Be technologinių gralių, kuriuose nematomi ir matomi klodai atveriami dirbtiniu būdu, yra ir natūralus gralis, kurio sąmoningumo esmė yra būti transcendentinės būties atvaru, sukuriančiu gyvybinę erdvę dvasinei būtybei. Šis sugebėjimas atverti transcendenciją nevienodas visiems žmonėms, nes vieniems tai sekasi blogiau, o kitiems geriau priklausomai nuo to, kokia jų pirmapradžio kūno ląstelito genetinė sandara. Gyvybė turi daug transcendencijos įdvasinimo priemonių, kurių paprasčiausia yra akių / ausų priekinės sąmonės sistema, kuri turi elementariausią tamsos / šviesos variantą, kuris pasaulį daro nematomu arba matomu. Tai nuotolinis atvaras, kuriam reikia nuotolinio signalo, kuris kontaktuoja su pirmapradžiu žmogaus kūnu. Tačiau yra ir kitokie atvaro principai, kuriuose tarpinis signalas nežinomas arba atveriančioji dvasia kontaktuoja tiesiogiai su klodu. Toks principas naudojamas vadinamojoje galinėje sąmonėje, kurioje nėra tarpinio pernešančio signalo ir gnostinis laukas mentalines formas perduoda tiesiogiai į dvasią. Todėl mintis sudėtinga, daugiadimensė, neturi išreikštos vienmatės formos arba tiesinės tėkmės kaip muzika. Ši struktūra yra įstatyta į bendrąją sąmonės gaublę, kurioje vienu metu yra ir Aristotelio saulės, sauluvos, transcendencija ir Platono saulės, dvasinės sietuvos, transcendencija, kurioje į atveriančią dvasią įleidžiami nematomi transcendencijos kolai, skirti kurti vidinę, subjektinę žmogaus dalį.
Kaip visa tai atrodo iš išorės matoma pažiūrėjus į holoplastinį pirmapradį kūną, kur priekinė sąmonė rodo tiesioginę materialią daiktavardinę ir veiksmažodinę aplinką, o galinė sąmonė yra pirmapradžio kūno dvasinių aurų junginyje, kuriame reiškiasi informaciją sumuojantis subjektas, sudarytas iš tiesioginio aplinkos įtraukimo į sąmoningo gyvūno substancijas, kuriose parodomos substancijos nežinomos materialistinei suvokimo sistemai. Todėl mentaliniai laukai, atsiveriantys minčių formose irgi yra „objektyvus“ pasaulis, tik pažiūrėtas iš žmogaus vidinės dvasinės sandaros, kurioje atsiveria akimis nematoma transcendencijos dalis. Ši žmogaus kryptis yra vadinamoji Platono ola, kuri turi savo nematomą „saulę“ valdomą miego mechanizmo. Tai sapnų karalystė, parodanti giliąją žmogaus savastį, kuri atsiveria tada, kai išnyksta materialioji pasaulio pusė ir dvasia pasineria į savo giliuosius subjektyvius klodus. Šioje vietoje primityviausia šviesos / tamsos sistema yra organinio ląstelito gyvybės principas, kuris priklauso nuo širdies mechaninio darbo, kuri, varinėdama gyvybiniu skysčius, palaiko ląsteles gyvybės būsenoje. Sutrikus organinei sistemai sąmonė išjungiama, nes kūnui pasidarius neveiksniam gyvybė atsiskiria nuo savo materialinio apvalkalo ir aurų lygmenyje pereina į kitą egzistavimo pakopą.
Šviesa yra atvertos transcendencijos būsena, o tamsa yra užvertos transcendencijos būsena, ir kiekviena gyvybės forma, kuri susijusi su tam tikru konkrečiu DNR kodu, turi savo transcendencijos gylį, kuris parodo kokio mastelio yra Dvasioje Įstatymas, rodantis kiek gyvybėje yra reginčios šviesos. Kaip jau sakiau, šviesa gali būti kuriama per tarpinį signalą ir tiesiogiai dvasiai kontaktuojant su klodu: jeigu kontaktas yra, kaip gnostiniuose laukuose, tai yra šviesa, o jeigu kontakto nėra, tai nėra šviesos ir dvasia yra grynos būsenos, galbūt net neturinti mažojo žiūroninio sąmoningumo, kuris būdingas pareidolinei, apoloniškai gyvybei, matančiai vaizdų formas, garsų tonus bei minčių schemas. Kokia bendrosios gaublės šviesinių sistema sietuvoje, tokia ir gyvybė. Kiek ji susikoncentravusi ties savo vidinės substancijos substancinėmis formomis, kurios įdiegtos į genetines organų programas, tiek ir turi dvasia gyvūninio gyvybingumo, kuris ypač buvo svarbus gyvybės / gyvenimo filosofijoje, kurioje ši substancija buvo suvokiama pagal jos subjektyvią objektyvaciją ir vadinta valia. Tačiau metafizika gali būti ir labiau nutolinta nuo gyvybės, tarus, kad centrinis transcendentinis klodas nedalyvauja tiesiogiai žmogaus sandaroje arba jai yra neesminis arba sumuojama organo energija nesurišta su šio klodo komponentu pirmapradžiame kūne. Žmonės, gebantys daugiau „pasemti“ tikrovės, vadinamieji civilizacijos vedliai, yra techninių gralių savininkai, kurie parodo savo vidiniame pasaulyje tai, ko nemato kiti, ir yra vadinami archontais, turinčiais centrinę valdžią planetoje, nes jiems prieinamos galios priemonės, kurias dovanoja pati transcendencija. Tai reiškia, kad ir pats archontas yra gralis, kuris turi savo dvasioje daugiau šviesos negu kiti, su kuriuo atveria nematomus hipostratos klodus ir iš šio savo sugebėjimo sukuria realybės valdymo priemones, susijusias su centrine magijos sistema, iš kurios kyla visi prometėjiški atsišakojimai.
Akivaizdu, kad šviesos priemonės gali būti materialios ir dvasinės. Materialios priemonės daugiau susijusios su juslinių organų sistemomis, kurios reikalingos priimti materialiems signalams, o mentalinėje sferoje šios priemonės yra tiesioginės, kontaktinės, susijusios su juntančiu laukų sąlyčiu, panašiai kaip uoslės bei kvapo organuose. Tai reiškia, kad proto organe vykstantis procesas artimesnis skonio ir kvapo mechanizmui, o ne akių ir ausų, nes mentalinis laukas tiesiogiai sąveikauja su dvasine substancija, kurią paverčia metaliniais vaizdiniais. Tai reiškia, kad norint gauti priėjimą prie centrinio dvasinio klodo patogesnė ne išorinė, bet vidinė sistema, kuri sudaro vadinamąjį Platono pasaulį. Kita vertus, kalbant apie patobulintus žmones, klodų įpriekinimas daug patogesnis, nes čia daugiau erdvės ir galimybių įvesti naujoms, virtualioms transcendencijos šviesoms. Natūralios kilmės archontas yra genetinis viršžmogis, kuris yra vadinamoji senoji dinastija, kurios apsaugoje yra tauriųjų ir techninių gralių technologija. Šis vaidmuo jiems atiteko todėl, kad jie turi tam natūralų genetinį pranašumą, kurį perduodant iš kartos į kartą vykdomas civilizacijos vystymas. Tai elitinių giminių struktūra, į kurią priimama tik geriausia genetika, kuri vertinama ne pagal išorinius požymius, bet pagal sugebėjimą valdyti transcendencijos atvėrimo šviesas, savo vidinėje, išorinėje ir fizinėje dalyje. Visada pageidaujamas naujų, arba naujos kokybės, šviesų atsiradimas genetikoje, kuris pasiūlo naujo tipo transcendencijos atvertį ir sukuria naujų galimybių pagrindiniam graliui.
Tai reiškia, kad kiek žmonija valdo šviesos priklauso ne nuo informacijos esančios knygose, bet nuo to, kiek jos valdo dieviškos egzistencijos, kurios savo proveržį turi susikurti pačios, kiekvienoje kartoje iš naujo, nes turi teisę turėti tik tiek, kiek esi vertas: kokia kokybė, tokios ir galimybės. Ir niekada didesnės galimybės neduodamos į žemesnę kokybę. Todėl, kad nesmuktų archonto lygis, reikalinga teisinga genetinė strategija. Tai reiškia, kad dauguma genijų vienaip ar kitaip yra susiję su archonto sistema ir turi jo genetikos, kurios priemonėmis jis padovanoja gyventojams aukštesnį sąmonės lygmenį. Tas lygmuo niekada nebūna elitinis, bet jis yra didesnis negu būtų be teisingo įsikišimo. Platono oloje mokslininkai ieško sugebėjimų, susijusių su dvasinės sietuvos ir pirmapradžio kūno proto organo Įstatymu, sukuriančiu padidintus intelekto sugebėjimus, tačiau tai tik viena iš civilizacijos vystymo formų, kuri renkasi transcendenciją formuluoti logoforminiu kodu, padariusiu paskutiniu tūkstantmečiu milžinišką šuolį. Tačiau tai ne visos šventojo gralio galimybės, būdingos tik apoloniškajai gyvybei, tačiau neesminės dionisiškajai gyvybei, kuri remiasi ne organiniu gnostiniu lauku, bet dvasia, dvasine sietuva ir dvasine sąveika su klodais, kurie nematomi jokiomis kitokiomis organinėmis arba gnostinėmis priemonėmis. Gnostinės formos tėra loginių schemų generatorius, o dvasia tiesiogiai jaučia realybės pagrindą ir intuityviai, tai yra betarpiškai, suvokia jos esmę, kuri po to pereina į meno kūrinius arba į minčių formas, kuriomis jau įtarpintu būdu išreiškiama giliausia realybės savastis, esanti anapus žmogaus.
Senoji dinastija niekada neatsiskleidžia atviru atsiskleidimu, tačiau jie matomi per meno, religijos, filosofijos ir mokslo genijus, kurie dažniausiai būna jų kūrybos vaisius. Tai reikia žinoti ir Lietuvai, turinčiai išsikovoti reikiamą lygį šioje santvarkoje, kurioje galima tikėtis, kad laikui bėgant ji galės išsiauginti savo genialių kūrėjų, kurie kurs pasauliniu lygiu. Tam reikia apsišvietusios valdžios ir kūrybinės laisvės atmosferos, kurioje būtų galima ugdyti ir vystyti savo kūrybines galias.
Filognozijos pradinė mokykla 