Ontologinės būsenos susbtancijoje

Norėdamas suprasti save, žmogus turi atsakyti į sąmonės klausimą, kuris yra sunkioji filosofijos problema. Ši problema sunki todėl, kad mūsų realybės supratimo gylis nepakankamas, ir ta jos dalis, kuri yra jos pagrindas, kol kas nepasiekta. Filognozijoje tikima, kad tai galiausiai bus išspręsta ir šiam įvykiui turi būti ruošiamasi – ne tik kuriant darbines teorijas, bet ir svarstant, kokios bus šio įvykio pasekmės. Akivaizdu, kad pagrindinė pasekmė bus galimybė sąmonę technologizuoti ir kurti dirbtinius jos variantus. Pasikeis žmogus, pasikeis visuomenė, todėl norime, kad pokyčiuose būtų laikomasi bendrojo gėrio normų, tariant Kanto žodžiais. Tai ir vienas iš pagrindinių filognozijos klausimų, nuo kurio pradėjau savo darbą pažinimo teorijoje ir surinkau įdomios informacijos iš savo asmeninių tyrimų. Atsirado naujoviška terminologija, kuri iš pradžių gali pasirodyti nepriimtina, tačiau to išvengti negalėjau, todėl tikiuosi, kad žodžiai bus priimti, o jeigu nepriimti – siūlomo nauji.

Aukščiausio lygio sąvoka yra žodis „sątvaras“, kuris rodo į tam tikrą funkcinę pirmapradę žmogaus sritį, kuri veikia tarsi koks kokonas, ar darinys, sudarantis pagrindinę struktūrinę žmogaus dalį. Pirmapradžiame žmoguje yra du sątvarų tipai: kevalas, arba materialus kūnas, kuris aptarime nenaudojamas, nebent tais atvejais, kai turimas galvoje kūno homunkulas sumatoriuje pirmapradžio kūno kontekste, kaip jo sumuojama, arba rodoma dalis; rodantysis sątvaras, arba sumatorius, kuris yra aplinkos informacijos susiejimo gebėjimas, sukuriantis vidinę gyvūninio žmogaus perspektyvą, kurioje jis orientuojasi aplinkoje per jos vidinį modelį, arba kopiją. Šis spektras yra pagrindinė žmogaus sandara, kurios viduryje įsiterpia tarpinė grandis, kuri šiuo metu neidentifikuojama. Visa tai matoma pažiūrėjus į žmogų iš išorės, holoplastiniu žvilgsniu, išsivadavus iš sumatoriaus informacinių apribojimų. Sujungus su substancijų vaizdiniu, kevalas sudarytas iš fermioninės materijos, o rodančioji substancija – iš bozoninio eterio. Buvo filosofų, kurie mąstė panašiai, tačiau spektre naudojo filosofines sąvokas, kurių ribinės yra būtis ir nebūtis, būtis ir niekis, esmas ir niekis. Šio principo sątvarologijoje nepriimu ir laikau, kad tikrovė – ištisinė substancija, be jokių antisubstancijos intarpų. Ieškoti antisubstancijos žmogaus fundamente yra klystkelis. Substancijos viena kitą naikina, galima įrodyti, kad žmogiška substancija naikina nežmogišką pasaulį, bet dėl to ji antisubstancija nepavirta ir pačiame pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, kai vienas daiktas sunaikina kitą daiktą neturėdamas savo substancialume jokio anti-, tik moralėje ir vertinimuose. Todėl filognozijoje priimame tokį vertinimą, kad antisubstancija neegzistuoja, tik skirtingos substancijos rūšys.

Vadinasi sątvaras skyla į dvi dalis: rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją, kurios yra sujungtos į vieną bendrąją gaublę, kuri yra sumatoriaus branduolys. Rodančioji substancija yra tai, kas rodo, o rodomoji – tai, kas rodoma. Kitaip sakant, substanciali tik rodančioji substancija, o rodomoji yra tik informacinis paketas arba morfizmas, kuris rodo pavidalus, vadinamus sumatais. Bendrojoje gaublėje objektas yra rodomas informacinis paketas, o substancinė, būtinė jo dalis, kuri grindžia jo vidinę psichologinę perspektyvą, yra suvokimas, kuris vaizduojamas kaip daikto ar esinio „yra“, jo būtiškumas. Šią siaurąją fenomenologiją išplėtę į platesnę, matome, kad visa sąmonė yra rodančioji substancija, „yra“ būsenų pamatas, ir rodomoji substancija, kuri yra objektiniai ir subjektiniai sumatai, daiktai ir mintys. Šioje vietoje atskiriame priekinę sąmonę ir galinę sąmonę ir gauname priekinės sąmonės rodančiąją ir rodomąją substanciją, arba pasaulį ir galinės sąmonės rodančiąją ir rodomąją substanciją, arba žmogų. Šios dvi dalys yra atsuktos viena į kitą, priešstatytos viena kitai ir veikia kaip sątvaro priešpriešinė sistema, kurioje sukuriamas Aš ir Kitas, kaip pagrindinė psichovektoriaus forma, kurių sąveikose susiformuoja žmogaus psichologinės charakteristikos. Į šį klausimą galima žiūrėti sątvarologiniu požiūriu, kuris yra arba psichologinis – tai psichovektoriaus teorija, arba gnoseologinis – tai pažinimo teorija. Dar vienas požiūris yra substratologinis, kuris tiria hipostratinius substratus ir ieško grindžiančių substancijų, kurios matomos tiek vidiniu, tiek išoriniu požiūriu. Pažinimui svarbi dvistata ir sintezės galimybė, psichologijai sumatų surišimas sievoje, vadinamoje psichovektoriumi. Substratologijoje – susbtancijos atsidengimas ir savo prigimtinių savybių parodymas tiriančiam mąstymui.

Pagrindinės substancijos formos sumatoriuje yra fenomenologinė substancija energetinėje gaublėje, egzistencinė substancija – informacinėje gaublėje ir loginė substancija – kuriančioje gaublėje. Pirma tezė, kuri išplaukia iš šios vidinės patirties, yra ta, kad substancijų atvėrimas įrodo jų realumą ir padaro vertomis tyrimo išoriniu substratologiniu būdu. Tai nėra pseudoteorijų ar pseudomokslo objektas, nes tai kas atveriama yra tikra. Egzistencinė substancija turi savo rodančiąją ir rodomąją dalį, arba „yra“ dalį ir psichoforminius bei lingvoforminius sumatus, arba informacinius paketus, kurie kuriami mentaliniame organe „smegenyse“. Fenomenologinė substancija dar labiau išreiškia savo „yra“ dalį ir daiktiškąjį sumatą, kurių visuma formuoja materialią visatą, vadinamą „pasauliu“, kuris iš tikro yra tik galvoje turimas vaizdas, tačiau laikomas „objektyvia“ realybe. Tik loginė substancija neturi rodomosios dalies, vien rodančiąją, todėl, jos „yra“ yra tuščia, beinformacinė dalis, kurios vietą užpildoma logoforma. Tiesą sakant, tokia yra visa transcendenciją, bet pagrindinėse jos kryptyse, turime į viešumą iškeltą dalį, kuri parodo tos krypties substancijos esmę ir yra mokslinio tyrimo pagrindinis siūlo galas. Egzistencinę substanciją iš vidinės sumatoriaus perspektyvos laikome pagrindine substancija, nes joje yra visų kitų substancijų pažinimo galimybės ir pagrindinis būtiškasis substratas, arba bozoninis „yra“ kondensatas. Šis kondensatas pasižymi tuo, kad jis sugeba substancijoje kurti ontologines būsenas, kurios vadinamos sąmoningu suvokimu, kaip plotiniu sumatoriumi, ir yra substratologijos svarbiausias klausimas filognozijoje.

Daiktas sudarytas iš yra, sumato ir gnostinio kūno; mintis sudaryta iš yra, sumato ir gnostinio kūno; o dievas sudarytas iš yra ir logoforminio gnostinio kūno, kuris niekaip neatsveria, bet yra proto sukonstruota loginė būtinybė, kurios pagalba išplečiamas loginis tikrovės pagrindas ir prie žmogaus bei gamtos prideda dievą. Šis teologinis principas per visą istoriją buvo labai svarbus, ypač indų ir žydų religijose, kurios perdavė šią savo mintį į kitus kraštus ir sukūrė naujoviškus garbinimo ir kultų modelius. Kaip šis klausimas sprendžiamas filognozijoje? Laikau, kad nėra jokios specifinės asmeninio dievo substancijos, tik nematoma gamtos ir žmogaus dalis, kuri susijungia į mums žinomą pasaulį, kuriame atsiranda pažinti ir kurti gebanti būtybė, išsiskirianti iš gamtos ir tampanti planetos ir tikrovės šeimininke. Sumatoriuje tai veikia kaip gnostinių kūnų sistema, kurių pagrindinis bruožas yra tas, kad jis kuriamas ir suvokiamas protu ir neturi priežastinio kūno transcendencijoje bei veikia kaip psichologinė iliuzija, formuojanti žmogaus elgesį ir psichiką. Kitaip sakant, kai žmonių valdymui naudojamas toks metodas, jo paskirtis – ne tiesa tikrovėje, bet elgesio formavimo funkcija. Jeigu šį darbą daro gerai, ji efektyvi, o jeigu silpnai – neefektyvi. Gnostinių kūnų slinktys sutampa su pagrindiniais civilizacijų perversmais, kai viena sistema pakeičia kitą, ir beveik niekada ši vieta nebuvo tuščią – maginė strata visada užpildyta kokia nors civilizacija. Tai reiškia, kad galva be melo sluoksnio gyventi negali ir visi žmonės visais laikais suformuoti kokiu nors melu, kurio kriterijus ne tiesa, bet funkcija.

Taigi, filognozijoje kyla daug klausimų, kurie visi yra legitimūs sątvarologijos ir substratologijos klausimai, kuriais siekiama išplėsti tikrovės supratimo ribas, skleisti tiesos pasaulį pagal informacinio ploto vis didesnį atskleidimą, tam, kad filognozija Lietuvoje įgytų statusą, kurtų Lietuvoje pažinti tikrovę trokštančių žmonių bendruomenę. Žinoti seniai galima daug daugiau ir geriau, negu leidžia oficiali paradigma, kuri arba nenori rodyti savo slaptosios dalies, arba nedaro darbo, kuris seniai turėjo būti padarytas. Filognozija atvira visiems, trokštantiems žinių ir norintiems tirti paslėptas tikrovės dalis.