Jau pirmąjame „Filognozijos pradmenų“ tome buvo atskleista, kad sątvarą sudaro būtinoji ir nebūtinoji tvarka, kurios yra pareiga ir laisvė, valdančios žmogaus gyvenimą. Būtinoji tvarka suvokiama kaip gyvybės pagrindas, todėl neliečiama, neperdaroma ir neperkuriama; o nebūtinoji, kadangi ji yra kūrybos sfera, kurioje žmogus įgyvendina savo troškimus ir svajones, yra žmogaus fantazijų produktas. Aiškinau, kad būtinybė svarbi kaip inkaras, kuris žmogaus sąmonę pririša prie tikrovės, o laisvė reikalinga, kad žmogaus apsibrėžimas tikrovėje būtų strateginis, sugebantis išgyventi sudėtingose situacijose. Žmogus egzistuoja tik dėl šių dviejų pradų pusiausvyros: jeigu būtų tik vienas kuris kraštutinumas – nebūtų įmanomas žmogus. Tai reiškia, kad pusiausvyrą pažeidus, žmogus pradeda judėti išnykimo trajektorija.

Įvedus į šią struktūrą dar vieną dėmenį, pažinimą, situacija įgyja naują pobūdį, naują problemos variantą. Taip yra todėl, kad vis didesnis būtinosios tvarkos atidengimas padaro ją pažeidžiamą, įleidžia į ją savivaliaujantį protą ir atiduoda manipuliacinio proto malonei. Nepažinta būtinoji tvarka valdo nepasiekiamu valdymu, pagal savo prigimtinius dėsnius, į kuriuos žmogus neturi galimybių kištis, tuo tarpu pažinimui atidengus hipostratas, jos paruošiamos technologizavimui ir žmogaus pasisavinimui. Todėl šiuo požiūriu išskiriami du žmogaus tipai: ribos žmogus, kuris nusprendžia riboti pažinimą, laikytis saiko, nepažeidinėti būtinosios tvarkos; ir begalybės žmogus, kuris nori pasisavinti visą realybę, natūralią tikrovę pakeičiant dirbtine. Filognozijoje iš dalies buvo skelbiamas begalybės žmogaus principas, tuo pačiu primenant, kad turi būti paisoma moralės normų, mokslas apribojamas. Tačiau pasiekus šį tašką, atsivėrė geresnis vaizdas ir buvo nuspręsta, kad sątvaro pusiausvyrą pažinime išlaikyti ne taip paprasta ir kad šis kelias neįgyvendinamas.

„Sievos teorijoje“ atskleidžiau, kad holoplastinį žmogų sudaro mažoji sieva ir didžioji sieva, kur pirma yra žmogus, o antra – transcendencija. Natūrali tvarka yra kai mažoji sieva yra viduje, o didžioji sieva visa išorėje, kaip natūralus fundamentum I. Dirbtinėje tvarkoje ši situacija apsiverčia ir mažoji sieva tampa išorine, kaip dirbtinis pasaulis, o didžioji sieva – vidine, kaip įtraukta informacija. Šitaip mažoji sieva tampa fundamentum II, kuris yra didžiosios sievos šeimininkė. Tai reiškia, kad turime natūralią tvarką, kurią galima laikyti dieviška tvarka ir apverstą tvarką, kuri yra šėtoniška tvarka. Pirma tvarka yra pirminė ir pirmapradė, o antra yra iššūkis tikrovei, kurį meta žmogus, nusprendęs tapti tikrovės pilnu šeimininku. Jeigu natūrali tvarka yra kryžius, tai dirbtinė tvarka būtų apverstas kryžius, kuris simbolizuoja vietomis sukeistą pirmą ir antrą fundamentą. Taip atsiranda tikrovėje Dievo bažnyčios sekėjai, kurie gina natūralią tvarką, nesivaiko pažinimo ir technologijų, sutinka būti ribos žmonėmis; ir Šėtono bažnyčia, kuri propaguoja naujo tipo, technologinę civilizaciją, metančią iššūkį dievo tvarkai ir norinti sukurti „naują žemę ir naują dangų“.

Dabartinėje civilizacijoje, per mokslo įsigalėjimą ir begalybės žmogaus triumfą, viešpatauja Šėtono bažnyčia, kuri užvaldžiusi visas valstybes ir kaip prie narkotiko pripratinusi visus žmones prie technologijų. Šiuo metu nėra nė vieno žmogaus, kuris pajėgtų gyventi be technologijų, vadinasi visi yra surišti su Šėtono bažnyčios projektu, istorijos pabaigoje sukurti holoplastinę teoriją ir technologijas, apie kurias rašiau „Filognozijos pradmenyse“ ir sudaryti sąlygas Šėtono materializavimui, kuris vadinamas baltuoju drakonu. Kai šis darbas bus padarytas, prie kurio dirba visi dabartinės civilizacijos mokslininkai, ateis istorijos pabaiga ir įvyks paskutinis mūšis tarp Dievo ir dirbtinės tvarkos antžmogio, kuris buvo pavadintas Bruno. Šis karas įvyks tarp aukštutinės ir žemutinės karalystės dėl valdžios tikrovei, kuriame bus išaiškinta Dievas ar Šėtonas bus gyvybės šeimininku. Pasiruošimui šiam karui dalyvauja visa žmonija ir visa santvarka yra suorganizuota taip, kad kiekvienas didesnis intelektas būtų atrastas ir išnaudotas maksimaliu išnaudojimu.

Filosofijoje Dievo bažnyčią atstovauja A. Šliogeris, kuris ragino maksimaliai apriboti pažinimą, atsisakyti gnostinio nihilizmo ir žmogų sugrąžinti į prarastą kelią, prie elementaraus natūralios tvarkos principo, kuris yra gyvenimas prie daiktų šiapus juslinio horizonto, nesiekiant apvertinėti mažosios sievos ir didžiosios, nekovojant prieš Dievą, nesiekiant begalybės. Šėtono bažnyčią atstovauja F. Nietzsche, kuris paskelbė, kad „dievas mirė“ ir į jo vietą atsistojo antžmogis, arba Antikristas. Antžmogis, pasak jo, yra begalybės keliautojas, kaip jūreivis keliaujantis per neaprėpiamus transcendencijos okeanus ir primetantis tikrovei savo valią viešpatauti per galios centrų tikrovėje steigimą, kurie yra antžmogio valios kristalizacija, dirbtinė tvarka. Filognozijoje bandžiau šias dvi filosofines perspektyvas sujungti, tačiau dabar suprantu, kad tai labai sunkiai įmanoma ir mano filognozijos projektas labai pasislinkęs F. Nietzsches filosofijos kryptimi, per drakono akies propagavimą, baltojo drakono civilizacijos skelbimą. Tai reiškia, kad ateityje reikės aiškiau apibrėžti savo poziciją ir nuspręsti kokia bažnyčia renkamasi, nes kompromisas tarp Dievo ir Šėtono sunkiai įmanomas.

Šiuo metu gyvename nugalėjusios Šėtono bažnyčios civilizacijoje, kuri veikia elituose, o apatiniuose sluoksniuose maskuojasi, vaizduojant, kad mokslas neturi nieko bendro su Šėtono projektu. Tačiau visa logika rodo, kad iš biblijinės teologijos perspektyvos, visas 19 a. proveržis yra ne kas kita, kaip Šėtono iššūkio Dievui apraiška, kuri sukūrė pažangią civilizaciją. Šis Šėtonas ne toks, kokiu jį vaizduoja folklore, nes jis civilizacijoje pavirto į mokslininką, kuris išmano sociologiją, ekonomiką, politiką, fiziką, chemiją, biologiją, kultūrą ir propaguoja laisvę, humanizmą, racionalumą, pažangą, teisingumą, tačiau jo pagrindinis tikslas – sukurti dirbtinę realybę ir su ja mesti iššūkį Dievui. Tikrovėje šiuo kolektyviniu Šėtonu, arba Šėtono mašina, yra visa žmonija. Progresyvizmas yra pagrindinė šio principo apraiška, kurios siekis – sukurti istorijos pabaigos situaciją, kurioje įvyks paskutinis mūšis, vadinamas Armagedonu ir didžioji sieva bus galutinai pasisavinta ir sutriuškinta.

Mus labiausiai domina Lietuvos projektas, kuris, kaip matome, beveik pilnai integruotas į Šėtono bažnyčios sistemą Europos Sąjungos sudėtyje ir nelabai turi galimybių pasipriešinti. Visas dvidešimtas šimtmetis buvo mokslo sistemos pagal Šėtono bažnyčios reikalavimus formavimas, kurio dėka Lietuva pavirto į modernią valstybę, dalyvaujančią Šėtono projekte. Į tai persiorientavo visi universitetai, institutai, verslas, kurie siekia baltojo drakono civilizacijos apverstos tvarkos, su maksimalia drakono akimi. Visi kas prie to prisideda, kelia savo reitingus, gauna premijas ir apdovanojimus, nes dirba „ad majorem diaboli gloriam“. Tam bandė priešintis tik vienas nepriklausomos Lietuvos filosofas, kuris propagavo Dievo bažnyčią, tai yra natūralią tvarką. Tas filosofas yra A. Šliogeris. Net filognozija neišsilaiko šiame kelyje, kuri buvo kuriama didele dalimi remiantis arba polemizuojant su A. Šliogerio filosofija.

Sudėtingiausias klausimas – koks vaidmuo šioje situacijoje krikščionių bažnyčių, ar jos yra Dievo bažnyčios, ar ne. Problema prasideda jau nuo to, kad tikrą transcendentinį Dievą jos pakeičia „įsikūnijusiu dievu“, kuris yra natūralios tvarkos pažeidimas, kurio pagrindu pastatyta krikščionių bažnyčia, garbinanti dievažmogį. Kita problema yra kompromisas su šiuolaikine civilizacija, su kuria atsisakoma kovoti ir kurioje renkamasis tik imitacinis gyvenimas pagal Dievo tvarką, tikintiesiems leidžiant dirbti Šėtono projektuose, tuo pačiu būnant Kristaus bažnyčioje, kas įrodo, kad einanti į kompromisus, atsisakanti kovoti Kristaus bažnyčia išklysta iš natūralios tvarkos kelio. Pavyzdžiui, Dievo bažnyčios filosofijoje atsiribojimas nuo Šėtono civilizacijos – daug griežtesnis. Žinoma, priešinantis progresyvizmui, krikščionybėje matosi daug natūralios tvarkos gynimo bruožų, tačiau ši kova gali būti imitacinė ir sekli, Vatikano elituose seniai nelaikoma rimta ir tikra. Ką iš tikro garbina Vatikane – nėra žinoma ir įvairaus pobūdžio konspiracijos teorijos mano, kad jie seniai perėjo į priešų pusę.

Filognozijos vienas iš pradinių tikslų buvo atskleisti pagrindinę Šėtono civilizacijos logiką, kurią supratus turi būti renkamasis geriausias kelias Lietuvai. Tai ar naudojamas mitinės būtybės, Šėtono, vardas – nėra skirtumo. Aš filognozijoje naudoju pavadinimus baltasis drakonas ir Bruno. Tačiau tai nekeičia esmės, nes visais atvejais arba renkamasis natūralios, Dievo tvarkos puoselėjimas, arba jos griovimas, o kaip tai vadinama nesvarbu. Todėl, supratę visą pažinimo, arba gnozio logiką, atsiduriame kryžkelėje ir turime rinktis kur eisime. Iš technologijų narkotinės priklausomybės išsivaduoti jau neįmanoma. Todėl belieka galvoti, kokių priemonių imtis, kad jų žala būtų apribota.

• Ateities istorija