Dievo bažnyčia filognozijoje vadinama juodojo drakono civilizacija, kurioje stengiamasi laikytis natūralios pusiausvyros tarp atvertos ir užvertos būties tam, kad nebūtų pažeista gyvybės šaknis ir pasaulis būtų iš esmės paliktas toks, kokį sukūrė Dievas. Kadangi žmonijos vystymosi esmė yra didžiosios sievos inversija į mažąją sievą ir mažosios sievos eksversija į didžiąją sievą, filognozijoje bandoma sureguliuoti šį procesą, kad nebūtų pažeistos pusiausvyros ir peržengta leistina riba. Tai reikalinga todėl, kad mažoji sieva nepajėgi tapti didžiosios sievos fundamentu ir apversta tvarka – nepageidaujama kosminė anomalija; bent jau tol, kol žmogaus sąmonė pasieks reikiamą kokybę. Dievo bažnyčioje, sekant A. Šliogerio filosofija, pažinimas turi būti minimalizuojamas, apsiribojant ta būties dalimi, kuri atveriama kaip kieta materija, kurią galima panaudoti įrankių gamybai. Tai yra pirmapradžių stichijų pasaulis, sudarantis vadinamųjų paviršinių klodų arche, kuris yra atvertos, materialios pasaulio dalies pamatas. Žmogiškoji šio pasaulio kryptis yra kalbos pasaulis, esantis pagrindiniu kūrybiniu instrumentu kurti mito ir istorijos metafizikas, kuriose sąmonės suformuojamos į civilizacinius kolektyvus, reikalingus bendram veikimui ir susišnekėjimui.
Pagrindinė problema juodojo drakono civilizacijoje yra paviršinis ekspansionizmas, kuriame išskiriami du pagrindiniai žmonių tipai: saiko žmogus, apsiribojantis tiesioginiu pasauliu, savo gyvenama vietove, nesiekiantis tapti begaliniu, kuriant planetinę imperija, kuriai reikalingas užkariavimas ir kolonizavimas; ir begalybės žmogus, kuris, nors dar neturi galingų hipostratos valdymo priemonių, kurios leistų gaminti masinio naikinimo ginklus, bet turi begalinę valią, kuriai ne riba dideli atstumai ir vietinių žmonių pasipriešinimas. Kaip šių dienų pavyzdį galima imti lietuvius ir amerikiečius: pirmieji laikosi A. Šliogerio principų, kuriuos jis išdėstė savo kūryboje (1944 – 2019), atspindinčioje lietuvišką pasaulėžiūrą ir mentalitetą, esantį antiimperialistiniu. Nors senojoje istorijoje lietuviai ir turėjo imperialistinį etapą, tačiau nesusiformavo į tikrą regioninę imperiją ir buvo naikinami vokiečių religinio imperializmo protrūkyje, lenkų ir rusų nacionalinio imperializmo protrūkyje, sovietinio civilizacinio projekto beprotybėje. Begalinio žmogaus ideologiją šiuo metu aktyviausiai propaguoja amerikiečiai, kurie tam pasitelkia geopolitinę, karinę, ekonominę ir kultūrinę hegemoniją. Imant populiariąją kultūrą, tai labiausiai atsispindi Marvel Visatos herojų istorijose, kuriose rodomas transglobalistinis civilizacijos modelis, atitinkantis amerkietiškos imperijos sąmonės kultūrinio programavimo projektą. Amerika prasidėjo kaip Europos kolonija, kurios psichikos mitoistorinė archetipinė struktūra yra čiabuvio ir kolonisto konflikte vykstanti masinė žemgrobystė, kurią, perėjus pradines stabilizavimosi fazes ir išsivysčius į imperiją, norima perkelti į visą planetą ir visatą.
Ši Marvel sąmonė, kuri atitinka begalybės žmogaus archetipą, nėra visuotinė ir veikianti be opozicijos. Matomos kelios stovyklos, iš kurių pagrindinės yra konservatyvioji ir liberalioji, mąstant ne klasikinėmis sąvokomis, bet „neo-“ etapui priklausančiomis sąvokomis, po pačių naujausių civilizacijos revoliucijų. Tačiau mano manymu minėtos stovyklos ne tiek opozicija, kiek nuosakus ir radikalus tos pačios stovyklos variantas, nepriimtinas juodojo drakono judėjimui, norinčiam Dievo, arba natūralios tvarkos, išsaugojimo. Vadinasi šie liberalai ir konservatoriai yra baltojo drakono civilizacijos adeptai, kurie yra Šėtono bažnyčios valdžioje ir pasisako ne už Dievo, bet už žmogaus tvarką. Tuo tarpu šiame skyrelyje pateikiami pagrindiniai juodojo drakono civilizacijos principai ir kriterijai, pagal kuriuos galima identifikuoti, kas propaguoja kokį požiūrį. Šis požiūris pirmiausiai yra požiūris į mokslą: kiek jis turi būti vystomas, kokias sau leidžiame technologijas, ar siekiame žmogaus ir žmonijos transhumanizavimo ir posthumanizavimo. Šiuo metu pastaruosiuose terminuose matoma pastanga įvesti painiavą, kur „trans“ ir „post“ bandomi pateikti ne technologiškai, bet tik išžmoginant, atsisakant antropocentrizmo bei žmogiško šovinizmo kitų gyvybės rūšių atžvilgiu. Tačiau tai tikro technologinio transhumanizmo gudri taktika, siekiant nuvainikuoti žmogų prieš suduodant jam smūgį, kad būtų galima padaryti technikos vergu, pirmiausiai super DI. Visa tai yra baltojo drakono civilizacijos problematika, kurioje linkstama atsisakyti natūralaus žmogaus, ir Dievo tvarką pakeisti žmogaus tvarka, kuri turi tapti antrąja gamta, kurioje žmogus bus tik dirbtinio intelekto algoritmų „valios“ valdomu technogyvūnu. Juodojo drakono civilizacijoje, laikantis nuosaikaus varianto, leidžiama kurti materialius ir dvasinius įrankius, visiškai neišstumiant technikos ir nesiekiant sugrįžti į laukinių bendruomenių būvį, tačiau manau, jog tai turi būti daroma saikingai, imant tik tiek, kiek leidžia natūrali žmogaus prigimtis, per atveriamos būties kiekį, leidžiantį saikingai įrankinti materiją, reikalingą žmogaus gyvenimo palengvinimui. Tačiau atvėrus besaikio transcendencijos pažinimo galimybes, ši riba peržengiama, žmogus pradeda imti substancijas, kurios jau priklauso dievų pasauliui.
Nuosaikioji juodojo drakono civilizacija kuriama racionaliojoje ir ezoterinėje filognozijoje, kur pirmoji daugiau protinė, o pastaroji – dvasinė. Kitaip sakant, tai yra pradžioje esantis technomokslas ir metafizikos atsisakanti filosofija. Vakarų pasaulyje ryškiausia racionaliosios filognozijos forma yra I. Newton‘o mechanika, J. Maxwell elektrodinamika, termodinamika ir pan. Tuo tarpu, filosofijoje tai gyvybės ir gyvenimo filosofija, fenomenologija ir egzistencializmas, loginis pozityvizmas, kurie atsisako metafizikos, atsisuka į žmogų ir žmogaus pasaulį, tampa ateistiniais, sekuliarizuojasi. Lietuvoje fenomenologinės ir egzistencinės ontologijos kategorijoje mąstė A. Šliogeris, vienas iš žymiausių jos filosofų, sukūrusių naują žmogaus pasaulio tyrimo metodą, kurį vadinu sątvarologija. Jis propagavo saiko žmogaus ontologinės hologramos psichovektorių, atsisakantį brautis į dievų teritoriją, nesiekiantį įdarbinti slaptų transcendencijos substancijų, sukuriant žmogui naudingas technines funkcijas, ir realybės pamatines simetrijas paverčiant civilizacijos nuosavybe. Laikantis natūralios pusiausvyros tarp imanencijos ir transcendencijos, žmogaus gyvenimas pragyvenamas optimaliu būdu, mažiausiai kenkiant natūraliam pasauliui, nedarkant jo tvarkos. Tam kiekvienas žmogus turi suprasti koks pagrindinis dvivietės sąmonės etikos principas, kuriame susitinka Aš ir Kitas, tarp kurių turi būti siekiama ne divergencijos, išstūmimo, bet konvergencijos, laikantis pagarbaus atstumo ir stengiantis nekenkti, neperžengti leistinos ribos. Šis principas yra antipsichopatija pažinime, kuriame kiekvienas Kitas turi neatimamas teises, kurios įeina į pagrindinių teisių sąrašą kaip: gyvybė, laisvė, turtas.
Begalybės žmogaus principas priešingas, prasidedantis nuo santykio Aš-Tikrovė, Aš-Žmogus, Aš-Kolektyvas, Kolektyvas-Kolektyvas, Imperija-Planeta, kur viskas prasideda nuo dvivietės sąmonės divergentinio principo 100 proc. – 0 proc., užsibaigiančio imperijos atsiradimu, kuri įnulina visą žmoniją, o tada – visą transcendenciją ir tampa transglobaline imperija. Tokia ideologija labai aiškiai išryškėja Amerikos popkultūroje, kurioje „Žvaigždžių karų“ istorijoje rodoma kaip kovoja gėris prieš blogį, blogį pateikiant kaip „imperiją“, o gėrį – kaip respubliką, kur numatoma pagrindinė Vakarų civilizacijos konflikto forma, lemsianti jos ateitį. Leidžiama suprasti, kad nugali tas, kas turi daugiau galios ir yra efektyvesnis, darant užuominą, kad blogis linkęs nugalėti, o gėrio, respublikos gudrumas tik iš pataikavimo žiūrovui rodomas kaip pakankama atsvara blogio nuožmumui. Taip pat respublika gali būti interpretuojama kaip pradinio etapo link imperijos mimikrija, siekiant suklaidinti planetą, suviliojant patiklius ir naivius jaunimo protus. Tačiau tikras orientyras yra imperija, kuri yra begalybės žmogaus aukščiausias siekis, galintis reikštis tiek pažinime, tiek horizontalioje ir vertikalioje ekspansijoje. Ateina toks momentas, kai imperija, peržengusi galutinę ribą, įsibrauna į svetimą teritoriją, esančia dievų pasaulio valdžioje taip sukeliant neišvengiamą karinį konfliktą, kuriame vienoje pusėje – akla agresija, kitoje – pastanga apsaugoti prigimtinę tvarką, ant kurios pastatytas šis pasaulis. Kas nugali šioje vietoje – suprasti nesunku, įvertinus ką gali begalinė, akla valia prieš begalinį žinojimą ir šviesą.
Pažvelgus dvasinės būtybės akimis akivaizdu kokiam tipui teikiama pirmenybė. Saiko žmogus nugali prieš begalybės žmogų, nes jo kelias teisingiausias, o planetą norinti praryti imperija laikoma anomalija, neišvengiamai turinti būti tramdoma, kad nesunaikintu gyvybės žemėje. Super DI klanas, norintis tapti centrine struktūra, pasmerktas pralaimėti, nes jis pasirinko Šėtono bažnyčios kelią, kuriame gyvybė paverčiama disfunkcine ir negebančia išgyventi.
Filognozijos pradinė mokykla 