Absoliutaus žinojimo rūšys

Norint suprasti visą rodančiojo sątvaro gelmę, reikia gerai suprasti visas šviesos / tamsos rūšis, kurios aiškinamos nuo ketvirto „Filognozijos pradmenų“ tomo, ir kurių yra daugiau, negu aprašyta „trijų saulių“ koncepcijoje. Žinoma, ši teorija galioja, tačiau ją reikia gerokai išlėsti. Pirmiausiai prisiminkime, kas tai yra. Žmogus tikrovę mato per tris langus, kuriuose yra trys šviesos ir tamsos rūšys, kuriamos to „lango“ saulės: Aristotelio saulė yra išorinė pasaulio saulė, kuri teikia akių šviesą ir yra akių tamsos mechanizmas; Platono saulė yra vidinė saulė, kuri kuria mažąją žmogaus sąmonę, apšviečiančią minčių pasaulį ir kurios išjungimas sukuria miego tamsą; bei pirmasis judintojas, kuris kuria gyvybės šviesą arba palaiko kevalo gyvybingumą, kuriam užgesus – žmogus miršta. Visos šios trys šviesos turi praėjusiame skyrelyje aprašytą struktūrą, kuri sudaryta iš yra-būsenos, sumato ir gnostinio kūno / esmės. Įvairios sątvaro strategijos kuria skirtingus šių struktūrų akcentus, kuriuos galima vystyti naudojant tam tikras praktikas, kurios ypač populiarios Indijos filosofijoje ir vadinamos joga. Kažką panašaus naudojo ir vakarų filosofai, tik nevadino to joga.

Yra tokios pagrindinės jogos kryptys, kaip aprašyta „Mahabharatoje“:

a) karma joga – propaguoja nesavanaudišką veiksmą;

b) bhakti joga – propaguoja dievo garbinimą;

c) džnana joga – propaguoja žinojimą.

Filosofija ir ypač filognozija yra ne kas kita kaip džnana joga, kurios pagrindinis tikslas – tikrovės pažinimas, suprantamo jos modelio sukūrimas, turintis nuskaidrinti tikrovės tamsą, padaryti ją žinomą ir regimą. Šis žinojimas akcentuoja vieną kurį nors tikrovės principą, kuris rodo koks kelias renkamasis prie absoliuto arba prie išsivadavimo per žinojimą. Sumatoriuje tai gali būti renkamasis „yra“ elementas, kuris jogoje akcentuojamas vidinėje, išorinėje arba absoliutinėje vietoje. Jis susijęs su bendrosios gaublės vienio suvokimu, kuris yra laikomas šio pasaulio pagrindu. Kita vertus, galima akcentuotu juslines arba mentalines formas, užsiimti jų stebėjimu ir jomis remiantis – esmių supratimu. Gnostiniai kūnai iškeliami tada, kai uždaromas jų būtiškasis ir formalusis elementas ir protu matomos vien esmės, kurios yra tikrovės supratimų kognityviniai implantai. Pavyzdžiui, F. Nietzsche‘ei svarbios formos buvo valios sumatas ir verčių, vertinimų ir vertybių gnostiniai implantai į daiktus. Jo principas buvo subjektyvistinis, jo joga – savo asmens išaukštinimas, kuris suvokiamas kaip valios ir galios struktūra. A. Šliogeris naudojo priešingą treniruotę, išsubjektinimą, kur Platono saulė uždaroma, paskelbiant ją niekiu, suteikiamas dėmesys į Aristotelio saulės formą-sumatą, išimant visus gnostinius kūnus ir paliekant tik yra-formą. Taip išryškinamas arba vienas, arba kitas principas, kaip karma jogoje veiksmas, bhakti jogoje garbinimas arba džnana jogoje – žinojimas. Laikoma, kad susilpninus vieną dalį – išsiplečia ir sustiprėja kita, gretima, todėl tai vienas iš treniravimo tikslų – kažką sumažinti, o kažką padidinti, tikint, kad taip pagreitinamas kelias link išsivadavimo.

Filognozijoje siekiama ne tiek išsivadavimo iš šio pasaulio naštos, kiek absoliutaus žinojimo, kuris įmanomas  pasiekus sumatoriaus specifinę būseną, kuriame kaip gnostinis implantas ir kaip sumavimo technoforma įsikūnija visa anapus sumatoriaus esanti realybė. Toks žmogus būtų išsivadavęs iš visų iliuzijų ir visagalis, neturintis ribų ir suvaržymų, todėl vadinamas begaliniu žmogumi. Galimos teorijos, pagal kurias tai pasiekiama dirbtinės sintezės keliu, o yra manančių, kad tai įmanoma kaip natūrali būsena, pasiekiama specialia sumavimo forma, kuri atsiranda transoriume. Prisiminkime kas tai yra, pagal „Pakilimo pradžiamokslio“ elektroninę knygą ir kelis skyrelius įdėtus į trečią „Filognozijos pradmenų“ tomą. Tam reikia žinoti gradaciją, pagal kurią išjungus akių šviesą, lieka minčių šviesa, išjungus minčių šviesą, lieka gyvybės šviesa, išjungus gyvybės šviesą – žmogus miršta. Pažiūrėkime, kas darosi einant šiuo keliu. Įdomiausias yra Platono saulės užgesinimas, kuri vadinamas sąmone. Šioje būsenoje, įvardijamoje kaip miegas, atsiranda sapno sąmonė, vadinama oneiriumu, kuris yra kažkas panašaus į miego sensoriumą, kuris pilnai įsitaiso Platono saulės vidinėje erdvėje. Kitaip sakant, šioje būsenoje imituojamas priekinės ir galinės sąmonės atsiskyrimas, kaip po žmogaus mirties atsiskiria siela nuo kūno, ir ši vidinė dalis tampa pilnu sensoriumu. Skirtumas tik tas, kad oneiriumas yra tarpinė būsena, kuri neturi savo atskiro pasaulio nuo sensorinio, ir didelė dalis vaizdinių yra fantasmagorinė, deformuota atmintis. Tai didele dalimi yra todėl, kad šioje būsenoje kuriami sintetiniai sapnai, su implantais stimuliuojant smegenų žievę, kuri įveda vaizdinius iš gyvenimo patirties, nes žmogaus siela neatsiskyrusi tikru atsiskyrimu nuo kūno. Tuo tarpu tikra oneiriumo šviesa turi būti surenkama iš artimosios gnostinės branos, kuri yra vietinis, mentalinis sensoriumas, rodantis vietinius archetipus, galbūt fragmentus iš kitų gyvenimų ir pasaulių. Tuo tarpu transoriumo saulė užsižiebia sielai esant toliau nuo fizinės ir mentalinės gnostinės branos ir turi šviesą, kuri yra tikras transoriumo pasaulio regėjimas, kuris ateina iš globalinės sumavimo sistemos ir yra ta tikroji pomirtinė absoliutaus žinojimo būsena, kurioje visi atsiduriame po mirties.

Tokiu atveju saulių gauname penkias, ne tris, kaip buvo aiškinta anksčiau:

a) Aristotelio saulė,

b) Platono saulė,

c) pirmojo judintojo saulė,

d) oneiriumo saulė,

e) transoriumo saulė.

Galimos dvi vietos, kuriose siekiama absoliutaus žinojimo: Platono saulė, jeigu tai išorinis tikrovės pažinimas filognozijoje ir transoriumo saulė – ezoteriniame filognozijos variante, kuriame siekiama netechnologinės absoliučios būsenos, vystomos šiame gyvenime ir pilnu įgijimu įgyjamos po mirties. Patikimo metodo pasiekti transoriumo suvokimą – nėra. Kai kas to ieško ribinėse būsenose, per sapno sąmonę, kiti – per haliucinogenų vartojimą. Be patyrusio specialisto su tuo eksperimentuoti pačiam nepatartina, nes nežinant neįmanoma pasiekti rezultato arba galima sau pakenkti. Aukštesnės pažinimo rūšys yra ne mentalinės, bet sensorinės, kai iš gnostinės saulės minčių pasaulio išimamas visas turinys ir ši vieta paverčiama kito aukštesnio sensoriumo vieta, kuris sumuoja ne fizinį bet gnostinį pasaulį. Jeigu šioje būsenoje susiliejama su globaliniu sumatoriumi, tai įgyjamas begalinis žinojimas, matoma visa realybė per egzistenciatinę perspektyvą. Jogoje ši būsena vadinama samadhi ir jos siekiama įvairiomis meditacijos technikomis, kurių tikslas, atidaryti transoriumą, pakilti į aukštesnę realybę, pamatyti dievą ir tapti dievu. Budizme tai dar kitaip vadinama nirvanos būsena, kuri Vakarų filosofijoje suprantama neteisingai arba iš viso nesuprantama, manant, kad tai kažkokia „būtis“, neapibrėžtas vienis, o ne transoriumas kaip ištisas aukštasis pasaulis. Be abejo, ši būsena yra aukštutinė pilis, kurioje viskas kitaip negu žemutinės pilies pasaulyje – kitas sumatorius, kita sieva, kiti sumatai, kita psichologija ir pan.

Todėl einant filognozijos keliu, reikia žinoti, kad absoliutaus žinojimo galima siekti dviem būdais: natūraliu ir technologiniu, kai žmogus yra žemutinės pilies antžmogis ir aukštutinės pilies begalinis žmogus. Vadinasi, galima išskirti žemutinės pilies filognoziją ir aukštutinės pilies filognoziją, kaip du skirtingus būdus džnana jogoje. Iki šiol buvo vystoma žemutinės pilies filognozija ir visi pasiekimai, tiek sątvarologijoje, tiek substratologijoje, yra joje. Tačiau ateityje galima tikėtis, kad bus tiriamas ir aukštutinės pilies kelias, atversiantis naujų kelių ir metodų, suteiksiantis išlėstą archonto sąmonę, prieinamą jau šiame gyvenime, neperėjus į absoliučiąją būseną.