, kuris dalyvauja gyvybės maginiame akte, poroje. Šioje plotmėje toks visuotinis aktas neįmanomas, ir poliamorizmas yra nuopuolio bei nuodėmės simbolis. Tuo tarpu dieviškoje būtyje, dvasiniame lygmenyje jis yra privalomas. Taigi romane moterys atstovauja individualų, asmeninį ryšį, o dvasininkai – visuotinę meilę, kuri kyla iš dievo, dėl ko atsiranda nesugebėjimas sukurti asmeninį ryšį, o jeigu sugebama – tai tik amoraliu, paleistuviniu būdu. J. Ivanauskaitės klausimas ir buvo, ar šis Kristaus principas nebuvo fundamentalesnio, svarbesnio gyvybės principo išdavimas, kuris įstatė į vyrą ir moterį, atstovaujančius skirtingas civilizacijas, nesuderinamus psichovektorius, kurių pasekmė yra bendruomenės mirtis. Visuotinai mylintys, pereidami prie žemesnio, individualaus lygmens tampa pasileidėliais, nes gyvybės pratęsime visuotinis principas netinkamas. Todėl dvasininkas priverstas balansuoti tarp dviejų realybių – proto ir aistros – ir išsilaikymas savo dvasinėse aukštumose beveik neįmanomas, tai bandoma pasakyti dvejose istorijose, pratęsusiose pirmąją Kristaus ir Marijos Magdalietės meilės istoriją.

Svarbus ir kitas aspektas, būtent trijų istorijų ryšys su šventos trejybės doktrina, kurioje skelbiamas dievas trijuose asmenyse: Tėvo – Viktorijos istorija, kuri išaugo be tėvo, išauginta motinos, ir turėjo psichologinį tėvo kompleksą; Sūnaus – M. V. istorija, kuri buvo nevaisinga, negalėjo susilaukti sūnaus, ir išgelbėjimo ieškojo pas stebukladarį vienuolį; ir Dvasios – Marijos Magdalietės istorija, kuri patyrė tikrą, sėkmingą dvasinį principą, kuris vienintelis yra nenusižudantis. Taigi, matome, kad J. Ivanauskaitė krikščionybėje atmeta iš dievo trejybės du vyriškus pradus ir palieka tik dvasinį, kuris, kaip vienintelis sėkmingas dvasinio atsivertimo atvejis, turi „raganos ir lietaus“ simbolį, finalinėje scenoje, kurioje Marija, po Kristaus mirties ant kryžiaus ir jo palaidojimo oloje, randa tuščią kapą ir pamato apsireiškusį, „prisikėlusį“ Kristų. Žinoma jis prisikėlė tik jos viduje, dvasinėje realybėje, bet toks principas rodo koks yra realybės ir įsivaizduojamybės santykis žmogaus vidiniame pasaulyje. Gyvas Kristus dvasiniu tampa išėjęs iš tikrovės ir persikėlęs į įsivaizduojamybės sritį, kurioje jis gyvena idėjų ir principų pavidalu. Šioje istorijoje galima matyti, kaip raganiškas principas tampa dvasiniu, parodęs galimybę, kurioje moteris taip pat tampa dvasininke, krikščioniškos doktrinos prasme. Tačiau, žinoma porinis gyvybės magijos principas, pilnu įveikimu neįveikiamas, ir šio perversmo gyvybingumas išlieka dideliu klausimu. Tolesnėse istorijose dalyvauja tik gyvybinis principas, ir šis principas nužudo abi meilės aukas – tiek vyrą, tiek moterį.

Šalia šio klausimo svarbus simboliniame lygmenyje yra raganos principas, nes tai į istoriją įėjęs prastos reputacijos moteriško religingumo/dvasingumo variantas, kuris kilęs iš ankstesnės civilizacijos pakopos, prieš kurį tūkstančius metų kovoja bažnyčia, šmeiždama ir dergdama visomis priemonėmis. Klausimas kas atsakingas už tai, kad moteriškas dvasingumas lygiomis teisėmis nebuvo išvystytas pereinant maginei/mitologinei civilizacijai į aukštesnę pakopą ir kodėl moteris per visą vėlesnę istoriją taip ir liko „ragana“, o naujose religiniuose judėjimuose įgijo tik antraeilį vaidmenį. Krikščionybėje šį „raganiškos“ linijos atstovės statusą turėjo Marija Magdalietė, tačiau bažnyčios buvo išstumta iš apaštalinio statuso ir moteris bažnyčioje tapo atstumtąja dvasinėje hierarchijoje. Dvasiniame lygmenyje skirstymas moteris-vyras, neteisėtas, ir tas faktas kad dieve buvo įvestas patriarchalinis tėvo-sūnaus principas yra krikščionybės didelis istorinis pralaimėjimas.

Planetos istorija rodo gnostinio gyvybės pradmens pakilimo iki aukščiausios dvasinio dievo idėjos, nuo maginio ir mitologinio realybės principo, ir jo smukimo į filosofinį ir galiausiai materialistinio mokslo lygmenį. Šiame aukščiausiojo dvasingumo gnostiniame apskritime, kuris apgaubia gyvybės ir egzistencijos upę, moteriškas dvasingumas, kuris yra gyvybės magijos principo, negauna sau tinkamo statuso, ir žmonija aukščiausiame lygmenyje sukuria gyvybei planetoje priešišką ideologiją, kurioje moteris paverčiama blogio įsikūnijimu, kas atsispindi daugelyje krikščioniškų raštų apie nuodėmingą kūniškumą, kas rodo didelį emocinį krūvį turinčią vidinę kovą tarp aistringosios ir dvasinės kunigo ir teologo dalies. Klausimas belieka toks: kas klysta ir kas teisus? Ar moteris turi pakilti iki vyriško principo, ar vyras nusileisti iki moteriško? Kuris civilizacinis psichovektorius yra tikras žmonijos kelias, sukuriantis harmoniją tarp protinio ir gyvybinio principo? „Aukščiausiame dvasingume“ pasiklydo tik vyrai, į ką tai pavirto, rodo visa žinoma ir nežinoma Vakarų Bažnyčios istorija. Eretiškasis gnosticizmas daugeliu atžvilgiu buvo daug liberalesnis ir įžvalgesnis, tačiau visi moteriški elementai jų traktatuose buvo išstumti sudarius kanoninių bažnyčios raštų sąvadą, kuris moterišką pradą dvasingume pavertė antrarūšiu.

Tačiau reikia pasakyti visą tiesą ir apie konkurencinę istorijos liniją, sukurtą Atėnuose, kur filosofija taip pat buvo tik vyriškas užsiėmimas. Todėl ši problema nebuvo vien religijos, bet buvo visuotinė civilizacijos problema, kurios vienas pavadinimų yra „patriarchatas“. J. Ivanauskaitė manė, kad šie principai paremti kūniško, materialaus prado persvara ideologijose, kur patriarchato ir matriarchato dichotomiją išspręsti galima pakylant iki dvasinio lygmens, kuris ne biologinis/lytinis.

• gyvybės magija