Civilizacija Atėnų, Jeruzalės ir Vilniaus akimis

Šiame „Filognozijos pradmenų“ tome, kuris vadinasi „Drakono akis“, pateikiu pagrindinį sąmonės modelį, kuris atsirado civilizacijai perėjus iš silpnosios į stipriąją struktūrą. Šis perėjimas žymi natūralios tvarkos apvertimą, kuriame mažoji ir didžioji sieva sukeičiama vietomis, po truputį pradedant transcendentinę realybę įtraukinėti į vidų, verčiant ją teorijomis ir mokslu. Silpnoji struktūra yra tik kūryba ir menas, o stiprioji struktūra yra tikrovės pažinimas, kuriame natūrali tikrovė pervedama į loginį substratą, naudojamą vykdyti gnostines sintezes, arba kurti naują, dirbtinę realybę. Šios struktūros atskleidžiamos pasinėrus į pirmapradę būseną, kurioje suvokiama pamatinė civilizacijos struktūra, iš kurios išauga jos taikomasis išplėtimas užbaigta forma, naudojama sąmonių formavimui. Dėl šios priežasties drakono akis gali turėti silpnąją ir stipriąją formą. Silpnoji drakono akis pagrįsta kalbine sąmone, o stiprioji – matematine.

Sumatoriuje, mažosios ir didžiosios sievos dvistatoje, ryšys tarp jų formuojamas prote, kuriame ši funkcija atliekama rišlio. Rišlys yra drakono akies substancija, turinti psicho-logo-lingvo-formą, kuri auga visą žmogaus gyvenimą iki pat jo mirties ir vystosi istorijoje transcendencijos vis gilesnio atidengimo kryptimi. Jo galimybės priklauso nuo sątvaro galimybių ir kuo jie labiau išsivystę, tuo aukštesnio lygio civilizaciniai psichovektoriai, vykdantys savo istorinę misiją. Drakono akis yra paprastoji, kuri neįveikia paviršiaus iliuzijos, tenkinasi išorinėmis formomis ir kuria fenomenologinio žinojimo pavidalus. Jos žinios susikaupia prote, apimdamos socialinės santvarkos supratimą, ekonomikos valdymo priemonių teorijas, kultūrinių formų kūrimą ir politiką, reikalingą teisingos santvarkos įtvirtinimui. Visų šių krypčių pagrindas yra filosofija, kuri sugeba sugrįžti prie šaknų, parodyti tą nekintamą pagrindą, iš kurio išauga proto gnostinių kūnų sankaupa. Aukštesnė drakono akies forma turi sudėtingą struktūrą, atsijusią nuo paviršiaus, matanti giliau ir toliau, skirta kurti techninius daiktus ir dirbtinę tikrovę. Ji visą tikrovės žemėlapį padalinusi į skirtingas sritis, kiekviena kurių priklauso nuo pagrindinių sumatoriaus sandų. Aukštesnė drakono akis naudoja sudėtingesnį rišlį, nes jos pagrindas yra ne įgytos lingvistinės, bet įgytos matematinės psichikos formos, reikalingos giliųjų tikrovės dalių modeliavimui. Drakono akies pagrindinis tikslas yra holoplastinės tikrovės atskleidimas, kuris vyksta tiek silpnojoje, tiek stipriojoje civilizacinio psichovektoriaus formoje, tačiau pirmojoje atskleidimas netikras, teologinis, o stipriojoje – tikras, technologinis.

Norėdami valdyti ir suprasti šiuos dalykus, turime žinoti elementarią sątvaro sandarą, iš kurios išvedamos visos aukštosios civilizacijos galimybės. Sątvarologija daugeliu atveju buvo naudojama civilizacinių formų griovimui – tai negatyvus jos pritaikymas, tačiau daug sudėtingiau ją suvokti ir naudoti kaip kūrimo priemonę. Civilizacijos ardomos psichikose tik vienu atveju: jeigu jos išsisėmusios, įklimpusios stagnacijoje ir netenkinančios psichologinių daugumos žmonių poreikių. Psichinė žmonių energija, talentas būna peraugęs sustabarėjusias jos formas, ir ta energija siekia nusirengti išaugtu drabužiu ir apsivilkti kitu. Keisti nesudėvėtus drabužius – neprotinga, tai rodo proto nepastovumą, tvarkos nebuvimą ir nebrandumą. Žinoma, kiekvienas didesnis lyderis nori turėti savo pasaulį, kuriame jis būtų karalius, tačiau toks noras rodo atsakomybės stoką, nes įvedinėjant naujas formas, žlugdomas civilizacinės psichologijos vientisumas, trukdoma siekti uždavinių. Jeigu siūloma versija – neįspūdinga, o lyderio gyvenimas trumpas, projektas žlunga, žmonių gyvenimo trajektorijos – iššvaistomos.

Aukščiausia sumatoriaus struktūra yra bendroji gaublė, dalinama į rodančiąją substanciją ir rodomąją substanciją, kitaip sakant, turinti dalį, kuri rodo ir dalį, kuri rodoma. Kitas fundamentalus principas yra antitezė, kuri bendrojoje gaublėje skyla į vidinę ir išorinę kryptį, sukuriant dvivietę sąmonę. Pirma vieta iškelia iš gelmės Aš, arba subjektinę dalį, o antra – Kitą, arba objektinę dalį. Šis antitezės dėsnis sukuria vidinė dinamiką, kurioje, sumatoriuje, kovoja dėl erdvės sava ir svetima tikrovė. Ši dinamika iškelia pagrindinė moralinę problemą žmogui – sutinka jis savo viduje būti pusiausvyroje su tikrove ar nesutinka. Silpnoji sumatoriaus struktūra rodo didelį polinkį moralinei pusiausvyrai, o stiprioji – imorali iš principo, nes rodo panieką laisvam objektyvumui, siekia pasisavinti visą tikrovę, pakeisti ją dirbtiniu savo pasauliu. Ši problema gali būti matoma tiek paviršininkų, tiek gelmininkų akimis, kuriose paviršius nelaikomas moraline riba, tačiau ji peržengiama ne tam, kad būtų galima įgyti persvarą daiktų atžvilgiu, bet tam, kad būtų galima matyti visumą. Tokiu atveju gelminamasi tiek subjekto, tiek objekto kryptyje, išlaikant tarp jų pusiausvyrą visumoje. Žinoma, žmogus ribotas ne tik dėl to, kad sumuoja tik dalinę tikrovę, jis ribotas iš prigimties, kaip daug didesnės už save realybės dalis. Todėl pusiausvyra holoplastinėje realybėje iš principo gali būti neįgyvendinama. O atvirkštinė proporcija sumatoriuje, kur transcendencija gaunama sumažinta forma, tik sukuria prielaidas pažinimo ekscesams, kuriuose savo dėžutėje žmogus jaučiasi daiktų atžvilgiu lyg būtų dievas, tačiau gelmėje visada nugalimas, nes turi tik ribotą egzistencijos trukmę. Šis metafizinis ego perviršius – istorijos prakeiksmas, kūręs pragaro projektus didybės manijos apimtų sąmonių kloakose.

Deja, ši civilizacinė psichologija seniai užvaldė žmoniją ir stumia ją rizikingu keliu, kuriame nežūti įmanoma tik įsiklausant į pirmapradės sąmonės perspėjimus, norinčius išvesti žmoniją iš rizikos zonos su kuo mažesniais nuostoliais. Tam kuriama sątvarologiją, kuri filosofijos/filognozijos centrinė doktrina, skirta pirmapradės sąmonės atidengimui ir jos pagrindinių dėsnių suformulavimui. Filosofija yra silpnosios civilizacijos mąstymo ir išminties forma, o filognozija – stipriosios, kuri skirta aiškinti mokslo civilizacijos prielaidas, sątvarologinių psichikos sugebėjimų kontekste. Begalinio žmogaus manija būdinga tiek silpnajai, tiek stipriajai drakono akiai, nors pirmuoju atveju, tai tik pirmapradžio jos varianto degradacijos padarinys, praradus elementarių gyvenimo dėsnių supratimą ir veržiantis ten, kur negali nukelti jokia magija ir teologija. Tai įmanoma tik laikantis natūralaus proceso, kuris vadinama laikinu mirtingojo gyvenimu, užsibaigiančiu mirtimi. Stiprioji drakono akis, begalybę turi savo esmėje ir jos atidengimas – pagrindinė civilizacijos misija. Tą begalybę norima turėti žemutinėje pilyje, pažeidžiant pusiausvyrą tarp amžino ir laikino gyvenimo, atidarant transcendencijos vartus, įleidžiant į pasaulį „mirusiųjų karalystę“.

Šia prasme esame tikra konflikto zona, į kurią įtraukta ir Lietuva. Kadangi esu lietuvis, mane šiame konflikte domina Lietuvos likimas, kuris priklauso nuo mūsų daromų pasirinkimų planetinėje civilizacijoje. Pasirinkti nėra lengva, ypač naudojant logiką, kad geriausia stoti į nugalinčią stovyklą tikintis, kad ateitis bus pergalės pusėje. Nugalintys – tik laikinai nugalintys, tikra pergalė – nematoma ir nesuvokiama. Turime turėti trumpalaikes taktikas ir ilgalaikę strategiją. Noriu parodyti, kad amerikietiškas transhumanizmas ir posthumanizmas ilgalaikėje strategijoje – pražūtingas. Jis galimas tik kaip trumpalaikė taktika. Jo gali būti griebiamasi tik dėl įspūdingo trumpalaikio pranašumo. Tačiau be proto principų – jis pats nusižudys, išlaisvindamas kelią protingesniems variantams ir pasirinkimams. Todėl neatskleidžiant pagrindinių pasirinkimų viešai auditorijai, turime analizuoti silpnąją ir stipriąją drakono akį, atskleisdami jų pagrindinius pliusus ir minusus, kuriuos propaganda ir informacinis karas bando užmaskuoti, siekdami turtų ir valdžios. Norėdami į planetos istorinę kovą išeiti su savo baltiškomis civilizacijos formomis, turime turėti neištrintą istorinę atmintį – tačiau deja tokia negalime pasigirti. Neturime išsaugotos baltiškos magijos ir mitologijos gausių formų, neturime religiją kūrusių pirmapradžių žmonių, įgijusių civilizacinį mastą, filosofija ir mokslas – nukopijuotas nuo Vakarų. Pagrindiniai įtakos centrai, imant silpnąją civilizaciją, yra Atėnų filosofija ir Izraelio krikščionybė, kurios formuoja mus dominančią triadą su Vilniumi. Stiprioji civilizacija kuria diadą JAV-Vilnius, kur iš JAV ateina pagrindinė nauja ideologija, vadinama transhumanizmu. Susižavėjimas transhumanizmu, kurio ideologija yra „american century“ veda Lietuvą į išnykimą. Norėdami išspręsti šią problemą, turime grįžti prie sątvarologinių šaknų, per Atėnų ir Izraelio pavyzdžius.