Savo knygoje „Mintiregos metodai“ žodžiu „mintirega“ vadinu telepatiją, kuri yra ne kas kita kaip „minčių matymas“. Šioje savo knygoje šį terminą noriu pakoreguoti ir naudoti ne minčių matymo įvardinimui, bet matymo mintimis. Yra šiokios tokios painiavos, tačiau telepatijai pavadinti yra kitų žodžių, kaip antai „mintiskaita“, „mintisiunta“ ir pan. Todėl nuo šios knygos mintirega vadinsiu matymą mintimis, kuris yra panašus į matymą akimis, bet yra atitrauktas į vidinę, gnostinę žmogaus dalį. „Gyvybės magijoje“ į šį pokytį užuomina buvo padaryta skyrelyje „Gnostinės akys“, kur buvo kalbama apie tą patį, tačiau dar nenaudojant žodžio „mintirega“. Savo sandaroje žmogus turi dvi pagrindines dalis – pasaulį ir žmogų, kurie yra antitezėje, ir jie sumatoriuje kuriami dviem skirtingais būdais: kūno akimis ir gnostinėmis, arba proto, akimis. Kodėl filognozijoje šis principas svarbus bus paaiškinta toliau.
Kaip jau buvo sakyta, mintirega kuriama Platono saulės ir yra žiūrėjimas mintimis, minčių ekranu, rodančiu daiktų esmes, o jai priešpastatomas Aristotelio saulės sukuriamas formų pasaulis, kur pagrindinė forma yra daiktas, kurį žmogus siekia pažinti, įsisavinti, įvykdant kultūrinę sintezę, kuri vykdoma prote, mintyse. Dėl šios priežasties minčių formos vadinamos eidos‘ais, idėjomis, o daiktų formos morfizmais, nuo graikiško žodžio morphe. Daiktai patvarūs, turi savo apibrėžtą esatį ir jų prigimtis arba būties mastas nesikeičia, o idėjos kintamos, augančios, jų veikimo mastas – beribis. Todėl morfinė daiktų forma yra fiksuota, fiksatas, o idėjinė esmių prigimtis yra laksatinė. Kai kalbame apie drakono akį, turime galvoje protą, kuris ir yra ta akis, turinti mintiregos sugebėjimą. Ši žmogaus savybė sukuria tokias ribines galimybes: kurti bekūnes esmes arba regėti beesmius kūnus, nesuvokiant kas tai yra.
Pagrindinis skirtumas tarp formų ir esmių yra tas, kad formos yra individualios, o esmės kuriamos iš universalijų, arba sąvokų. Tai reiškia, kad forma yra vienetinė, sąveikauja su savimi kaip vienas su vienu, o sąvoka universali ir sąveikauja su formomis kaip vienas su daugeliu. Tai reiškia, kad individas yra tikras tikrovės objektas, o sąvoka yra tik žymėjimo priemonė, ženklas žymintis visą rūšį. Žinoma, sąvoka su esme nesutampa, bet esmės yra konstruojamos ir matomos per sąvokas. Individualios formos atitinka su transcendentiniu objektu vienas su vienu, todėl yra unikalus ženklas, kuris naudojamas ne daugeliui, bet tik vienam objektui žymėti. Ginče tarp Platono ir Aristotelio buvo klausimas, kas yra tikrovės pamatas, ar hipostratų įvairūs klodai sudaryti iš individualijų, ar universalijų. Kitaip sakant, tikrovę sudarantys elementų rinkiniai, gali būti individai, kurie nėra universalūs ir kiekvieno jų prigimtis yra vardinė. O gali būti taip, kaip mąstoma kvantinėje mechanikoje, kad kvantai neturi individualių formų, o yra vienas kito klonai. Kvantinis laukas būtų sąvoka, kuri kaip vieninė struktūra susijusi su daugeliu individų atvirkštiniu būdu, kurie tiriami jų vidinėje esmėje surandant universalijas, tai yra, smulkius tapačius vienetus. Esmė yra daugiau negu tai, nes viskas tikrovėje turi paskirtį arba prigimtį, kurie ir pasako kas tai yra. Individualioje formoje viso to nėra, todėl ji pastovesnė ir stabilesnė, bet pasakanti daug mažiau negu protas, į kurį galima sukrauti apie daiktą viską, ko neišsako regima forma.
Kadangi forma apribota sumatoriaus paviršiumi ir rodo tik sumatą, ji neatskleidžia tikrovės kloduose užkoduotų formų, kurias galima regėti tik minčių regėjimu. Kaip viziją regėti neužtenka, reikia suprasti, ir tas supratimas ateina stebint ir analizuojant. Auginant drakono akį plečiasi gnostinis regėjimas, į jį įtraukiama vis daugiau tikrovės, kuri buvo aprašyta kaip gylinė sintezė, kuri sugeba sujungti daiktą ir veiksmą neregimos tikrovės kloduose ir paversti juos naudinga funkcija. Toks žmogaus supratimas gali atrodyti nepriimtinas, nes klodų struktūrų ardymas griauna pamatą ant kurio stovi gyvybė, todėl mintirega, iškelianti į proto šviesą šį pasaulį, turi būti prieinama tik aukštos moralės žmonėms.
Ankstesniame skyrelyje antitezę ir sintezę aprašėme kaip pagrindinį pažinimo filognozijos modelį, o mintirega yra psichovektoriaus forma, kuri uždeda sievai civilizacinį psichovektorių, formuoja ribines esmes, apgaubiančias žmogaus tikrovę kaip kosmologinė mitologija ir suteikianti tikrovei apibrėžta formą gnostinio implanto arba gnostinio kūno pavidalu, kurie matomi būtent mintirega. Formos visada vienodos, o esmės turi civilizacinę prasmė, kuri rodo koks žmonijos išsivystymo etapas ir kaip žmonės suformuoti prote. Žmogų galima formuoti psichologiniu formavimu, kaip magijoje ir mitologijoje, o galima formuoti objektyviu formavimu, kur esmių sumantuose rodoma ne norima ar įsivaizduojama realybė, o tai, kas atitinka įrodytą faktą. Tai yra, šiais mokslo viešpatavimo laikais esmės yra įrodinėjamos, jos turi būti ne formato galimybė-faktas, bet faktas-faktas. Kitaip sakant, faktu turi būti forma-veiksmas daiktiškoje kryptyje ir esmė – tik tokiu atveju tikrovė yra laikoma pažinta tikrove, o ne suformuota psyopiniu suformavimu.
Filognozijoje matyti tik tiek, kiek rodo akys – nepakanka, nors Šliogeriui tai buvo pagrindinė maksima. Tiek mato ir gyvūnai, mato, bet nesupranta. Ir kadangi žmogus turi protą, jo galimybės – daug didesnės. Prote šis matymas, vadinamas mintirega, yra savotiškas „televizoriukas“ kuris rodo sumažintą tikrovės vaizdą, kuris visas yra aiškinantis ir suprantantis, gebantis įminti tikrovės esmės paslaptį. Tai ezoterikoje vadinama trečia akimi, kurioje galima regėti kitu, neįprastu būdu, kuris laikomas daug pranašesniu už kūno akis, ir yra aukštesnio žmogaus išsivystymo požymis. Šį metodą naudoja visos okultinės organizacijos, kuriose, naudojant dvasinę alchemiją, vystoma dvasinė drakono akis, žmogus mokomas už regimybės ir paviršiaus matyti tikrą daiktų esmę, kuri ne tokia, kokia apsimeta, ar norėtų įtikinti. Kadangi daiktai slepiasi ir maskuojasi, juos reikia perprasti, arba kitaip sakant – demaskuoti. Tokio stiliaus mintiregos filognozijoje nėra daug, nes jos pagrindinis tikslas yra gnostinės sintezės tarp gelminės ir vidinės dalies, vykdymas naudojant tarpinę sumatoriaus pasaulio dalį, tačiau kalbant apie civilizacinių psichovektorių istoriją, galima analizuoti ir tokiu principu.
Mintimis regėti dvasines formas, kitais žodžiais tariant, reiškia kurti gnostinius implantus arba gnostinius kūnus, kurie ateina iš vidinės Platono olos, todėl matomi tik mintimis. Šiuolaikinis mokslas gnostinius kūnus kuria laksatiniame ekrane, kuriame sujungiami pagrindiniai parametrai arba dėmenys. Norint išvystyti naujas mintiregos formas, reikia naujų laksatinių ekranų, kaip jau buvo aprašyta pirmame „Filognozijos pradmenų“ tome. Šiuo metu tai silpnai išvystyta filognozijos dalis, nes naujų dėmenų kūrimas – sudėtingas. Tačiau jis privalomas norint sukurti naują civilizaciją, matančią naujo tipo gnostinius kūnus, kurie užgriebia didesnį tikrovės informacinį plotą ir gali išjudinti naujus gelmėse slypinčius struktūrinius tikrovės klodus. Vienas iš tokių klodų yra sąmonės laukai, kurių pasiekimas – laukiama sintezė, sukursianti tikrovės pažinime tikrą proveržį ir galėsianti pasiūlyti žmonijai laimės ir pertekliaus civilizaciją. Tai pasiekti įmanoma vystant ekraninio klodų iškėlimo technologijas, kurios taptų tokios pat efektyvios, kaip akys ar mintirega. Ši sistema vadinama DHA, arba dirbtiniu hipostratų atvaru, kuris yra būtina sąlyga prie dviejų anksčiau išvardintų. Pirma sąlyga yra kūno akys, antra sąlyga yra mintirega, o trečia – DHA. Tik pasiekę tokį lygį įvaldysime antigravitacijos ir sąmonės struktūrų klodus.
Filognozijos pradinė mokykla 