F. Nietzsche’ės gyvybės ontologija

Filosofijos istorijoje F. Nietzsche‘ė yra žinomas kaip autorius, turėjęs pretenzijų pakeisti Vakarų Europos civilizacijos psichovektorių, apvalant jį nuo krikščioniškos mitologijos ir teologijos, kuri, jo manymu, stabdo Europos iškilimą ir neleidžia jai tapti planetos šeimininke. Krikščionybės kertinis akmuo yra transcendentinio Dievo idėja, kurio garbinimu turi užsiimti žmogus, šiame garbinime matantis savo gyvenimo prasmę. Tuo tarpu F. Nietzsche‘ės noras buvo, kad tokiu pagrindu taptų gyvybė, kurios išaukštinimas, jo manymu, vienintelis žmonių rūšies tikslas. Tam reikia pašalinti visas metafizinę ideologiją propaguojančias institucijas, pirmiausiai Bažnyčią, ir iš jų priespaudos išlaisvinti gyvybę bei gyvenimą. Kadangi tai susiję su nihilizmo įsigalėjimu, perinant destrukcijos, tarpinį ir naujos pradžios etapus, kol protuose įsiviešpataus nauja, gyvybės metafizika, vadinama valios viešpatauti doktrina. Filosofas buvo ne tik antiteologas, bet aršus antimetafizikas, anapusinį pasaulį laikęs „pasaka“, sukurta mulkinti liaudį, o tikru pasauliu esąs šis, regimas pasaulis, kuriame turi skleistis nuo savo gyvybės šaknų neatitrūkęs gyvenimas. Pagrindiniai F. Nietzsche‘ės idėjų bruožai yra psichologizmas, biologizmas ir istorizmas, sujungtas su grandiozinėmis viršžmogio ir didžiosios politikos idėjomis, kuriose buvo propaguojamas paneuropizmas ir europietiškas globalizmas, europieštiškos planetos, Žemės, idėjose.

Visos šios idėjos apibendrinamos brėžinyje, kuris paskui bus paaiškintas papunkčiui:

Šį filosofinį modelį galima įvairiai modifikuoti, tačiau aš laikysiuosi pateikto varianto, kuris pats paprasčiausias ir elementariausias, susijęs su istorijos ir civilizacijos sigilu. Tai yra rombas, turintis raide pažymėtą kampą, kuris atstovaują kokią nors filosofinę perspektyvą ir susijęs su šią perspektyvą išskleidžiančiais kūriniais. Visuotinai žinomas faktas, kad F. Nietzsche‘ės knyga „Taip kalbėjo Zaratustra“ yra centrinis filosofo veikalas, kurį galima asocijuoti su pavaizduotu rombu, kurio kampai atitinka kurią nors knygos dalį iš penkių. Viršžmogiui, skirta pratarmė yra E taškas, rombe esantis centre, nes į šią idėją suvedamos visos kitos idėjos; pirma dalis yra A, skirta psichologinei viršžmogio ir paskutiniojo žmogaus analizei; antra dalis yra C, skirta valios viešpatauti metafizikai, kuri analizuoja gyvybės pamatus, galinčius būti tvirtais ir sugriuvusiais, nuo ko priklauso ar gyvybė kuria kylančią, ar smunkančią gyvenimo liniją; trečia dalis yra B, kuri kalba apie amžino sugrįžimo idėją, kuri yra laiko / istorijos mitas, pagal kurį viskas sugrįžta į tą patį tašką, viskas kartojasi ir kiekviena akimirka turi begalinį, neišsemiamą istorinį gylį; ir paskutinė, ketvirta dalis yra D, kur kalbama apie paskutinįjį žmogų, Žemės istoriją, kuri, pasiekusi kraštutinį tašką, pereina į naują erą, kuri skelbiama F. Nietzsche‘ės Zaratustros vaidmenyje.

A. Psichologija / egzistencija

Pagrindinė filosofo idėja šioje kategorijoje yra komandavimo afekto psichologija, valia viešpatauti, galinti būti silpna ir smunkanti arba stipri ir kylanti. Šis valios stiprumas arba silpnumas kyla iš pamatinio gyvybės instinkto, kuris reiškiasi kaip stipri arba silpna psichika, ją suprantant kaip charakterį ir afektą, atsisakiusį racionalumo ir vietoj racionalizavimo tik įsakinėja ir komanduoja kariuomenės stiliumi. Taip susikuria socialinė valių hierarchija, suorganizuojanti gyvybę į galios centrą, kuriam tapus valdovo tipu, jis tampa teritorijos šeimininku. Nuo to priklauso ar natūra yra aristokratinė, ar ne, skirta valdyti ar paklusti. F. Nietzsche‘ės manymu, galios vystymas yra pagrindinis gyvybės siekis, įrašytas į jo gyvybinį instinktą, kuris padaro save ir savo perspektyvą tikrovės centru. Šiai valiai pradėjus kurti vertybes, pirmiausiai bandoma perinterpretuoti tikrovę, kuriant jos mitologinį gnostinį kūną, kuris tampa tikrovės valdymo instrumentu, kurioje iš pradžių žmogus tik tarnauja, o paskui tampa tikru valdovu ir šeimininku. Tam, kad ši galios projekcija įsitvirtintų ir laike, kuriama kalendorinė istorijos projektinė, kurios tikslas politinių tikslų pratęsimas iš asmeninės į kolektyvinę dimensiją, kuri peržengia vieno žmogaus mastelio gyvenimo planus į tūkstančių metų trukmės projektus.

B. Gyvenimas / kultūra

Ši perspektyva atspindi valios viešpatauti kultūrinę ir politinę realizaciją, kurios pagrindinis tikslas – aukštosios kultūros ir aukštosios politikos projektas, kuris turi imperinį charakterį, atspindi bendruomenes organizuoti gebančią valią ir intelektą, kuriamą įvairių tipų genijų. Laike visas kultūrinis paveldas įvaldomas istorijos gnostiniame kūne, kuris rodo kultūrinių galios centrų išsidėstymą, tipologiją, charakterį ir istorinės raidos procesą. Čia vėlgi propaguojamas hierarchinis, aristokratinis visuomenės modelis, kuriame išskirtinės asmenybės, genijai, yra pirmuomenė, valdanti socialinį fundamentą savo imperiniame gyvybės projekte. Kadangi pats F. Nietzsche‘ė buvo filosofas, šiame pasaulyje jis išskirtinę reikšmę teikė ateities filosofui, kuris turi būti įveikęs visas ankstesnių šimtmečių kvailystes ir propaguojantis naują, F. Nietzsche‘ės apibrėžtą, Imperium Europeanum viziją, pastatytą ant gyvybės ontologijos, esančios jo civilizacijos modelio metafiziniu centru. Aukščiausiu šios vizijos tašku turėjo būti amžino sugrįžimo istorijos archetipinė struktūra, kuri filosofo planuotą istoriją turėjo uždaryti į begalinį ratą.

C. Gyvybė / metafizika

F. Nietzsche‘ės filosofijoje psichologijos metafiziniu centru yra gyvybinė galia, kuri įvardijama kaip fizikinės, metafizinės valios sklaida, gamtoje kurianti gyvybę ir esanti jos pagrindiniu psichologijos bruožu. Tai reiškia, kad Dievas žmogui kaip gyvybei yra ne kažkokia abstrakti idėja, bet kuriančioji gamta, gimdanti gyvybę ir jos pirmaujančią rūšį, vadinamą homo sapiens. Tačiau filosofijai užtenka suprasti šį pagrindinį gyvybės dėsnį – stiprios ir silpnos valios – ir žinoti kokia yra psichologinė šios valios realizacijos vidinė ir išorinė morfologija, pagal F. Nietzsche‘ės apibrėžtą galios centrų vertinimo modelį, pasireiškianti gamtoje, gyvybėje, visuomenėje, kultūroje, politikoje. Šioje morfologijoje yra liaudies sluoksnis, kuris sudaro organizacijos bazę, toliau aukštesniojo žmogaus tipas, kaip aristokratinis žiedas tautoje, imperijoje, ir viršžmogis, kuris yra visos šios galios formos lyderis, turintis teisę kurti civilizacinę strategiją, vairuoti žmoniją į savo pasirinktą ateitį. Pagal šį skirstymą atitinkamai skirstoma ir valia: į eilinių gebėjimų, aukštesniųjų gebėjimų ir elitinių gebėjimų.

D. Žemė / Didžioji politika

Sujungus visas šias filosofines idėjas į visumą ir suprojektavus jas į Žemės vaizdinį, ji tampa pagrindiniu viešpatavimo objektu, žmonijoje kuriantis centrinei grupuotei, šiuo atveju Imperium Europeanum, kuri savo pagrindiniu uždaviniu mato tapti Žemės Valdovais. Tam reikalinga, žiūrint iš viršaus, teisinga gyvybės metafizika, aukštesnioji kultūra ir politika, bei viešpatauti gebanti psichologija, pagrįsta galios afektu, kuris sugeba būti žemesniojo tipo valdovu. Vakarų civilizacijos pavelde turime tokius didžiosios politikos atvejus:

1) Aleksandras Makedonietis,

2) Cezaris,

3) Kryžiaus karai,

4) Napoleonas,

5) Hitleris,

6) Imperium Americanum.

Dabartiniame etape, nors Vakarų Europa ir vienijasi, jos galia ganėtinai nusilpusi ir ji stato ne ant karinės mašinos, kaip JAV, bet ant kultūros ir ekonomikos, siekdami tapti aukštesniojo tipo žmogaus realizacija per aukštąją kultūrą ir didžiąją politiką. Kodėl taip yra suvokti gana nesunku, nes praeityje, karinėse avantiūrose turėta skaudžių patirčių, kurių nesinori kartoti ir norisi pabandyti viešpataujančia civilizacija tapti minkštosiomis priemonėmis.

Nors F. Nietzsche‘ės projektas pirmu bandymu nebuvo pilnai sėkmingas, ir A. Hitlerio avantiūrą galima laikyti greičiau nyčės beždžione, o ne jo tikru pasekėju, ir ne vien todėl, kad jis pralaimėjo karą, F. Nietzsche‘ės filosofija ir toliau viešpatauja Vakarų Europoje slaptu viešpatavimu, kurioje jos išplito įvairiomis performuluotomis ir nužodintomis formomis, pakeičiant fasadą, bet loginiame ir metafiziniame lygmenyje propaguojant tas pačias idėjas. Ši filosofija svarbus šaltinis ir filognozijos modelyje, ypač tuo, kad ragina gyvybę daryti metafiziniu ontologijos centru, ypač techninės civilizacijos beprotiškuose eksperimentuose ir transhumanizmo plėtroje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s