Remdamasis 10 tomu, kuris neseniai buvo paviešintas, siūlau paskutinę F. Nietzche’ės filosofijos skaitymo sistemą, kuri yra svarbi studijuojant filognoziją. Šį kartą remiuosi laiko metafizika, pagal kurios modelį turimos tokios zonos: LFZ0 – laiko fenomenologinė zona, kuri yra žmogaus dabartis, į kurią įeina čia ir dabar, asmeninė praeitis ir asmeninė ateitis, susijusi su mąstymu ir asmeniu; LMZ1 – laiko metafizinė zona, žyminti tolimą praeitį, kuri šiuo atveju yra Senovės Graikija, kurią tyrinėjo filosofas ir LMZ2 – laiko metafizinė zona, nukreipta į ateitį, kuri yra civilizacijos lygio ateitis, kaip F. Nietzsche’ės filosofinio projekto pagrindinis tikslas. Tad visa kūryba skirstoma į tokius segmentus:

SENOVĖ

NAUJIEJI LAIKAI

ASMENINĖ DABARTIS

CIVILIZACIJOS ATEITIS

Pagrindinis F. Nietzsche’ės klausimas buvo gyvybės išvystymas, kurios būklė leimia civilizacinės formas (stipri ar silpna valia) ir atvirkščiai – civilizacija lemia kur link juda gyvybė, kyla ar smunka. Į schemą tai galima sudėti kaip parodyta pav. F. Nietzsche’ės perspektyva buvo gyvybė – tapsmas – laikas – istorija, kurioje civilizacijos vertybės yra tik gyvybės valios viešatauti projekcija, kuri priklauso nuo to, kokią tauta renkasi išgyvenimo strategiją.

Taip siūlau skaityti F. Nietzsche’ę, jeigu domina jo idėjos ir ryšys su filognozija.

• Nietzsche