Nuo pirmo Uroboro, kaip žmogaus sandaros aprašymo priemonės, paminėjimo 2018 metais praėjo gana daug laiko ir prisikaupė daug naujos informacijos, kurią šiame skyrelyje ir pamėginsiu apibendrinti. Kaip žinia, Uroboras yra pagrindinė sątvarologijos priemonė, kurioje parodoma vidinė žmogaus sąmonės struktūra, kaip atveriančios ir atveriamos būties dvistata, kurioje skleidžiasi materialus ir dvasinis žmogiškumas. Tačiau tai supaprastinta, galima sakyti, fenomenologinė interpretacija, kuri neparodo giluminės žmogaus sandaros, priklausančios metafizinei sątvaro gelmei. Šią gelmę bandė išreikšti A. Schopenhaueris, F. Nietzsche‘ė, A. Šliogeris, pirmieji ją įvardindami kaip valią, o pastarasis kaip Niekį. Tačiau šiais laikais šią gelmę galima artikuliuoti daug geriau, bandant identifikuoti loginius sluoksnius, kuriuos nustačiau tirdamas visą tikrovės spektrą tarp didžiosios ir mažosios sievos klodų. Nevartoju tokių terminų kaip valią, Niekis, vietoj jų pasirinkdamas savo variantus, sukurtus tokiais, kad padėtų įpaviršinti gelminę žmogaus ir pasaulio sandarą, leistų tapti slaptų klodų išmintingais šeimininkais. Šie terminai yra juodoji liepsna, sietuva, sieva ir pan. Naudojant pilną schemą ir minėtus terminus, galima apžvelgti visą sątvaro spektrą nuo vidinių jo dalių iki pačių išoriškiausių, kurie tik numanomi, tačiau jeigu yra vadinamieji dvasiniai, centriniai klodai – jie yra loginė būtinybė, kylanti iš tikrovės spektro hipotezės.
Ši nauja Uroboro versija reikalinga tolesnei filognozijos raidai, kuri kyla iš giluminės patirties ir racionalaus apmąstymo, siekiant sukurti pagrindus naujai tyrinėjimų krypčiai, kurioje toliau judama į priekį atsakinėjant į klausimą, kas yra žmogus, kokia jo sandara ir koks jo likimas metafizinėje realybėje po mirties. Toliau pateikiama schema yra viso iki šiol padaryto darbo apibendrinimas, sudaranti tarpinę stotį judant į galutinį tikslą – išspręsti žmogaus paslaptį šioje realybėje.
Šioje schemoje pavaizduota dvisluoksnė žmogaus sandara, kurioje yra empirinis lygmuo, kiekvieno žmogaus patiriamas savo viduje kaip šviesa / prieblanda, esanti pasaulio ir minčių erčiose. Kita, išorinė dalis, kurią galima vadinti metafizine, yra tikrasis žmogus, kuris nesumuojamas fenomenologiškai, kaip šviesos, tačiau, nepaisant to, yra vidinio žmogaus fundamentas, iš kurio jis kyla. Ši dvistata – giliojo ir paviršinio žmogaus – yra dvistata tarp dionisiškos ir apoloniškos gyvybės, apie kurią daug kalbėjo ir rašė F. Nietzsche‘ė, kur viena yra dieviška, o kita gyvūninė žmogaus dalis. Žemutinis sluoksnis sudarytas iš grubiųjų materijų, kurios sukuria tik primityvų, paveikslinį suvokimą ir kuria statišką egzistencijos interpretaciją; tuo tarpu viršutinis sluoksnis yra tikroji žmogaus dalis, siejanti jį su giliaisiais klodais, iš kurių sudaryti dieviška gyvybė. Ši gyvybė daug ilgaamžiškesnė už gyvūninę, ir gyvūninė fazė yra tik trumpas ir nereikšmingas epizodas, egzistenciją suvokiantis „šviesos“ priemonėmis, būdingomis mažajai sąmonei, vadinamai žiūronu, kuri yra iliuzinė realybės piešimo vieta, sukurianti smegenyse orientacijai reikalinga pasaulio vaizdą. Iš tikro šis pasaulis tėra holograma, kurioje gyvūnas vysto savo egzistenciją, užkoduojamą civilizaciniais psichovektoriais. Tačiau tikra realybė – virš šio apoloniško žmogaus, kur driekiasi dieviškos egzistencijos galimybės, į kurias žmogus pereina po savo mirties.
Pažiūrėję į Uroboro schemą, matome išskirtus keturis sluoksnius, kurie numeruojami pradedant nuo išorinio poliaus:
1 – juodoji liepsna;
2 – esencijos;
ir baigiant vidiniais:
3 – sąmonė;
4 – pasaulis.
Žmogaus mažoji asmenybė sukoncentruota trečiajame sluoksnyje, kuris sudaro psichologinį žmogų, kuriantį mažosios sievos egzistencinius psichovektorius, kurių tikslai gali būti biologiniai arba kultūriniai. Žmogus kaip tautinė ir politinė egzistencija, turi užprogramuotą santvarkos programą, apibrėžiančią jam jo vietą gyvenime ir kaip jis turi išpildyti jame savo gamtinę / kultūrinę paskirtį. Pasaulis yra pati akivaizdžiausia šviesa, kuri rodo pačią artimiausią transcendenciją, valdomą akių mechanizmo, keičiantis tarp pasaulio ir tamsos būsenų. Ši aplinka yra atvertoji transcendentinės būties dalis, kurioje žmogus orientuojasi ir susikuria savo išgyvenimo priemones. Tiesiogiai materijoje nematome, kas yra sąmonės substancija, tačiau ji neišvengiamai yra giluminis klodas, susijęs su artimaisiais ir tolimaisiais eteriais bei esencijų kombinacijomis, kurios, manau, sudaro giliąją gnostinės branos struktūrą, kurioje smegenų energoformos pereina prie psichoformų. Galima sakyti, kad šioje sątvaro struktūroje grubusis, psichinis sąmoningumas užgožia ir nuslopina subtilųjį, dvasinį žmogiškumą, tačiau kai gyvūnas nustoja funkcionuoti, atsistato natūrali padėtis ir pradeda dominuoti metafizinė žmogaus dalis, persikelianti gyventi dvasinėje aukštutinėje karalystėje, kuri sudaro kitos krypties gyvybės ekosistemą, esančią dieviškame didžiosios sievos poliuje.
Kita vertus, galima manyti, kad išorinė žmogaus dalis sąveikauja su vidine dalimi ir yra jos fundamentas, be kurio gyvūninė sąmonė būtų neįmanoma. Be abejo, šis klausimas – neatsakytas ir kokios pozicijos laikomasi priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninių argumentų, tad geriausiai laikytis nuosaikios pozicijos, kurioje nepropaguojamas nei vulgarusis materializmas, nei fantastinis spiritualizmas. Akivaizdu, kad labiausiai trokštamas būtų dvasinis nemirtingumas, ir kad šis gyvenimas būtų tik laikinas epizodas nemirtingoje egzistencijoje, kur žmogus patiria tik nedidelę apribojimų kančią, ir jame išsivaduoja, įeindamas į tikrą dvasinę pilnatvę. Tačiau realybė nėra užprogramuota pildyti kiekvieno troškimų, tad vilties argumentas neturi jokių garantijų. Sąžiningas filosofas laikosi tiesos reikalavimų ir nepainioja norimos realybės su esama, nes to reikalauja intelektinio sąžiningumo maksima. Tačiau niekas netrukdo šį klausimą tyrinėti, rinkti informaciją ir turėti savo nuomonę. Visgi aš asmeniškai laikausi nuomonės, kad žmogaus egzistencija nesibaigia su mirtimi ir tam reikalingos dvasinės žmogaus dalys, kurios perima egzistencinio branduolio statusą užsibaigus gyvūniniam etapui. Taip pat, šis klausimas svarbus siekiant surasti efektyvių pažinimo metodų, atverti drakono akį, kuri, perėjusi į aukštesnį regėjimo režimą, mato daugiau žmogaus ir daugiau realybės. Filognozijos tikslas – suteikti žmogui tokias vystymosi priemonės, kad, pažinęs pasaulį ir save, jis suvoktų kokia geriausia jo gyvenimo trajektorija ir kaip formuoti psichovektorius, esančius aukštesnio pasaulio galimybių, gebančių suteikti pagrindą rango augimui ir tobulėjimui. Tai ypač svarbu jaunimui, norinčiam eiti dvasiniu / protiniu keliu, kuris atitinka aukštesnio socialinio sluoksnio lygį, formuoja reikalingus protinius gebėjimus ir moralines savybės asmenybės vystymesi.
Paviešinta Uroboro schema yra abstrakti, ji nerodo tikro, pirmapradžio žmogaus formos ir neatskleidžia hipostratinių klodų savybių, kuriose atsiranda vadinamosios ontologinės hologramos. Joje atskleidžiamas principas, kuriame matosi kokie yra giliojo žmogiškumo sluoksniai, kurie dar turi būti išvystyti į substancinių klodų savybių teorijas, kad parodytų tikrą žmogų tokį, koks jis yra pažiūrėjus iš metafizinio pasaulio perspektyvos. Tam jį fotografuoti ir filmuoti reikia ne materijos / eterių gylyje, bet esencijų / JL, kurios yra daug subtilesnė substancija, galinti parodyti giliųjų aurų struktūrą, įeinančią į sumatoriaus sandarą ir vadinama dvasine / sieline sietuva. Tai bus įmanoma tik suradus giliųjų klodų technologiją, kurių spinduliai bus tokie efektyvūs, kad jų dėka bus atskleista visa pirmapradžio žmogaus sandara ir bus galima matyti kaip įsikūnija ir išsikūnija dvasia, ir koks šio tolimojo pasaulio ekosistemos gyvybės principas, tapsiantis naujo civilizacijos lygio pamatu, kuriame į vieną susijungs „gyvųjų“ ir „mirusiųjų“ karalystės, kurios taps viena žmonija. Filognozijoje tai vadinama „holoplastine teorija“, kuri, atsakiusi į visus žmonijos klausimus, įeis į galutinę savo išsivystymo pakopą, po ko liks tik erdvinės ekspansijos uždavinys, kuriame žmogaus tikslu bus pamatyti kitus pasaulius, kitas gyvybės formas ir atskleisti visas visatos paslaptis.
Senajai dinastijai priklausiantys archontai yra dvasiniai žmonės, turintys labiau išsivysčiusį satvarą, kurio tikslas – saugoti savo teritoriją, kad galią įgiję gyvūnai nesugadintų planetos vystymosi scenarijaus, kuris yra geriausias kelias gyvybei, išrinktas pažinus visus jos dėsnius. Materija paversta ginklu turi didelę griaunamąją galią, kuri gali sunaikinti visas gyvūnų rūšis. Tam, kad nereikėtų pradėti viso darbo iš naujo, auginant naują civilizaciją, ją reikia saugoti nuo neteisingo kelio pasirinkimo, nes nematant panoraminio didžiosios sievos vaizdo ir gyvenant tik 3 sluoksnio sievos ego burbule, klaidų darymas – neišvengiamas.
Filognozijos pradinė mokykla 