(Senas straipsnis iš “Sievos teorijos“, kad neprailgtų vasara laukiant naujų tekstų ir naujos knygos. Tema seksologinė, tinka prie ansktesnio straipsnio ir aprašo šių dienų realijas Vakarų civilizacijoje. Tinka kaip pipirai prie šių dienų lietuviškų tradicinių vertybių.)

Paskutiniame skyrelyje parodytą seksualinės energijos perteklių, galima suskirstyti į tipus, kaip jau iš dalies ir buvo padaryta, tačiau mūsų tyrimui reikia daug didesnio tikslumo ir detalumo, kad matytųsi visas seksualinės civilizacijos vaizdas. Ši tema sievos modelyje labai svarbi, nes seksualumas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus psichologijoje, vadinasi sievos struktūros klasifikacija šia prasme – itin reikalinga tema. Tai daroma nustačius sievos formuojamą elgsenos tipą, o šis įvertinamas pagal deviacijos laipsnį, tuomet galima įvertinti kokioje padėtyje yra santvarka – degradavusi ar ne – kiek sau elitas ir prastuomenė leidžia, ir kieno sąskaita. Kadangi tipų labai daug, smulkiu jų aprašinėjimu neužsiimsiu, paprasčiausiai pateiksiu surikiuotą sąrašą, o po to jį apibendrinsiu. Bendrai tariant seksualumas gali būti nulinis, arba celibatinis, ir nenulinis, kuris gali būti šeimoje ir ne šeimoje, skirtas reprodukcijai arba pramogai. Taigi tipai yra tokie:

0 tipas – celibatas,

1 tipas – reprodukcinis, santuokoje,

2 tipas – reprodukcinis, nesantuokoje,

3 tipas – pramoginis, porinis, hetero,

4 tipas – pramoginis, porinis, homo,

5 tipas – pramoginis, porinis, prostitucinis, hetero,

6 tipas – pramoginis, porinis, prostitucinis, homo,

7 tipas – pramoginis, neporinis,

8 tipas – pramoginis, neporinis prostitucinis,

9 tipas – pramoginis, porinis, pedofilinis, hetero,

10 tipas – pramoginis, porinis, pedofilinis, homo,

11 tipas – pramoginis, porinis, pedofilinis, prostitucinis, hetero,

12 tipas – pramoginis, porinis, pedofilinis, prostitucinis, homo,

13 tipas – pramoginis, neporinis, pedofilinis, hetero,

14 tipas – pramoginis, neporinis, pedofilinis, homo,

15 tipas – pramoginis, porinis, sadizmas, hetero,

16 tipas – pramoginis, porinis, sadizmas, homo,

17 tipas – pramoginis, porinis, prostitucinis, sadizmas, hetero,

18 tipas – pramoginis, porinis, prostitucinis, sadizmas, homo

19 tipas – pramoginis, neporinis, sadizmas, hetero,

20 tipas – pramoginis, neporinis, sadizmas, homo.

Tai nėra pilnas vaizdas, bet iš to, kas pateikta matosi, kad aukštesni tipai yra mažesnio deviacijos laipsnio, o žemesni – didesnio. Yra dvi traktavimo galimybės: pavyzdžiui, krikščionybėje bet koks lytiškumas yra laikomas žemu, nuodėmingu ir joje reikalaujama pilno minčių ir kūno skaistumo. Toks 0 tipo principas vienintelis religijoje neiškrypęs, o bet koks seksualumo apsireiškimas laikomas deviacija, ir kuo ji stipresnė, tuo moralinis degradavimas laikomas didesniu. Sekuliarioje teorijoje, moralinio tobulumo viršūnė yra 1 ir 2 tipas, kuris yra giminės pratęsimas poroje, šeimoje ar be šeimos. Žemesni atvejai jau laikomi nukrypimu nuo normos, arba deviacija. Šeima gali būti heteroseksuali arba homoseksuali, nors pastarųjų legalizavimas stabdomas, nenorint nedevalvuoti šeimos sąvokos. Kiti atvejai, skirti ne giminės pratęsimui yra pramoginiai, pradedant nuo 3 tipo, kurie gali būti laikomi iškrypimu, laikantis griežtų moralės normų, ir normaliu seksualumu, kurį siekiama išlaisvinti. Koks pagrindinis tokio išlaisvinimo argumentas – paaiškinau praėjusiame skyrelyje. Vakarų visuomenėje griežtas moralizmas seniai ne madoje, ir ji, galima sakyti, ganėtinai morališkai smukusi, pagal krikščioniškos moralės principus. Tačiau jeigu krikščionišką ideologiją laikysime nepagrindžiama ir šiuolaikiniame pasaulyje pasenusia, turėsime ieškoti naujo pamato, ant kurio galima pastatyti seksualumą, seksualumo ideologiją.

Šią tipologiją galima susieti su tikrovės padalinimu į zonas, kurios yra išdėstytos gėlės žiedlapio forma: centre yra darbininkų gardas, o aplinkui jį – tarnautojų institucijos, politikų partijos, verslai ir galiausiai bažnyčia. Mažiausias deviacijos laipsnis leidžiamas bažnyčioje, kurioje privalomas pilnas celibatas, tai yra, reikalaujamas 0 seksualinio elgesio tipas. Ar tai pavyksta tikrovėje, ar ne – kitas klausimas, tačiau taip yra teorijoje. Politikoje taip pat griežti reikalavimai ir joje reikalaujama būti 1 arba 2 tipo, o 3 ir 4 tipas – toleruojami, laikomi žmogaus teise. 5 ir 6 tipas, tai yra naudojimasis prostitucija, laikomas gėdingu, gali sužlugdyti reputaciją ir karjerą. Tarnautojų sluoksnyje – situacija  panaši, tačiau, kadangi šis klanas yra uždaras, visam gyvenimui, tai jame šiais laikais deviacijos laipsnis iki 5 ir 6 tipo laikomas priimtinu, vadovaujantis teise į privatų gyvenimą valstybėse, ypač kur prostitucija yra legali. Didžiausias degradavimas yra verslininkų kategorijoje, nes jie yra turtinė klasė, kapitalistai, kurie gali sau leisti beveik viską, ir turto pagrindu nepripažįsta privačiam gyvenimui jokių apribojimų. Tai yra, jie gali smukti iki žemiausių sadizmo lygmenų, tokių kaip pedofilinis sadizmas, seksualinis nužudymas ir pan. Darbininkų klasėje degradavimas gal net didesnis, dėl žemo intelekto lygio, tačiau juos stabdo galimybių neturėjimas, finansinės ribos ir jie tenkinasi svajonių realizavimo paslauga pornografijoje. Žemesnis negu 8 elgesio tipas turi kriminalinį deviacijos laipsnį, jeigu vykdomas tikras nusikaltimas, dalyvauja tikri žmonės.

Žmogaus gyvenimas neįmanomas su vienu elgesio tipu, jis gyvenimo eigoje keičiasi, iš pradžių pereidamas iš neporinio į porinį, iš porinio į neporinį, iš nesantuokinio į santuokinį ir atvirkščiai ir t.t. Priklausomai nuo to, kaip susiklosto gyvenimo trajektorija, susidaro vienokios ar kitokios deviacijos laipsnio padidėjimo galimybės, pavyzdžiui, praturtėjus, įsitraukus į uždarus klubus ir nusikalstamas grupuotes. Kadangi tai daugiau vartotojo perspektyva, kuri yra dominuojanti, ji daugiau būdinga vyrams, kurių sievos struktūros dėl didelės seksualinės energijos pertekliaus ir begalinės laisvės troškimo – labai pažeidžiamos.

Bendras vaizdas, padalintas į pagrindines iškrypimo kategorijas parodytas tolesniame paveiksle:

Mano apytiksliu vertinimu, 60 proc. iškrypimų yra hedonistinės pakraipos, kurios vienintelė nelegali forma yra pedofilija. Prie hedonizmo priskiriama ir zoofilija, kuri gali turėti tik pornografinę formą, bet nerealizuojamą tikrovėje ir tikrovinę formą, dalyvaujant tikruose „klubuose“ Europoje, pvz., Olandijoje, Danijoje, Vokietijoje. Jos sekso industrijoje yra apie 10 proc. Sadizmas, kurio populiarumas yra apie 30 proc., jeigu jis žaidybinis – nedraudžiamas, tačiau paplitęs ir tikras prostitucinis ar pornografinis sadizmas, kuriame naudojama tikra prievarta, net iki nužudymo, tyčinio ar per neatsargumą. Visose kategorijose didžiausias deviacijos laipsnis yra pedofilijos atveju, kitais atvejai šlykščiausias yra tikra prievarta ir sadizmas. Tokia yra realybė Vakarų pasaulyje ir kitur, kuri turi pagal sievos metodą būti tyrinėjama ir turi būti veiksmingas, santvarkoje įtvirtintas principas, kuris įvertina tai, kas leistina ir kas ne, ypač tarus, kad krikščioniškas modelis nepriimtinas, nes per daug griežtas ir neatitinka žmogaus prigimties ir todėl, kad naudoja neteisingą tikrovės modelį. Sievos teorijoje kol kas to nesiimu ir šioje knygoje klausimas, galbūt, nebus paliestas. Tai priklauso nuo žmogaus seksualinės prigimties, seksualinės orientacijos susiformavimo mechanizmų, kurie yra ne pradžiamokslio tema.

Mano teorijos pagrindinis bruožas tas, kad jis ragina savo norus, troškimus ir poreikius susieti su objektyvia realybe, susirasti tikrovėje objektyvų pagrindą, kuris nustato natūralius apribojimus, dėl tikrovės ir žmogaus prigimtyje esančios būtinosios tvarkos. Tačiau akivaizdu, kad žmogus gali įklimpti ir į visišką subjektyvizmą, praradusį ryšį su realybe, tada, kaip sakoma, galimybėms riba tik fantazija. Kadangi taip iškrintama iš realybės režimo galvoje, ir agresyviai, naudojant jėgą ir prievartą laisvė įvedinėjama į tikrovę, atsiranda psichologinio žudymo struktūra, kurios priežastis – svajonės ir tikrovės būtinosios tvarkos neatitikimas. Tai ypač ryšku sadizme, pedofilijoje, šiek tiek mažiau – zoofilijoje. Tačiau jeigu tokios gilios deviacijos nėra užvaldžiusios psichinės struktūros, paprastas hedonizmas, įvairiais jo pasireiškimais, seniai Vakarų civilizacijoje, po krikščionybės dominuojančios padėties žlugimo, natūralizuotas, legalizuojant prostituciją ir pornografiją. Kai kuriais atvejais labai peržengtos ribos ir ši verslo šaka per daug kriminalizuota, taip pat, dėl nepakankamo norinčių skaičiaus jame dalyvauti, reikalingi prievartiniai įtraukimo būdai, pasinaudojant menka patirtimi, naivumu, kvailumu, skurdu ir pan.

Tai yra realybė, analizuojama J. Ivanauskaitės romane „Miegančių drugelių tvirtovė“, kurios herojėms buvo lemta atsidurti tamsiojoje gyvenimo pusėje. Buvo parodyta kuo tai dažniausiai baigiasi ir koks sunkus yra tikras išsivadavimas iš šios vergijos. To priežastis – begalinis noras praturtėti iš vienos pusės ir savo instinktų per didelio išlaisvinimo iš kitos. Kaip sakiau, tai įvyksta kai sąmonė užsidaro subjektyvistinėje iliuzijoje, kurioje nesugeba pamatyti tikrovės kaip savarankiškos duotybės, kaip žmogaus, kurio gyvenimas nėra niekieno nuosavybė, kurią galima suvartoti pilnu suvartojimu. Žinoma, gyvenimo tobulu padaryti neįmanoma, tačiau principas filosofijoje ir filognozijoje turi būti suformuluotas aiškiai. Ypač didelė grėsmė iškyla, kai deviacijos laipsnis ribą peržengia elite, kurie yra santvarkos ir žmogaus sampratos formuotojai. Susiformuoja uždara neliečiama sistema valstybėje, kuri dėl teisėsaugos nihilizmo ir korupcijos tampa nesuvaldomu vėžiu visuomenės kūne, kuris žudo geriausius.

• šūdo kapoklė