Dabar trumpai aptarsime A. Šliogerio sątvarologijos modelį, išdėstytą knygoje „Niekis ir esmas“ (2005). Šis modelis yra filognozijos modelio pirmtakas, todėl norint geriau suprasti sievos teoriją, naudinga atlikti trumpą lyginamąją analizę. Tai padarysiu nesiplėsdamas, tik paaiškindamas su kokiais mano terminais asocijuojasi A. Šliogerio terminai. Mano modelio santrauka išdėstyta knygoje „Sievos teorija“ (2020), parašyta praėjus penkiolikai metų nuo A. Šliogerio veikalo. Abi teorijos yra fundamentaliosios sątvarologijos variantai, kurie parodo pirmaprades sąmonės struktūras, kurių pagrindu kuriamos filosofijos. Šie modeliai parodo, kokios yra silpnosios, stipriosios ir ašinės civilizacijos galimybės, suformuojančios civilizacijos psichovektorius ir pagrindinius jos sindromus. A. Šliogerio sątvarologija unikali filosofijos istorijoje: to neturėjo nei Platonas, nei Aristotelis, nei R. Dekartas, nei I. Kantas, nei G. Hegelis, nei F. Nietzsche, nei M. Heideggeris. Todėl su jo modeliu verta susipažinti, norint suprasti savo gyvenimo metafizinius pagrindus.
A. Šliogerio sątvarologijos centrinis terminas yra klepsidros struktūra, sudaryta iš dviejų pradžių: Esmo stichijos ir Niekio stichijos. Tai pats bendriausias vaizdinys, kuriame po to konstruojama visa vidinė „egzistencialų“ sistema, kuri yra žmogaus metafizinis substratas. Esmą ir Niekį, pasak A. Šliogerio, jungia struktūra vadinama Esu? banga, kuri rodo perspektyvą nuo Niekio prie Esmo, pagal formulę „Aš esu“. Tai jausmas, kurio centras yra galvos srityje ir yra asmeninės egzistencijos koncentratas. Kitas dalis, susijusi su esmiškuoju šlaitu ir rodo priešingą kryptį, nuo Esmo prie Niekio, ir atitinkanti formulę „tai yra“. Šios dvi dalys susijungia į vientisą Esu? bangos struktūrą, kuri išnyra Niekyje ir baigiasi Esme. Ant šios bangos, orientavimuisi kurioje vietoje yra dėmesio surinkimo taškas, turimas slankiojantis alfa taškas, kuris gali turėti dvi kraštutines padėtis ir vieną centrinę, taip pat begalę tarpinių variantų, kurie rodo kokia sątvaro orientacija tikrovėje, objektyvioji, subjektyvioji ar pusiausvira. Toliau eina Mano ir Aš egzistencialai, kurie įtvirtina sątvare asmenybę ir tiesioginį sąryšį su aplinka, turintį nuosavybės, turto formą. Pirmas Mano sątvare yra Aš, asmens centras, tada Mano kūnas, kurie sudaro egzistencijos ir orientacijos maksimumą, siejamą su vidine psichine būsena. Mano sujungia esmiškąjį ir niekingąjį šlaitą į vieną ryšinę sistemą, daro sąmonę savininkiška ir grobikiška, kurios pagrindinis instinktas savintis, inkorporuoti, pririšti ir prisirišti, ginti, naikinti. Kita struktūra, kuri turi dvi kryptis, išeinančias iš centro, yra prezencija, susijusi su esmiška aprezencija ir niekingaja aprezencija, tarp kurių įsistato niekingoji reprezentacija – falsifikatas ir esmiškoji reprezentacija – simuliakras. Ir paskutinis sandas A. Šliogerio sątvarologijoje yra jokybė, kuri siejasi su aprezencija, arba tuo, kas yra anapus falsifikatinių arba simuliakrinių reprezentacijų, tas anapus suvokiamas kai aprezencinė jokybė, arba kaip niekas. Jokybė turi transcendentinės realybės statusą, kurį sudaro nematoma Esmo dalis ir nematoma Niekio dalis. Visi prezencijos falsifikatai arba simuliakrai kyla iš jokybės, kurios yra nieko, nežinojimo, nesupratimo, nesuvokimo pragarmė.
Su šia glaustai atpasakota, fundamentalia sątvarologijos struktūra siejasi sątvarų penki pagrindiniai sindromai, kurie surišti su Mano ir Aš struktūra, bei su prezencija, aprezencija orientuota dviem kryptimis: į Esmą ir Niekį.
1. Itakės sindromas. Tai gimtinės sindromas, kuriame orientacija yra į sėslumą, prisirišimą prie tiesioginės patirties, savo artimiausio pasaulio, kurį sudaro žmonės ir daiktai. Tai į saiką įstatytas Mano ir Aš kompleksas, kuris sudaro socialinių santykių pirmapradėje bendruomenėje, vietovėje šiapus horizonto, pagrindą. Tai pamatiniai dariniai, būtini išgyvenimui tikrovėje ir socialinėje aplinkoje. Tokioje apsiribojusioje būsenoje įmanoma orientacija į Esmą, Niekį arba galimas stovėjimas centre, didžiajame Tarp, pusiausvyros taške. Tai reiškia, kad simuliakrai ir falsifikatai nėra sureikšminti, hiperbolizuoti, nėra begalinės gamybos isterijos, kurioje būtų gaminami dirbtiniai žodžiai ir dirbtiniai daiktai, nesiekiama brautis anapus horizontų, į begalybę.
2. Odisėjo sindromas. Šis sindromas atsiranda tada, kai sąmonėje kyla begalybės geismas Esmo kryptimi, kur orientuojamasi ne į tiesiogiai duotą prezenciją, bet norisi keliauti, peržengti saiką, patekti anapus, už horizonto. Tokioje sąmonėje organizuojamos ekspedicijos, žygiai, siekiama begalinės ekspansijos, norima sužinoti, kas vyksta tolimose šalyse ir anapus. Pasak A. Šliogerio, klasikinis dokumentas, iliustruojantis šį sindromą yra graikų poema „Odisėja“, kurios pavadinimas naudojamas ir sindromui vadinti. Kelionėms, migracijoms reikalingas bent minimalus kultūros ir technikos lygis, naudojant laisvus ežeruose, jūrose, upėse ir vandenynuose, taip pat prijaukintą arklį, kuris palengvina ir pagreitina keliones. Šiame sindromui priklauso ir filognozijoje aprašyta kosminė ekspansiją, kuri daug kuo panaši į tarpkontinentinę migraciją ankstesniuose šimtmečiuose.
3. Nirvanos sindromas. Tai atvirkštinis Odisėjas, kuris taip pat palieka gimtąją Itakę, tačiau veržiasi ne į Esmo užhorizontinius tolius, bet į vidų, į Niekį. Tai odisėja vidinėmis erdvėmis, kurios aukščiausias taškas yra Nirvana, arba maksimalus Esu? bangos išsiforminimas, kur skirtis tarp būties ir Niekio tampa minimali, ir žmogus, jo Aš, Mano ištirpsta nebūtyje. Šis sindromas būdingas Indijos kultūrai, kuri įsigalėjo Azijos šalyse, o importuota į Vakarus buvo gana vėlai. Nirvanos būsenoje sątvaro tikslas – susilieti su jokybe, su transcendentine beforme ir beveide mase, kuri ankstesnėje A. Šliogerio kūryboje vadinama Didžiuoju Anonimu. Įsiniekinimas, išnykimas Nirvanos sindrome suvokiamas kaip išsivadavimas, kuris, laikoma, yra pagrindinis gyvenimo tikslas. Gimdamas žmogus patenka į kalėjimą, ir viso jo gyvenimo tikslas yra pabėgimas, nusimetus „materialius“ pančius ir „majos“ iliuziją.
4. Kaligulos sindromas. Šis sindromas mažiau metafiziškas, susijęs su Mano ir Aš kompleksais, kurie hiperbolizuojami, sureikšminami, atsisakoma saiko ir ribos maksimos, nepripažįstamas Kitas. Tai totalus subjektyvizmas, kuriame išorinė tikrovė laikoma tik subjekto nuosavybe, kurio centre yra didybės manijos apimtas Aš, save laikantis visatos centru. Sujungus šį sindromą su Odisėjo sindromu, kuriamos imperijos, siekiama maksimalios ekspansijos, įvedama tironija ir vergovė. Tai politinis sindromas, kur nepripažįstamos visuotinės žmogaus teisės, nėra demokratijos, nepripažįstama laisvė žmonėms ir yra absoliutizmo sindromas, būdingas imperatoriams ir karaliams.
5. Laisvės sindromas. Šis sindromas yra atvirkštinis Kaligula, kuris iš objektinės būklės siekia pavirsti subjektu, įsisubjektinti, siekia savo teisių ir laisvių, politinės valdžios, kovoja prieš absoliutizmą ir monarchiją, įvedinėja demokratinę respubliką ir t.t. Laisvės sindromas taip pat susijęs su Mano ir Aš, tačiau tik negatyviu būdu, siekiant save įvirtinti, apsiribojant etiniu saiko reikalavimu. Šis sindromas būdingas liaudžiai, engiamoms klasėms, kurios nori išsivaduoti iš vergijos, nuverčiant tironijas ir griaunant imperijas. Taip pat, sindromas būdingas nacionalinio išsivadavimo judėjimams, kurie vykdo 19 ir 20 a., siekiant įtvirtinti tautos teises į egzistenciją, išsivaduoti iš tautos naikinimo politikos, įveikti priespaudą. Matome, kad šis sindromas geriausiai dera su Itakės sindromu ir tautiniu judėjimu, siekiančiu išsaugoti tautą globalistinių imperijų siautėjimo epochoje.
Susiejant šią sistemą su filognozijos teorija, sątvarui be A. Šliogerio atskleistų bruožų, būdingos juodojo ir baltojo drakono civilizacijos struktūros, kur didžioji ir mažoji sieva laikoma savo natūralioje arba apverstoje padėtyje. Natūralioje padėtyje tai yra gyvybės, gyvenimo ir kultūros principas, kuriantis silpnąją civilizaciją; o apverstoje – yra gnostinė civilizacija, kurianti pažinimą, dirbtinį pasaulį ir siekia pertvarkyti tikrovę pagal mažosios sievos vidinę tvarką, kurioje valdo laisvė ir fantazija. A. Šliogerio aprašytos formos yra mažosios formos, būdingos ankstyvoms civilizacijos raidos fazėms, o filognozijoje aprašomas dvi didžiosios formos, kurios yra apimančios visą, holoplastinę žmonių rūšies istoriją. Blogiausias variantas tiek vienu, tiek kitu atveju yra ryšys tarp filognozijos civilizacijų ir Kaligulos sindromo, kuris susijęs su Odisėjo sindromo begalybės troškimu ir nesustabdoma ekspansija, išduodant saiko reikalavimą, ribos ir artumos principus.
Filognozijos pradinė mokykla 