Praeitame skyrelyje aptariau fundamentaliąją A. Šliogerio sątvarologiją, kuri apibendrinama penkiais sindromais, rodančiais kelią bendrojoje sątvaro struktūroje. Tačiau savo pagrindinėje knygoje A. Šliogeris aptarė ne visus sindromus ir šalia klasikinių neįrašė pačio naujausio, būdingo dabartiniams laikams ir šiuolaikinei visuomenei, suformuotai technologijų ir transhumanizmo ideologijos. Tai hologramos, Holywood‘o, ekrano sindromas, išimantis sąmonę iš tikrovės ir patalpinantis šią jos antipode – hologramoje. Ekrano sindromas gali įkūnyti visus išavardintus sindromus savo holograminiame siužete, tačiau ir pats yra sindromu, suteikiančiu gyvenimui formą, kuri dominuoja egzistencijoje. Turime Itakę, odisėjus, Nirvaną, kaligulas, libertarus tikrovėje ir turime ekrano Itakę, ekrano odisėjus, ekrano Nirvanas, ekrano kaligulas ir ekrano pasipriešinimo judėjimus.

Norėdami suprasti, kuo skiriasi ekranas ir tikrovė, galime palyginti kiek procentų istorijų sėkme baigiasi gyvenime ir kiek filmuose. Gyvenime sėkmė lydi tik nedaugelį: pagal sėkmės hierarchijos piramidę matome, kad sėkmės čempionais yra tik elitas; o filmuose nugali visi herojai, nes norint, kad holograma kurtų laimingą būseną, jis turi turėti laimingą pabaigą. Taip ekraninis telehominidas susiformuoja neteisingą realybės suvokimą, kurdamas begalinius norus ir pervertindamas savo galimybes juos įgyvendinti. Toks prisirišimas prie netikro pasaulio formuoja infantilią asmenybę, kuri mažai sąveikauja su realybe ir mažai žino, kokie jos tikri dėsniai. Šį principą įtaigiai savo kūryboje aprašė A. Šliogeris, kuris buvo jo pagrindinė filosofinio tyrimo tema – transhumanizmo poveikis visuomenei, ekonomikai, politikai, kultūrai ir psichikai.

Matome, kad papildžius A. Šliogerio atskleistus sindromus dviem kitais, analizuojamais mano filognozijos sistemoje, kurie yra balstasis drakonas, kaip šėtono bažnyčia ir juodasis drakonas, kaip dievo bažnyčia, gauname pilną sindromų vaizdą ir du pagrindinius kelius civilizacijoje. Turime tikrovės baltąjį ir juodąjį drakoną ir ekrano baltąjį ir juodąjį drakoną, kurie istorijos sigilo centrinę dalį apima iš dviejų perspektyvų. Baltasis drakonas siekia sujungti istoriją ir transcendenciją ir savo pagrindiniu tikslu laiko gylinimąsi į hipostratas, arba kitaip – į dievo teritoriją; o juodasis drakonas turi orientaciją į transcendenciją – tai religinis atvejis, orientaciją į istoriją – tai sekuliarus atvejis, ir orientaciją į centrą, kuris laikosi pusiausvyros tarp transcendencijos ir istorijos, pagal saiko moralės principą, deklaruotą A. Šliogerio, gyvybės centro pamatą vadinant sietuva. Taip istorijos sigilas apima visus pagrindinius sindromus, kurie yra holoplastinis galimų gyvenimo kelių žemėlapis.

Baltojo drakono civilizacijos idėja įgyvendinama ne taip lengvai todėl, kad norai gerokai peržengia galimybes, dėl to iš tikrovės ši realybė perkeliama į Holywood‘inius ekranus, kurie imituoja pažangą ir maksimalias civilizacijas, vaizduojamas fantastiniuose filmuose. Tokiomis hologramomis yra „Star Trek“ serialai, ekranizuoti „Marvel“ ir „DC“ komiksai, kuriuose kosminės civilizacijos technologijų proveržiai hologramose vaizduojami kaip įvykdytos užduotys ir jau dabar galime pamatyti, „kas mūsų laukia ateityje“. Žinoma, visas holivudinis šlamštas yra tik psyopas ir smegenų plovimas, kuriame nieko panašaus į tikrovę nerasime. Kas mūsų laukia tikrovėje, padarius norimus proveržius, mes net neįsivaizduojame, neįsivaizduojame kokios kiekvienos „sėkmės“ tikros pasekmės gyvybei, žmogui ir gyvenimui. Psichinė žmogaus struktūra – tokia nestabili, kad jai patikėti tokias galimybes – milžiniška kvailystė. Be sąmonės kokybės problemos išsprendimo, toks kelias neturi įgyvendinamo projekto statuso, ir protingiau susilaikyti negu veržtis į ateitį bet kokia kaina.

Įdomiausias ekranų imperijoje hologramų siužetas yra stilius „hologramos apie hologramas“ ir kultinis šiame žanre filmas yra „Matrica“. Jame vaizduojamas hologramų civilizacijos apogėjus, kuriame holograma apima visą šimtą procentų sąmonės, ir žmogus gyvena gyvenimą-sapną, kuris visas yra pakeistinė realybė. Prie šio lygio technologijos artėja milžinišku greičiu, ruošiant sujungimui keturis komponentus: psichotroniką, sumatoriaus teoriją, hologramas ir dirbtinį intelektą. Užpildžius sumatorių holograminiu užpildu, bus galima kurti pilną vidinio pasaulio iliuziją ir gyventi joje tokį gyvenimą, koks norimas, o šios tikrovės dievu taps dirbtinio intelekto superkompiuteris. Kūnas taps nereikalinga našta, auginama biologiniuose tirpaluose, o visas gyvenimas bus tik sąmonės viduje kuriama iliuzija. Filmo „Matrica“ pagrindinė idėja yra pasipriešinimas tokiai civilizacijos ateičiai, tačiau, viena vertus, vaizduojama kova, o kita vertus, vyksta įžūli propaganda, kuri rodo, kad planetos valdovai šios idėjos išsižadėti toli gražu nesiruošia ir jau dabar kuriamos korporacijos, kurios kuria „metavisatą“ virtualios realybės akinių pagrindu, kurie, pasiekus reikalingą keturių komponentų išsivystymą, pavirs į tikrą „matricos“ projektą.

Tai yra vienas baltojo drakono civilizacijos kūrimo būdas, kuri bus vystoma netikrovinėje žmogaus dalyje. Kitas kelias – atsisakyti matricos klystkelio ir kurti tikrą tikrovės uždarų klodų atidengimą, kuriuose žmonės rinksis tik tas galimybes, kurios nepažeidžia savisaugos instinkto ir moralinės sievos reikalavimų. Ekrano sindromas šiuos principus pažeidžia, įvesdamas į protą savisaugos instinkto pažeidimą, per neteisingą gyvenimo vaizdavimą, neteisingą pavojaus ir rizikos supratimą ir moralinę sievą žlugdo išsigimimų demonstravimu holograminiuose porno kūriniuose. Sugrįžę į tikrovę, atstatome realumo jausmą, suformuojame tikrą savo Ego protą ir savo norus deriname su būtinybėmis, kurių pakeisti, perdaryti neįmanoma ir kurios turi būti paliekamos tokios, kokios yra. Manau, kad naudojant istorijos sigilo logiką, baltojo drakono procesą geriausia vykdyti stovint centre, erdvinio saiko ribose, kurį valdo du A. Šliogerio atskleisti sindromai: Kaligulos ir laisvės. Atsisakę egotistinio Kaligulos monarchizmo ir pasirinkę anti-Kaligulos laisvės kelią, turėsime geriausią santykį, tarp tradicinio pasaulio vertybių ir pažangos, reikalingos tautos išlikimui ir išsiaukštinimui.

Kol kas matrica nesugrūsta į sąmonę pilnu sugrūdimu, kuris galutinai nutrintų suvokime ribą tarp to, kas tikra, kas netikra. Matrica yra išorinė, kuri naudoja išorinių ekranų principą, kur ekranas vis labiau priartinama prie žmogaus, paliekant vis mažesnį tarpą „realybės siūlei“. Maksimalus priartinimas yra virtualios realybės akiniuose, kur ekrano išorė beveik visai išnykinta ir lieka tik kaip trukdantis ir nemalonus jausmas. Kol kas technologijos silpnos ir holivudinių hologramų pasiūla – netenkina poreikių, tačiau po penkiasdešimt metų turėsime pilnai išvystytą transhumanistinę hologramų kultūrą, kuri bus ekrano sindromo apogėjus, sunaikinantis visus kitus sindromus, išimant iš sumatoriaus tikrovę pilnu išėmimu. Tai bus technologija, kuri leis kurti dirbtinį pragarą ir dirbtinį rojų, dirbtinį gyvūną ir dirbtinį dievą, kuris pašalinęs iš antitezės objektyviosios dalies visą savarankišką, priešišką realybę, įsistatys antrą, dirbtinį subjektą, su kuriuo galės kurti tokią tikrovės viziją, kokios norės. Tai bus fantazijos ir begalinės laisvės visata, kurioje viskas taps žmogumi ir nežmogiška tikrovė bus pašalinta iš psichovektoriaus pilnu pašalinimu.

Kadangi šis kalėjimas gresia civilizacijos žūtimi, ypač jeigu matrica pavirstų vergove ir kalėjimu ir tikrovė būtų uždrausta pilnu uždraudimu, A. Šliogeris bandė sukurti šiam istoriniam keliui alternatyvą, o tai geriausiai padaroma aiškinant ekrano sindromo metafizinę teoriją. A. Šliogerio sątvarologija siūlo pamąstyti, kas laukia žmogaus, jeigu jis neatsisakys transhumanizmo beprotybės, ir koks turimas geriausias išsigelbėjimo kelias. To kelio pavadinimai yra „filosofijos sugrįžimas“ ir „sugrįžimas prie pačių daiktų“, išsiimant savo protą iš ekrano kalėjimo ir atstatant tikrą, autentišką sąveiką su tikrove, atgaunant natūralų daiktą ir natūralią mintį, sujungiamus teorijoje. Teorija yra dieviškas žvilgsnis į tikrovę, kurioje laikomasi kūrėjų nustatytų ribų apibrėžimo, nesiekiama nieko daugiau negu reikia praeiti savo gyvenimo kelionę neiškrentant iš tikrovės ir savo prigimties. Ne viskas yra gėris, ką sukuria baltojo drakono civilizacija. A. Šliogeris įrodė, kad reikia labai atidžiai rinktis iš to, kad dovanoja tikrovės atidengimas ir drakono akis.

• drakono akis