Satanizmas Vakarų civilizacijoje

Istorijos sigilas rodo, kad žiūrint iš centrinės dalies, sątvaras turi metafizinę ir antimetafizinę orientaciją. Žiūrint iš kraštinių padėčių, yra pirmo ir antro fundamento antitezė, kur pirmą fundamentą atstovauja dievo religija, teosofija, o antrą – žmogaus religija, arba antroposofija. Taip visas Vakarų civilizacijos modelis skyla į kryptį, kuri orientuota į dievą ir kryptį, kuri nusisukusi nuo dievo. Žmonijos istorijos pradžioje, žmogaus sąmonės orientacija buvo į transcendenciją, anapusinį pasaulį, magijos ir mitologijos forma. Teologinis istorijos etapas buvo šios orientacijos apogėjus, kuris, realizuotas istorijoje, buvo teokratinių imperijų pagrindas. Nusisukimas nuo dievo prasidėjo šiame etape, kol dar mitologinė sąmonė buvo orientuotą į pirmą fundamentą, ir šis nusisukimas turėjo pusdievio metamo iššūkiu dievui mito formą. Mitologijoje geriausiai žinomas pavyzdys yra Prometėjo mitas, o krikščioniškoje mitologijoje – Šėtono angelų sukilimo mitas, kuriame pasakojama, kaip vyriausias angelas atsisakė paklusti dievo valiai ir buvo nubaustas ištrėmimu iš dangaus karalystės.

Šis principas yra Vakarų civilizacijos pagrindinė mitologema, kuri rodo dvi galimas orientacijas istorijos sigile – į dievą arba nuo dievo. „Nuo dievo“ turi dvi galimybes: jeigu tai dievo neigimas, ateizmas, yra paprastasis „nuo“, o jeigu dievo buvimas neneigiamas, „nuo“ virsta „prieš dievą“. Taip istorijoje susiklosto du satanizmo variantai: teistinis satanizmas, kuris laikosi principo „prieš dievą“ ir palaiko dangaus kunigaikščių sukilimą; ir ateistinis satanizmas, kuris nusisuka nuo dievo į šį pasaulį, neigia metafiziką ir transcendencija, propaguoja materialistinį scientizmą ir empirizmą. Pavyzdžiui, globalistinis komunizmas buvo ateistinis satanizmas, kuris propagavo nusisukimą nuo dievo, išaukštinant mokslo metodą, empirinį materializmą, kuris neigia dvasinę realybę, sielą ir žmogaus nemirtingumą.

Ateistinio satanizmo pavyzdys yra A. DeLavey „Šėtono bažnyčia“, kuri savo pagrindinėje knygoje, vadinamoje „Šėtono biblija“, propaguoja nusisukimą nuo dievo, nuo Jėzaus Kristaus, kaip jo įsikūnijusio sūnaus, atmeta krikščioniškos moralės principus ir įtvirtina žmogų kaip pasaulio centrą, kur žmogus yra pats savo šeimininkas, kuris tarnauja ne kažkokiai aukštesnei jėgai, bet gyvenimą gyvena dėl savo malonumo, tenkindamas savo norus ir troškimus, kurių neriboja jokie tradiciniai suvaržymai. Šėtonas naudojamas kaip nusisukimo nuo dievo simbolis, bet nelaikomas realia transcendentine būtybe. Juodosios mišios – tik krikščioniškų mišių parodija, kuri skirta pasityčioti iš krikščioniškos tradicijos. Mirties simbolikos naudojimas, reikalingas priminti principą memento mori, nepripažįstant, kad žmogaus siela nemirtinga ir kad visų žmonių gyvenimus užbaigia mirtis, kuri yra tarsi pasityčiojimas iš teologinės svajonės, kad žmogus po mirties pereina į kitą, amžiną gyvenimą, kur jis pagal nuopelnus gyvena „dievo karalystėje“. Tai reiškia, kad Šėtono bažnyčios satanistas gyvena pagal principą carpe diem, be jokių moralinių įsipareigojimų ir autoritetų pripažinimo.

Teistinis satanizmas remiasi klasikiniu Šėtono sukilimo prieš dievą dangaus karalystėje mitu ir yra „prieš dievą ir dievo bažnyčią“ struktūros. Šiame satanizme neneigiamas anapusinis, dvasinis pasaulis, neneigiama žmogaus nemirtinga siela ir neneigiamas dievas. Tačiau tikima, kad dangaus karalystėje, transcendencijoje, prieš dievą įvyko sukilimas, ir šio sukilimas lyderis ir vadas laikomas nauju dievu, seno dievo konkurentu ir nugalėtoju. Šio mito pagrindu gerai žinomas literatūrinis kūrinys yra J. Miltono poema „Prarastas rojus“, kur ši istorija aprašoma poetine forma. Šio mito pagrindu, Vakarų slaptajame, pogrindiniame pasaulyje yra daug sektų ir kultų, kurie tiki šia mitologema ir remia ne dievo, bet sukilimo prieš dievą stovyklą. Teistinis satanizmas dažnai turi maginio satanizmo formą, kur su aukštesnėmis jėgomis bandoma bendrauti maginių ritualų forma, siekiama išsikviesti demonus, vykdyti misijas, naudojantis jų pagalba. Šiai formai būdingas teatrališkumas, satanistinė atributika, ritualistika, slapti ženklai ir simboliai, bei kūrybinių meno formų naudojimas. Geriausiai žinomi pavyzdžiai yra vadinamasis gnostinis satanizmas, propaguojantis chaosofiją, drakonizmą, juodosios liepsnos teoriją.

Satanizmo istorijos logika tokia: pirmiausiai kuriama mitologija ir įvyksta metafizinis sukilimas, tada prasideda nutolimo nuo dievo procesas, kuris užsibaigia visišku nuo jo nusisukimu; nusisukus nuo dievo, išaukštinamas žmogus, kuris kuria savo ateistinius istorinius judėjimus, įvyksta mokslo revoliucija, civilizacijos be dievo aukščiausias taškas, susiformuoja antro fundamento galios struktūra; tada ši galios struktūra apsisuka, atsisuka į pirmą fundamentą, kuris yra transcendentinė dievo karalystė ir pradeda jos užkariavimą. Prisimenama magija, mitologija, religinės teologijos formos, pradeda šmėžuoti scientistinio satanizmo pavidalai ezoteriniuose judėjimuose ir kultuose, siekiama pilno transcendencijos užvaldymo ir pasisavinimo, iš pirmo fundamento atimant visas teises tikrovę valdyti pagal savo prigimtinius dėsnius. Vietoj jų įvedama proto ir mokslo kontroliuojama tvarka, kuri yra žmogaus produktas, metantis iššūkį dieviškai tvarkai.

Šioje vietoje galima įvesti archontinį Iliuminatų judėjimą, kurio pagrindas yra ši mitologema, kurioje aukštinamas žmogus, žmogaus civilizacija. Jame kuriama baltojo drakono civilizacijos doktrina, turinti du variantus: ateistinį ir teistinį. Ateistiniame variante nepripažįstamos metafizinės, dvasinės realybės ir hipostratos laikomos įvairiomis materijos formomis, kuriose neįmanomos nežmogiška gyvybė. Teistiniame variante laikoma, kad egzistuoja hipostratinės civilizacijos, kurios turi ištisą nematomą gyvybių ekosistemą, ir yra senovinių mitologinių istorijų tikroviškas pagrindas. Bet kokiu atveju, baltojo drakono civilizacija yra antro fundamento išaukštinimas, kuriame jis atsisuka prieš pirmą fundamentą ir savo tikslu iškelia visos transcendentinės realybės sferą perkelti į žmonijos kontroliuojamos istorijos įtakos lauką, padarant žmogų transcendencijos šeimininku. Šiame istoriniame procese, mokslo priemonėmis atsisukus prieš transcendenciją, sugrįžta seni simboliai ir vaizdiniai, prisimenama magija, mitologija, teologija, susikuria ezoterinio scientizmo mokyklos, kurios seną sukilimo mitą, sąmonės principą „prieš dievą“, paverčia į tikrą istorinė procesą, įgavusi mokslo formą. Dėl šios priežasties, elituose, kurie priklauso Iliuminatų sektoms, naudojama velnio, Šėtono simbolika, teatraliniai vaidinimai ir imitaciniai ritualai. Žinoma, tikra „magija“ yra avangardinės technologijos, tokios kaip kiborgizavimas, psichotronika, dirbtinis intelektas, hologramos ir pan.

Priešinga stovykla, kuri yra dievo bažnyčia ir dievo karalystės saugotoja, yra juodojo drakono judėjimas, kuris taip pat yra ateistinis ir teistinis. Jungiamasis tarp jų sandas yra natūralios tvarkos saugojimas, draudimas eiti prieš prigimtį ir mokslo bei technologijų atsisakymas. Ateistinis juodasis drakonas būdingas filosofijai, kurios vienu iš atstovų Lietuvoje yra A. Šliogeris, o teistinis juodasis drakonas, arba dievo bažnyčios principas, yra krikščionių bažnyčios, kurios yra ne tik orientuotos į transcendentinį pasaulį, bet bando šį pasaulį ideologijos pavidalu įvesti į istoriją, per krikščionių bažnyčių plėtrą civilizacijoje steigiant teokratines valstybes. Šiame procese dalyvauja ir konkurentai, tarp kurių yra žydiško judaizimo ir žydų pasaulio idėja, ir arabiškas islamas, turintis tokią pačią teokratinę doktriną istorijoje ir pasaulinio kalifato siekį.

Šios dvi istorinės jėgos Vakarų civilizacijoje reiškiasi kaip transhumanizmo ir tradicionalizmo konfliktas, kuriame matome konfliktą tarp religinės ir mokslinės pasaulio sampratos. Religinė samprata akivaizdžiai pralaimi, o mokslo ir transhumanizmo ideologijos progresas yra ne kas kita, kaip sukilimas prieš dievą, kuris turi ateistinio arba teistinio satanizmo formą. Šis žodis, aišku, yra paimtas iš tradicijos ir šiuolaikiniame pasaulyje nenaudojamas, laikant jį seniena ir anachronizmu, tačiau mokslo ir pažangos idėja ir esmė – tokia pati, kokia rodoma Šėtono sukilimo prieš dievą mitologijoje. Moksle žmogus meta iššūkį dieviškai tvarkai, ir daro tą patį, ką Šėtonas, organizuodamas savo sukilimą, todėl šis simbolis yra Vakarų civilizacijos archetipas, kuris naudotinas norint dabartinis procesą susieti su jo istorinėmis šaknimis ir ištakomis.

Dievo bažnyčios šalininkams kovoti dėl natūralios tvarkos darosi vis sunkiau, vis sunkiau neįsileisti į gyvenimą technologinės pažangos, be kurios priemonių normalus gyvenimas šiuolaikinėje visuomenėje daromas neįmanomu. Technika yra velnio argumentas, prieš kurį tradicionalistai neranda atsakymo ir taip pralaimi istorinį procesą civilizacijoje. Todėl kolektyviai žmonija neišvengiamai renkasi Šėtono bažnyčią, o individuliai galima rinktis dalyvavimą istoriniame procese arba iškritimą iš jo į privataus gyvenimo užribį. O kovojimas už dievo bažnyčią naudojant kompiuterio hologramas ir kompiuterinius tinklus – visiškas oksimoronas.