F. Nietzsches filosofijai būdingas bruožas yra pirmenybės teikimas psichologinei, o ne epistemologinei sątvaro analizei, kurio manymu, psichologinė sieva eina pirmiau už pažįstančią, todėl metafizinės pažinimo formuluotės nulemtos psichologijos. Daugelyje savo veikalų jis užsiėmė psichologine metafizikos dekonstrukcija, kurios pagrindinis teiginys, kad klaidos, klystkeliai, iliuzijos, netiesa metafizikoje kyla dėl silpnos psichologinės kompozicijos, kuri perkeliama net į civilizacijos … Skaityti toliau Istorija kaip dioniziškoji begalybė →