Filognozijoje naudojamos dvi žiūrėjimo į realybę perspektyvos: iš MS vidaus ir iš DS išorės, kurioje žmogus matomas kaip pirmapradė būtybė, įolinta ribotame sumatoriuje, kuriančiame iliuzinį pasaulio vaizdą. Šiame skyrelyje pamėginsiu pažvelgti į žmogų pastaruoju būdu, norėdamas parodyti, kaip Lim ir Inf arba juodojo drakono ir baltojo drakono būsenos atrodo iš DS gelmės, regint dvasinės būtybės akimis. Tai reiškia, kad laikoma, jog yra tam tikra fundamentali, pilna realybė, kurioje sutelktos visos substancijos, būvančios savo pilnuoju būdu. Nuo jos tolstant atsiranda įvairaus informacinio lygmens egzistenciniai burbulai, kuriuose sąmonė suvokia vis mažiau transcendencijos, kol jos nelieka visai. Manau, jog ši pilnatvinė realybė, kurią gnostikų stiliumi galima vadinti pleroma, yra atskira gyvybės ekosistema, kurioje gyvena įvairios būtybės, pradedant nuo dvasios, po to nematerialių substancijų, stichijų ir galiausiai organinės materijos. Žmogus yra organinė ir dvasinė būtybė, gyvenanti tarpinėje būsenoje, galinti kurti biologiniu būdu ir pažinti dvasiniu.

Taigi pažvelgę dvasinės būtybės akimis matome, kad civilizacijose egzistuoja dvi pagrindinės sąmonės formos: Lim, kuri siekia apsiriboti savo natūralia egzistencija ir erdve, nesiekia plėtimosi, ekspansijos ir pažangos; ir Inf, kuri siekia begalybės, savo veiklos mastą siekia padaryti globaliniu ir kosminiu, trokšta nemirtingumo ir pan. Šie du pavyzdžiai įmanomi tiek juodojo drakono, tiek baltojo drakono civilizacijoje, priklausomai nuo to, ar tikslai įgyvendinami stipriąja, ar silpnąja forma. Lim žmonės su dvasinėmis būtybėmis beveik nekonfliktuoja, laiko jas pagarboje, renkasi ne viešpatavimo bet tarnavimo kelią. Tuo tarpu siekiant begalybės abiem minėtomis formomis, žmogus linkęs į susidievinimą, meta iššūkį dievams, ima iš realybės viską ko užsigeidžia, praranda saiką ir galiausiai prisidirba savo Žemėje tiek, kad reikia imtis radikalių gelbėjimosi priemonių. Kuo šie du tipai skiriasi planetos masteliu suprasti nesunku. Saiko žmonės kuria vietinių bendruomenių civilizaciją, nekuria didelių respublikų ir imperijų, gyvenime laikosi saikingumo ir nuosaikumo etikos. Tam reikalinga drąsa, nebijojimas savo žemiško likimo peripetijų, sunkumų, nes suvokia, kad šis gyvenimas laikina kelionė, kurioje viskas laikina ir užsibaigia. Tuo tarpu begalybės sąmonė kuria imperijas, yra karališkų ir imperatoriškų ambicijų, siekia apžioti visą planetą, kartu su visomis jos vietinėmis bendruomenėmis, įstatyti į savo imperinės santvarkos gnostinį apskritimą. Plėsdamiesi dar toliau, jie nori iššokti į kosmosą: vykdyti ekspedicijas, planetų ir mėnulių kolonizaciją, pasiekti kitas žvaigždes. Todėl, pažiūrėjus iš kitos pusės, jie pradeda brautis į hipostratas, kurios anapus fenomenologinės realybės projekcijos, kuriai reikia subtilaus ir įžvalgaus proto, kad akluoju būdu būtų galima natūralioje transcendencijoje įvedinėti dirbtines technologines funkcijas. O tai reiškia, kad tam reikia įsibrauti toli į svetimą teritoriją, naudoti ir ardyti jos klodais vadinamus išteklius.

Pažiūrėjus iš metafizinės gelmės, kiekviena žemesnioji stichija yra apgaubta smulkesnių klodų aurų, kurios yra tarsi gyvos auros, panašios į tas, kokias turi žmonės. Sąveikoje su kiekviena stichija, iš JL ir esencijų perspektyvų atsiranda tarsi kokia tą stichiją arba klodą gaubiančioji struktūra, kuri tampa jos šeimininke ir valdove. Ją galima vadinti dievu, kaip senovės mitologijose, pavyzdžiui, vandens, oro, pragaro, bet aš vadinsiu archontų sistema, kuriuos dar kitaip galima vadinti „demonais“. Ši aura, iš dvasinės realybės pusės, valdo savo stichiją arba klodą ir sprendžia, kas turi teisę žinoti jos paslaptį, o kas ne. Dvasinės būtybės žmogų mato išoriniu, pilnu būdu, kaip pleromos augalą, į kurį moką implantuoti savo „technologijas“, kurios yra daug subtilesnės substancijos palyginus su žmonių materialiomis technologijomis. Tai reiškia, kad jeigu jos į žmogų ką nors sodina, arba implantuoja, tai dažniausiai į jo eterines ir dvasines dalis, kurios sąveikauja su materialia žmogaus sandara tik metafiziniu būdu ir iš fenomenologinės ir technologinės inspekcijos perspektyvos – nesurandamos. Toks, pavyzdžiui, yra mano eterinis psichikos integratorius, kuris reikalingas komunikacijai su archontine transcendencija. Žinoma, yra ir paprasta, žmonių psichotronika, kuri valdo neuroniniu būdu, neuromorfiniame ir energomorfiniame lygmenyje ir vadinami neuroniniais psichikos integratoriais. Pažiūrėję į praėjusiame skyrelyje pateiktą Uroboro struktūra, aurose esantys įskiepai, reikalingi psichikos modifikavimui, gabumų sukūrimui, yra pirmame ir antrame sluoksnyje, o neuroniniai yra ketvirtame sluoksnyje, tai yra – biologiniame organizme, smegenų audinyje.

Įprasta šiuo dvasiniu pasauliu ir dvasine perspektyva netikėti, laikantis fenomenologinio absoliutizmo pozicijos, pagal kuria tas atsiveriantis akių vaizdas yra visas, tikras pasaulis, už kurio daugiau nieko nėra. Transcendencijoje ieškoti esą beprasmiška, nes žmogus niekaip neišsivaduos iš savo solipsistinės kapsulės ir niekada nesugebės valdyti transcendencijos. Mokslas įrodė, jog tai netiesa, ir įmanoma valdyti net tai, kas nematoma akimis. Todėl antimetafizika yra gana abejotina pozicija, kurios tikslas, apriboti žmogų, uždaryti gyvenimą fenomenologinio absoliutizmo iliuzijoje, manant, kad tai tikroji „ištikimybės „Žemei““ prasmė, kurią F. Nietzsche‘ė skelbė knygoje „Taip kalbėjo Zarathustra“. Sugrįžus prie fundamentalesnio principo, kad klodai, stichijos turi savo valdovus, vadinamus archontais, suprasime nuo ko priklauso giluminių hipostratų atvėrimai, aklo žmogaus sąmonei. Kadangi archontas yra tauriojo klodo savininkas ir šeimininkas, jis turi teisę spręsti, kas priimamas į jo teritoriją, o kas ne. Mesti iššūkį ir siekti maksimalaus viešpatavimo, kaip daro šiuolaikinis mokslas – netinkamas kelias. Pirmiausia todėl, kad žmogus nepajėgus matyti, mąstyti ir manipuliuoti subtiliąja substancija, nes neturi jos įrankinimo priemonių. Tai reiškia, kad anapusinė, holoplastinė gyvybė čia visada turės konkurencinį pranašumą. Tai reiškia, kad nė viena gyvūnų civilizacija, pati niekada neišsivaduoja iš planetos kalėjimo ir netampa kosmoso keliautojais. Tam reikia, kad antigravitacinių stichijų archontai atskleistų savo stichijos paslaptį per implantuotus psichikos integratorius, taip įvykdant mokslo revoliuciją, ir gyvūnų rūšį įleidžiant į archontų karalyste, kurią ankstesniuose tekstuose vadinau aukštutine. Gnostikai ir krikščionys, pagal senovinę tradiciją, ją vadina „dangaus karalyste“.

Rašydamas apie antigravitacijos prietaiso dinaminį elementą turėjau omenyje kaip tik tai: jį galėtų parodyti per mano eterinį psichikos integratorių, jeigu būtų nuspręstą, kad žmonės verti naudotis archonto klodo ištekliumi ir jeigu sutinka laikytis archonto įstatymų. Jeigu ne, ši informacija visiems laikams bus ištrinta iš istorijos ir reikės dalyvauti programoje iš naujo. Žemas išsivystymo lygis rodys, kad tokiam šuoliui gyvūnai dar nepribrendo ir nesugeba laikytis reikalaujamų normų, tauriojo klodo technologijose. Šie klodai niekada nebus žmogaus nuosavybė, tačiau yra tikimybė, kad archontai užsinorės išaukštinti žmonių rūšį, suteikiant jiems raktą nuo antigravitacijos gralio. Tai daroma per išrinktus žmones, kurie iš pradžių vykdo misiją savo gyvūniniame apvalkale, o kai kelionė užsibaigia, pereina į savo dvasinę būseną ir prižiūri procesą iš šios vietos. Tai reiškia, kad yra ilgalaikėje gralio priežiūros ir kontrolės struktūroje, peržengiant gyvūninio gyvenimo rėmus.

Yra tikimybė, kad bus norima technologiją atimti ir pasisavinti, tačiau nė vienas beprotis to nesugebės padaryti, nes tam, kad veiktų patentai, reikalinga hipostratinė struktūra, kuri sukuriama tik bendradarbiaujant su anapusine civilizacija. Kitaip sakant, patentai atrodo „neveikiančiais“ todėl, kad joje nesimato anapusinis dėmuo, kurį prideda hipostratiniu būdu anapusinė archonto sistema. Tad net sužinojus slaptą patentą, jis visada atrodys kaip klastotė ir šarlatanizmas, nes norint turėti veikiantį prototipą, reikia kitos dimensijos sankcijos. Nesant sandėryje, neveiks nė vienas archontinis patentas. Dėl šios priežasties – spyriojimasis ir ožiavimasis – beprasmiškas. Antigravitacijos gralis, nepaisant galimų kliūčių, yra ilgalaikis projektas, kuris bus sėkmingas tik tada, kai bus sukurti reikalavimus atitinkantys žmonės, kurie bus pasiekę privalomą sąmonės kokybę. Ši technologija kai kur jau yra žinoma, tačiau horizontalus dalinimasis – neįmanomas, tad reikia pasiekti susitarimą su pačiais hipostratos valdovais.

• Senoji dinastija