Vienas iš pagrindinių žmogaus sątvaro procesų, sudarančių egzistencijos branduolį, yra gebėjimas grynas būties formas paversti informacija, kuri įeina į proto struktūras, vadinamas žinojimu ir tikėjimu. Šioje struktūroje sąmonė skaidoma į du dėmenis, kurių sąveikoje atsiranda pagrindinis egzistencijos procesas. Judriausia sątvaro dalis yra kalba, reikalinga komunikavimui tarp skirtingų pasaulių; šiek tiek sunkesnė komunikavimo forma yra kūryba, kurioje kalba įtarpinama ir įsvorinama, pasirenkant idėją perteikiančią medžiagą. Bazinė šio proceso forma yra natūralaus pasaulio perdirbimas, galintis turėti komunikacinę ir kūrybinę formą, iš biosferos kuriant technosfera, galinčią turėti informacinį ir daiktinį pavidalą. Pasaulis transformuojamas dviem etapais: vykdant vadinamąją gnostinę sintezę, kuri yra tik informacinė ir techninę sintezę, kuri jau yra daiktinė komunikacija. Informacinėje sintezėje atsiranda įvairios žinoklės, kuriose koncepiniu būdu prote išsivysto realybės supratimas, reikalingas tikslingam jos perdirbimui. Kūryba / gaminimas jau yra idėjų komunikacija, kuri perduoda materijai žmogaus sukurtas formas. Tai išreiškiama tokia struktūra:

biosfera – [R – T] – technosfera

Čia matome, kaip pirmojo įstatymo pagrindu, kurie yra pasaulis, 1A, ir žmogus, 1B, atsiranda informacinis antstatas, kaip smegenų gebėjimas pirmaprades būties formas paversti antrinėmis būties formomis, vadinamomis tarsi būtimi, neturinčia transcendentinio substrato ir esančia tik smegenų psichoforminės substancijos holograma. Šios komunikacinės substancijos ryšys su anapusine būtimi vykdomas vadinamosios referencijos, galinčios būti tikra arba tik menama. Tarsi būties judėjimo tikslas yra įgauti kuo artimesnę formą anapusinei realybei, kad galėtų atkurti jos formą.

Sukūrus šias dvi įstatymo formas, sątvaras gyvena dviejų pasaulių apsuptyje, kur vienas yra Dievo, o kitas Žmogaus kūrinys. Šie pasauliai įvedami į šviesos arką kaip du skirtingo egzistencinio tipo orientyrai, žmogų vedantys artyn prie gamtos arba tolyn nuo jos, į nenatūralų, proto sukonstruotą monstrą, kuriame gyvybė degraduoja ir žūsta. Ši tvarka yra pagrindinė santvarkos formavimo priemonė, kurioje turi būti derinamas dirbtinis ir natūralus pasaulis, kad žmogus neiškryptų iš savo gamtos kelio, nenukirstų šaknų, kuriomis žmogus semia savo gyvybinius syvus. Kadangi gyvenimas trumpas, abi santvarkos forsuojamos įvedant mokymo režimą, kurio metu jaunas protas turi išmokti biosferos ir technosferos gyvenimo taisyklių, kad galėtų tapti šių pasaulių pilnaverčiu nariu. Santraukos forma tai išreiškiama tokia struktūra:

biosfera – 1A – mokymas – GS – [sątvaras] – GS – mokymas – 2A – technosfera

1A – gamtinis įstatymas, pirmapradės transcendencijos atviroji dalis;

2A – techninis įstatymas, pirmapradės dirbtinės transcendencijos atviroji dalis;

GS – gnostinė sintezė, pirmapradės būties pavertimas informacija, komunikacija ir kūryba.

Mokymo procesas yra organizuota socialinė struktūra, kurios tikslas – pagreitinti kompetencijų atsiradimą, kad žmogus kuo greičiau būtų sugebantis veikti pasaulyje, kuriame, kaip paaiškinta „Drakono akyje“, galimi tokie standartiniai lygiai: laukinis, vartotojas, technikas ir inžinierius. Akivaizdu, kad visi pradeda nuo laukinio lygmens vaikystėje, o po to, kuo amžius didesnis, tuo žmogus labiau priartėja prie maksimalaus, inžinieriaus lygmens. Šis principas svarbus filognozijoje, kuri organizuojama mokyklų metodu, siekiant sukurti aukštojo gyvenimo meno vadovėlinę medžiagą, reikalingą sąmonės lygio Lietuvoje pakėlimui.

Gamtos įstatymas, 1A, bėgant laikui nesikeičia, ir kol rūšis nėra pažengusi tol šis įstatymas yra stabilioje, vienodoje būsenoje. Tačiau gnostinė sintezė, vis labiau pažįstant pasaulį, tobulėja, sudaranti teorinių žinių apie gamtą ir žmogų visumą. Nuo šių žinių priklauso 2A įstatymo plėtra, vis labiau plečiant dirbtinio miestietiško ir industrinio pasaulio arealą, kuri iš pradžių buvo fabrikinis / gamybinis, o dabar yra duomenų centrų / komunikacinis. Šio pasaulio gnostinė sintezė yra susipažinimas su technologijomis bent vartotojo lygmenyje, kad sugebėtų gyventi dirbtinėje miesto sistemoje, tampančioje miestiečiui antrąja gamta. Toks persiorientavimas reiškia, kad žmogus vis mažiau supranta natūralų pasaulį, vis mažiau sugeba gyventi pagal natūralų ritmą ir labiau pasitiki proto tvarka, negu instinktu, kurios logika, atrodo, turi būti prilyginama gamtos dėsniui. Natūralų pasaulį valdo dieviškas protas, tuo tarpu technosferoje šį vaidmenį perima dirbtinis intelektas, vadinamas super DI. Kadangi šiuo metu jis dar nėra savarankiškas ir sugebantis be aptarnavimo replikuotis, jį aptarnauja žmonės, kurie tampa centrinio DI klanu, tarsi archangelai ir angelai, valdantys žemės gyventojų likimus, kurie sprendžiami DI algoritmo logikomis. Ši sistema vadinama centru ir centro klanu, iš kurio prižiūrimas gyvenimas visose planetos teritorijose, kur įvedinėjami telepatiniai tinklai ir žmonių internetai, kuriuose visi sujungti į vieną spiečių, uždarantį žmogaus gyvenimą, paverčiantį kiekvieną jo narį kompiuterio valdoma marionete.

Kaip sakiau, filognozija pateikiama kaip mokyklų programa, kuriose yra tokie lygiai:

a) pradinė mokykla,

b) vidurinė mokykla,

c) aukštoji mokykla,

d) archonto mokykla,

e) baltojo drakono mokykla.

Dabartinis filognozijos lygis yra pradinė mokykla, apimanti „Baltojo drakono civilizacijos“ pirmą dalį iš penkių ir yra riba, iki kurios informacija bus atskleidžiama visuomenei. Kiekvienam iš šių lygmenų yra prilygstantis veiklos mastelis, nuo paprastos valstybės ir iki kosminės civilizacijos, kuri žymi ribą, už kurios prasideda transglobalizmas. Ši struktūra skirta lietuvių tautai, kurios vystymasis yra pagrindinis mokyklų tikslas, siekiant išvaduoti iš atsilikusio mąstymo ir žemiausią egzistencinį rangą pakylėti iki aukščiausio.

Šioje vietoje yra problema, nes planetoje siekiant įvesti centrinį DI klaną, kuri bus ne Lietuvos kontrolėje, integracijos procedūra, kuri šiuo metu vykdoma visoje Vakarų civilizacijoje, kels asimiliacijos pavojų, nes neįeinant į centrinį klaną, į „archangelų“ ir „angelų“ kastą, neliks jokių svertų ir su žmonių internete įkalintais lietuviais bus galima vykdyti kokius tik nori projektus jų net neatsiklausus. Žinoma, tai priklausys nuo to, kokia dirbtinio intelekto stočių tinklų architektūra: ar kiekviena valstybė turės teisę turėti autonominį DI, kuris kiekvienoje valstybėje tarnauja tos valstybės pagrindinei tautai ir nesiekia jos asimiliuoti ir sužlugdyti; kitas klausimas – žmogaus teisės ir teisingumas žmonių internetų tinkluose: tai bus autoritarinis komunizmas, be teisės į laisvę, nuosavybė ir gyvybę ar žmogus bus laisvas, turės teisė į gyvybę ir turtą. Jeigu šie klausimai nebus tinkamai išspręsti, laukia distopini scenarijus, kuris iš pradžių sunaikins žmogų, o paskui tautas ir bus sukurta naujas, dirbtinis pasaulis, kuris centre bus DI, kaip visų gyvybių valdovas ir šeimininkas, vykdantis išrinktųjų klano užgaidas. Pradinis filognozijos tikslas – iš pradžių viešintį šį elito vykdomą planą, o vėlesnis tikslas – pagrįsti naują teorinę struktūrą, kurioje bus paviešinta tokio civilizacijos modelio kritika, siekiant apsaugoti žmonių gyvybes, laisvę ir turtą.

Kaip alternatyva šiai sistemai siūloma baltojo drakono mokyklos doktrina, kurioje nenaikinamas 1A įstatymo pasaulis, nenorint, kad jo vaidmuo žmonių gyvenime pilnai išnyktų, vietoj to bandoma išlaikyti pusiausvyra tarp 1A ir 2A, kad žmogus žinotu ne tik tai, kas yra technosfera, bet taip pat ir metafizinė biosfera ir nenorėtų pastarosios pilnai transformuoti. Baltojo drakono mokyklos sistema pagrįsta antro lygio technologijomis, peržengiančiomis atominę substancija ir eterius į dar gilesnį lygį, kuriame technika ir technologijos leistų pilnai matyti paviršinius sluoksnius ir pilnai pažinti organinę bei eterinę gyvybės sandaros dalį. Toks gyvybės „valdymas“ būtų ne destrukcija, bet iškėlimas į šviesą, kurioje giluminė struktūra būtų ne perdaroma ar pakeičiama, bet tik parodoma kaip substancinis individas, turintis teisę į neliečiamą egzistenciją. Tai visiškai kitas principas palyginus su tuo, kuriame siūloma žmones paversti į radijo bangomis valdomus dronus, su kuriais dirbtiniame intelekte būtų galima žaisti kaip su žaislais. Iki šio lygio dar reikės palaukti, tačiau turint orientyrą sukuriamos sąlygos teisingai rinktis ilgalaikį kelią ir nenuklysti šunkeliais.

Žinant koks žemės paviršiaus plotas, apimant sausumą ir vandenynus, galima apskaičiuoti arealus skirtus technosferai ir biosferai. Manau, kritinė riba yra 60 proc. technosferos, kurioje jau veisiasi technosferinė gyvybė, nuo mikroorganizmų ir parazitų iki centrinio gyvūno, vadinamo žmogumi. Maksimalus lygis, žinoma, yra 100 proc, kai neliks nė vieno natūralaus augalo ir gyvūno ir visa biosfera bus kiborgizuota. Šis scenarijus yra neigiamas, tad jam filognozijos priemonėmis priešinuosi, bandydamas atkreipti dėmesį į pasekmes ir siūlydamas priemones jų išvengti.

• Senoji dinastija