Uroboras kaip naikinimo mašina

Pagrindinę šio skyrelio mintį pradėsiu nuo fundamentalios sątvarologijos struktūros priminimo, kuri yra tokia:

[mažoji sieva][inversija][eksversija][didžioji sieva]

Ši struktūra, kurią galima vadinti „formule“, rodo koks sąveikos tarp vidinės ir išorinės realybės principas, kuri yra transcendentinės informacijos įtraukimas į protą, ir šios informacijos pavertimas dirbtiniu, techniniu įrankiu. Mažoji sieva yra atvira erdvė, kurioje skleidžiasi kiekvieno žmogaus egzistencija, o didžioji sieva yra sąmonei uždara realybė, su kuria fiziniame lygmenyje žmogus sąveikauja tiesiogiai, tačiau sąmonė šios sąveikos visoje jos tikrovėje nerodo. Šiame kontekste svarbu apibrėžti MS ir DS hierarchiją, kuri turi akivaizdžią formą: DS yra fundamentas, o MS – jo kūrinys. Žinoma, planetos istorijoje šis santykis nevienareikšmis, nes išsivysčius civilizacijai ir išaugus eksversijos mastui, kolektyvinė MS atsistoja į antrojo fundamento statusą ir tampa tikrovės šeimininke.

Imant inversijos dėmenį, jis vystosi tokia seka: mažoji sieva-protas-pažinimas-žinojimas, kur protas yra į mažąją sievą įaustas žinojimas, pažinimas yra tikrovės perkėlimas į informaciją, o žinojimas – pažinta tikrovė. Raidiniais žymėjimais tai būtų: MS-B-R-DA, prie ankstesnių komponentų pridedant DA, drakono akį, kuri žymi atvirumą pasauliui, inversijos mastelį, galintį būti minimaliu ir maksimaliu. Todėl šį dėmenį galima iškelti į išorę rašant DA [MS-B-R]. Inversija į DA remiasi pirminiu įstatymu, kuris yra juslinis transcendencijos atvėrimas savo sąmonėje, kaip pirmapradžio susitikimo su anapusine tikrove vieta. Prie šio pirminio įstatymo prisideda protinio pasaulio pažinimo pasiektas žinojimas, kuris susiformuoja į rišlio konstruktą, turinčio susieti vidinę ir išorinę tikrovę efektyviu ryšiu, padedančiu valdyti tikrovę. DA yra atvirumo išoriniam pasauliui mastas, kuris yra išskirtinių sietuvos galių produktas, leidžiantis sukurti vidinę erčią, kuri yra tolimiausia nuo centro erdvinė metafizinė zona, arba pačiam asmeniui artimiausia vidinė egzistencijos atvirumo vieta, kuri tapatinama su asmenybės, subjektyvumo centru. Kadangi B visada yra sampynoje su kitais mažosios sievos komponentais, pažinimas būna subjektyvizuotas, įjausmintas, įasmenintas, net įfiziolgintas – principas ypač propaguotas F. Nietzsche‘ės. Be abejo, tikro pažinėjo, teoro, tikslas savo pažinimą apvalyti nuo visų subjektyvizmų, tačiau, filosofo manymu, tai retai pavyksta ir iš visų metafizinių traktatų, pasak jo, byloja gyvybiniai instinktai, gyvenimo jėga, gyvybingumas kaip slaptas proto motyvatorius.

Civilizaciniai sievarai klasifikuojami pagal žinomą schemą:

A. Personalizuoti

DA1 [MS-B-R (maginis mitas)]

DA2 [MS-B-R (mitologinė kosmologija)]

DA3 [MS-B-R (herojinis mitas)]

B. Depersonalizuoti

DA4 [MS-B-R (ontologija)]

DA5 [MS-B-R (techno-ontologija)]

DA6 [MS-B-R (maksimali sintezė)]

Ši schema rodo, kad civilizacijos pradžioje transcendencija buvo suvokiama kaip personalizuota, pripildyta dvasinės gyvybės kaip pavyzdį imant žmonių pasaulį. Buvo laikoma, kad anapusinė realybė, kaip ir ši, turi savo santvarką, civilizaciją, esančia gerokai labiau išsivysčiusia už žmonių ir lyginta su demonų / dievų karalystėmis. Kadangi dievai ir demonai buvo personalizuoti, turintys protus, charakterius, kultūrą, santvarką, santykis su jais buvo ritualinis ceremoninis, kopijuojant socialinius santykius tarp žmonių. Ritualai buvo simboliniai veiksmai ar aktai, kurių priemonėmis iškviesdavo aukštesnes jėgas, į jas kreipdavosi, su jomis bendraudavo, prašydavo ir bendradarbiaudavo. Kai šios būtybės buvo suvokiamos kaip labai galingos ir pavojingos, jas garbindavo, prašydavo užtarimo ir pagalbos. Pagrindiniai ceremonijų atributai – ritualiniai daiktai, žodžiai ir veiksmai, kurių metu vyksta teatralizuotos inscenizacijos, vykdomos iškvietimo ir kreipimosi formulės, naudojami simboliai, ženklai, pavadinimai, dovanos, aukos. Visas ši psichikos forma pagrįsta žinojimu, kuris sukauptas nekritiško tyrimo, įdarbinant vaizduotę ir fantaziją, kuri būdavo reikalinga tiek vizualizacijai, tiek verbalizacijai. Protą dalinant į tris centrinius komponentus, kaip paaiškinta „Drakono akyje“, tai yra į atmintį, racionalumą, ir vaizduotę, vizualizacija ir verbalizacija daugiausiai naudoja trečią, kuri tikrovės anapusinį pasaulį ne pažįsta racionaliai, bet jį įsivaizduoja, išfantazuoja, įdedant savo asmeninę psichologiją, kolektyvinę ir individualią patirtį. Kita vertus, kuo aukštesnis DA lygis, tuo protas labiau apvalomas nuo asmeniškumo ir meninių pažinimo formų, tai yra pasislenka link racionalumo ir atminties.

Tačiau pamažu šis pasaulis depersonalizuojamas, iš anapusinio pasaulio išimamos visos transcendentinės būtybės, transcendencija paverčiama „negyva“. Pirma tokios transcendencijos, arba didžiosios sievos, forma yra Būtis, kuri ima patį abstrakčiausia tikrovės aspektą, kuris yra buvimo „veiksmas“. Būtis, paversta asmeniu, tampa Dievu, kuris turi valią ir savo valios aktu kuria visą žemesnį pasaulį. Nuasmeninus būtį, ji kuria ne asmeniniu, bet kūrimo galios būdu, kuris iš psichinio kūrimo sferos, kaip kūrimo mintimis ir protu, perkeliamas į veiksminio kūrimo sferą, kur kuriama „rankomis“. Bet kokiu atveju, daroma prielaida, kad kūrimas yra kažkokia manipuliacija, kuri turi savo būtiškąjį mechanizmą, galintį būti psichologizuotu ir depsichologizuotu. Kaip žinia, depersonalizavimo apogėjus yra materialistinis scientizmas, kuris iš būties teorinio pažinimo pereina į jos techninio įvaldymo trajektoriją, kuriam reikia veiksmingų teorijų, turinčių inžinierinės manipuliacijos būtimi potencialą. Moksle turime maksimalų pažinimo išvaizduotinimą ir maksimalų įracionalinimą, kur būtis tampa veikiančių jėgų sankaupa, išreiškiama proporcinėmis ir sąrįšinėmis formulėmis. Šis sugebėjimas atsiranda dėka vidinės, psichinės substancijos, kuri vadinama gnostine ir suvokiama kaip logoforminiai, lingvoforminiai ir ženkliniai sumatai, kuriais manipuliuojant galima imituoti išorines struktūras. Kadangi vidinis sumatoriaus pasaulis yra bendroji erčia, kurioje įmanomas lyginimas, gretinimas, kopijavimas, priskyrimas, ženklinimas, protas stebi dvasios atveriamą tikrovę ir manipuliuodamas ženklais, bando išreikšti jos išorinę formą. Tad norint šitaip išreikšti transcendentinius klodus, pirmiausiai juos reikia atverti, priešingu atveju ženklais manipuliuojama neturint orientyro, arba laisvuoju manipuliavimu.

Belieka paskutinis klausimas: kuo ypatinga filognozija ir kodėl ją laikau tam tikra alternatyva mokslui? Pirmiausiai, nemanau, kad ji turi su mokslu ar filosofija konkuruoti turint tikslą išstumti. Tai greičiau savarankiškas kelias, kuriuo gali būti einama lygiagrečiai filosofijai ir mokslui. Šio kelio ypatumas tas, kad bando sujungti filosofijos ir mokslo metodus, padarant jų galimybių sintezę, taip sukuriant alternatyvaus žvilgsnio į tikrovę galimybę, kuris sukurtų sąlygas naujai pažiūrėti ir į filosofiją, ir į mokslą. Šios sintezės svarbiausias bruožas tas, kad joje imama visa filosofija ir visas mokslas, ir sintezė daroma ne prieigose, prielaidose, tarpiniuose etapuose, bet galutinėje formoje, kurioje subendrinami visi rezultatai, imamas maksimalus lygis. Vadinasi, mokslas – tai materialistinė, empirinė kosmologija, kuri sujungiama su metafizine kosmologine ontologija, turinčia tikslą atverti visumą, visatą būtiškuoju-substanciniu būdu, kaip klodų telkinių sievą, kuri turi savo logiką, struktūrą, hierarchiją, iš dalies atvertą fenomenologinei stebai, iš dalies užverta ir tik „įsivaizduojamą“. Pagrindinė sątvarologijos idėja yra ta, kad būtis skaidosi į atveriančią ir atveriamą, kuri panyra į atveriančios būties klodus ir atveriamos būties klodus, galimus iš pradžių suvokti teoriškai, o po to apmąstyti epistemologiškai, bandant suprasti, kokia pagrindinė jos metafizinė forma / formulė. Savo tekstuose šią aukščiausią ontologinę realybę laikau Uroboru, kuriame vyksta būties formalioji inversija ir aktyvioji eksversija, kurianti naują būtį, priklausančią nuo žmogaus valios, esančia jo intervencija į kosmosą, iššūkiu natūraliai tvarkai ir turinčia praeiti griežtą analizę prieš paleidžiant vadeles beatodairiškai savavališkų manipuliacijų būtimi plėtrą, kuri įveda į gyvybę anomaliją ir yra nihilistinė savidestrukcija, parodoma jau paties Uroboro simbolio logikoje, suvokiamoje kaip save valgančios / naikinančios tikrovės mechanizmo atspindys. Žmogus, jo uliuminė forma, yra tokia anomalija, kurios prasmę dar reikia apmąstyti ir nuspręsti, ar antrojo įstatymo rišlio sievaruose ši naikinimo mašina turi būti stabdoma, ar kurstoma. Juodasis drakonas yra stabdymo programa, o baltasis – tikrovės perdirbimo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s