Šiame įraše nusprendžiau pasidalinti pačia naujausia informacija iš teorinės psichologijos srities ir tuo, kaip šia teorija pasinaudoti praktiškai, kaip „psytechnologija“ vertinant kitus žmones. Buvo mano galimybių leista padaryti tam tikrus teorinius sujungimus paimant detales iš mano sistemos ir sujungti jas į labai gražią ir praktiškai naudingą visumą. Įžangai tereikia priminti kelis mano terminus, kuriuos būtina žinoti, norint suprasti atskleidžiamą principą. Pirma pora yra dvi pasaulėžiūrinės grupės, kurios įvardijamos kaip gnostikai ir genetikai. Gnostikai įkūnija vidinio, dvasinio pasaulio principą, kuris gali turėti įvairias formas, apimančias ir racionalų protą ir moralinę sąmonę, tačiau visas jas jungia kryptis iš išorės į vidų. Kita grupė yra genetikai, kurie rūpinasi populiacijos „veislininkyste“, užsiima selekcija, geriausių egzempliorių dauginimu, kūniškumo ir fiziškumo išaukštinimu. Šią porą pastatome kaip vertikalią tiesę, kurios viršutinė dalis yra gnostinė, o apatinė genetinė.

Kita pora jau žinomi filosofų tipai, vadinami paviršininkais ir gelmininkais. Paviršininkai aukština sensorinio pasaulio paviršių, jo fenomenologiją – niekindami viską, kas ateina iš gelmės. Jie gelmės nemato, ją neigia tvirtindami, kad joje nėra nieko gero ir gražaus, o visas gėris susitelkęs paviršiuje, kuriame turi gyventi „tikrasis žmogus“. Gelmininkų pozicija yra priešinga: jų paviršius netenkina, paviršiuje jie mato tik iliuziją ir apgaulę, o visa tiesa jų manymu slypi gelmėje. Joje yra visų daiktų tikroji šaknis ir paslaptį įminti galima tik atvėrus gelmę. Gelmė yra žinojimas, o paviršius – nežinojimo ir iliuzijos tamsa. Paviršininkų ideologija istorijoje buvo labai paplitusi, senovės ir viduramžių civilizacijos, pamatytos iš žemo socialinio sluoksnio perspektyvos buvo paviršiaus civilizacijos. Gelmė buvo magijos ir mago sritis. Tačiau paviršininkui magija tėra patyčių ir potencialaus blogio šaltinis, jie nenori matyti viso, pilno žmogaus, arba nori tam tikrus pasaulius laikyti visiems laikams uždarytus.

Tačiau mano tikslas yra ne netinkamus principus atmesti (pirmiausiai pasisakau prieš paviršininkų ideologiją), bet visus juos apjungti į bendrą visumą ir tą visumą panaudoti žmonių tipologijai sukurti. Taigi gnostikai ir genetikai yra vertikali tiesė, o gelmininkai ir paviršininkai ją kertą horizontalia tiese, kurios kairėje pusėje yra gelmininkai, o kitoje paviršininkai. Gauname tokį kryžių, kuris turi keturis segmentus, kuriuose galima išdėlioti pagrindinius keturis kriterijus, kuriuos jungiant gaunami įvairių tipų žmonės, pasižymintys tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis. Taigi turime kairįjį ir dešinįjį horizontalų segmentą, kuris dalinasi į viršutinę ir apatinę dalį. Dešinės pusės apačioje yra „gražuolių“, o viršuje „kalbėtojų“ kategorija. Gražuoliai apdovanoti fiziniu grožiu, o kalbėtojai turi proto išorinės, kalbinės projekcijos galimybę, padovanoti iškalba ir oratorių sugebėjimais. Kairėje pusėje yra „sielininkai“ viršuje ir „harmoningieji“ apačioje. Sielininkai daugiau linkę į gnostinio pasaulio pusę, tuo tarpu harmoningieji, priklauso genetikų vertinimo kriterijų skilčiai, bet fiziškumas ir kūniškumas suprantami iš vidinės, laksatinės perspektyvos. Tai sveikata, jėga, ištvermė, valia, korporinė vaizduotė ir pan.

Tokia yra apibendrinta schema. Nors joje dar trūksta vieno svarbaus momento, apie kurį pakalbėsiu netrukus, taip jau galima jungti kriterijus ir nustatyti, visą jų komplektą kiekviename žmoguje. Akivaizdu, kad šie kriterijai nėra veikiantys, jeigu jiems nesukuriamas priešingas polius, nes savybę galima turėti, o galima jos neturėti. Galima būti gražiu ir negražiu, kalbėtoju ir nekalbėtoju, harmoningu ir neharmoningu, protingu ir neprotingu. Kitaip sakant, kiekviena iš skilčių turi pliusinį ir minusinį variantą. Pliusai sudaro vidinį kvadratą, o visi minusai – išorinį. Turint tokį modelį jau galima išskirti pagrindinius tipus, kurie užkoduoti brėžinyje. Dvi kraštutinės galimybės yra visų minusų kvadratas ir visų pliusų kvadratas, tarp kurių įsiterpia įvairūs tarpiniai variantai. Imkime tokį pavyzdį kai turime kairinį viršutinį pliusų trikampį, kuriam trūksta tik apatinio dešinio kriterijaus, kuris pasislinkęs į minuso kvadratą ir gaunamas savotiškas rombas vietoje taisyklingo kvadrato. Vadinasi: kalbėtojas žymimas +, sielininkas +, harmoningas +, o išorinio grožio prasme -. Galimas yra apverstas trikampis, kai žmogus kalbėtojas +, gražuolis +, harmoningasis +, o sielos prasme -, vadinasi išsigimėlis ir urodas.

Visų organizacijų vertinami tobuli pliusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės, išorinės ir vidinės – idealios. Mažiausiai vertinami tobuli minusiniai „kvadratai“, kurių visos savybės minusinės ir tokio žmogaus vertė laikoma nuline, tariama, kad tokie turi būti izoliuojami arba laikomi prispausti žemiausioje kastoje, nes tai „degradavę“ tipai. Degradavimas gali turėti stipriąją ir silpnąją formą. Taip pat vertinami įvairūs tarpiniai variantai, kai pavyzdžiui, jėgos struktūromis ieškomi tobuli kandidatai nelabai gražiems darbams daryti ir jų „graži siela“ nereikalinga. Tai įvairūs psichopatai ir sadistai, sielos minusai, kurie tačiau neturi problemų visose kitose vietose. Tokie dažnai vertinami kaip vadovai ir lyderiai, kuriems reikia priimti „sunkius sprendimus“ ir jiems gražus ir harmoningas dvasinis pasaulis – nereikalingas. Jie galbūt gerai dirba savo darbus, tačiau visuomenei sukuria ne gražius gyvenimus, bet kančių pasaulius, kuris pagrįstas prievarta, smurtu ir baime. Idealiausias atvejis visiems žmonėms, kai visi segmentai yra pliuso pusėje, bet jie turi būti labai galingi intelektualiai, kad galėtų įveikti dvasinius išsigimėlius, kurių neriboja jokios priemonės, o gražūs žmonės įstato save į griežtų principų rėmus.

Iš šitos sistemos matosi, kad yra tik fasadinė žmogaus pusė, kuri paviršininkų labiausiai vertinama ir jiems užtenka, kad organizacijoje dirbtų tik „gražuoliai“ ir „kalbėtojai“, o kas yra jų viduje būna ne taip svarbu. Tai natūralu civilizacijose, kurios neapdovanotos hipostratiniu pasauliu, neturi mintiregos priemonių, ta gelmininkų vertinama dalis yra paprasčiausiai nepasiekiama ir dėl šios priežasties nuvertinama. Atradus mintiregą atsiveria pilnas žmogus, kurį vadinu „holoplastiniu“ ir jame galima vertinti tiek išorines, tieks vidines savybes, kurių neįmanoma paslėpti po jokiu fasadu. Tarkime genijui svarbus vienintelis kriterijus gelminis-gnostinis, jis turi būti sielininkas, apdovanotas aukštu intelektu. Gerai, kai jis tuo pačiu harmoningas ir geras kalbėtojas, tačiau išorinė išvaizda – vaidina mažiausia reikšmę. Kitas atvejis – aktorius, kuriam svarbiausia – išorinis grožis, gali būti geras kalbėtojas, būti apdovanotas vidine harmonija ir sveikata, bet būti visiškas pizdukas, be proto ir moralės. Tačiau tai nėra taip svarbu, nes jis dirba išoriniu gražuoliu – turi būti „džiaugsmas akims“, o visa kita susikuriama fasadiniu įvaizdžiu. Taip dažnai dirba ir aktoriniai politikai, kurie būna tampomi už virvučių užkulisinių jėgų.

Tai, aišku, nėra viskas ką galima pasakyti šioje vietoje, nes grožio visomis prasmėmis klausimas ne toks paprastas. Grožis turi kokį nors „aukso pjūvio“ principą, kuris kalamas į galvą kaip universalus kriterijus, vienodas visiems. Kiekviena visuomenė turi tokį standartinį aukso pjūvį, kuris pasižymi tam tikra logika, tvarka ir proporcijų bei simetrijų sistema. Visi žmonės pagal šį kriterijų matuojami ir rūšiuojam į tobulus ir defektyvius. Tačiau kriterijų formos priklauso nuo daugelio aplinkybių ir yra lemiami epochos, kultūros ir net sąmonės tipo. Skirtingų tipų sąmonės „aukso pjūvį“ suvokia skirtingai ir dažniausiai visus kitus vertina pagal save, nes yra gražūs pirmiausia „patys sau“. Jų interesas save primesti kaip normą ir išrūšiuoti visus pagal tą formulę, kurioje jie „geriausi“. Pavyzdžiui, baltiesiems drakonams žmogus (žmogbeždžionė) gali atrodyti kaip minkštakūnis, muilinas polipas, nors šis pats sau yra grožio įsikūnijimas.

Vadinasi visur yra norma (standartas) arba nenorma. Taisyklė ir klaida. Vertybė ir antivertybė. Bet kiekvienu atveju pagal subjektyvų „aukso pjūvį“. Turime ideologijos sluoksnį, kuris sukuria tokią poliarizuotą vertinimų sistemą, atsispindinčią kalbų žodynuose, kur svaidantis žodžiais atitikimas liaupsinamas, o neatitikimas – menkinamas. Kiekvienas ideologinio žodyno segmentas, aptarnaujantis kokią nors gyvenimo arba tikrovės sritį yra padalintas į minusinį ir pliusinį segmentą ir su minusiniu trypiama tai, kas neatitinka normos, ir aukštinama tai, kas laikoma „tobulumo įsikūnijimu“. Tai yra pagrindinis žodyninis sąmonės valdymo tipas, kur visi žmonės turi tokio žodžių išdėliojimo kloną ir žodyno įdiegtą psichologijos programą, pagal kurią stengiasi save išlaikyti teigiamų žodžių segmente ir visaip vengia neigiamų, nes tie, kas atsiduria minusinių žodžių kalėjime – išstumiami iš visų gražių vietų. Moksle yra „mokslininkas“ ir „šarlatanas“, tiesoje „teisuolis“ ir „melagis“, kariuomenėje „drąsuolis“ ir „bailys“, moralėje „ šventuolis“ ir „degradas“ ir pan. Tokie vertinimai aišku priklauso nuo pamatinės sąmonės formos, kuri užkoduota kiekvienos civilizacijos kultūroje, tačiau mažai sąmonei, neišsiskyrusiai iš masės – tai absoliutūs ir universalūs kriterijai. Yra galimybė atsistoti aukščiau viso to, pagal savotišką savo aukso pjūvį, tačiau vis tiek turi būti išsaugomas pagrindinis keturių segmentų principas, tik kiekvienas segmentas pakeliamas į atitinkamai aukštesnį lygmenį.

Žemo lygio visuomenėje vertybės dažnai kuriamos nežinant pilno žmogaus vaizdo, todėl į minuso pusę nustumiami tie tipažai, kurie įvertinus visus kriterijus daro visai teisėtus pasirinkimus. Vienas iš pavyzdžių yra lytinė orientacija, kuri vertinama ne pagal biologinį akių kūną, bet pagal vidinę, laksatinę ir hipostratinę žmogaus sandarą, kuri ateina iš smegenų formos, blogesniu atveju iš smegenų technologinio programavimo. Toks žmogus visada labiau būna gelmininkas negu paviršininkas ir jam tai, kaip jis jaučiasi savo viduje turi svarbesnę reikšmę. Kai išorė ir vidus neatitinka, žmogus renkasi vidų, nes jo tikrasis aš yra čia, mintis yra reikšmingesnė už akių kūną. Planetos valdžia naudoja sociosferos valdymui biosferos rūšinės įvairovės principą kaip pagrindinį ir įveda socialinės rūšies sąvoką, kuri sujungiama su laisvos diferenciacijos ir laisvos migracijos principais. Toks „resurso“ valdymas laikomas produktyviausiu, o terorizavimas savo viduje gaminti vieną kokią nors išorinę formą laikomas atgyvena.

Tikiuosi, kad šiuo principu šiek tiek išplėčiau akiratį ir pagerinau sąmonės kokybę. Šiam kartui naujienos iš aukštesnių pasaulių tokios.

• Uncategorized