Tradiciškai filosofija suprantama kaip būties mąstymas, kuriame atveriamos pagrindinės jos savybės, sudarančios vidinio pasaulio sąrangos pamatinę struktūrą. Kadangi ši vidinė sąranga yra žmogus, būtis suvokiama kaip egzistencijos forma, kurioje į polinę opoziciją išskiriami du dėmenys: „tai yra“ ir „aš esu“. A. Šliogeris šiuos egzistencijos dėmenis vadino ESU? banga; A. Schopenhaueriui tai buvo „pasaulis kaip vaizdinys“; o aš vadinu sątvaru, kurį galima žiūrėti tiek iš vidaus, kaip vidinę egzistencijos erdvę, tiek iš išorės, kaip eterinę aurą, galinčią sumuoti aplinką ontologinės hologramos principu. Tokiu būdu kiekviena egzistencija savo pasaulyje uždaryta tarsi solipsistinėje kapsulėje, kurioje kaip „vienintelė ir jos nuosavybė“, ji kuria savo gyvybinį projektą, remdamasi iš šio vidaus kylančiu sievaru, sujungiančio ontologinės hologramos dėmenis į komandinius afektus. Dėl šios priežasties F. Nietzsche‘ė laikė, jog ši vidinė erčia yra tarsi koks gyvybės galios kvantas, kurio pagrindinė forma tikrovėje yra valia siekti galios, valia įveikti ir valdyti atveriamą objektą. Kadangi visi sątvarai su savo psichovektoriais yra „vieninteliai“, savo pasaulyje jie jaučiasi karaliais, vadovaujasi laukiniu nepaklusnumo instinktu ir turi daugiau divergentinių negu konvergentinių bruožų. Sugebant vienytis arba vienyti – galia auga, nesugebant – gyvenime siautėja chaosas ir anarchija. Dėl šios priežasties bendruomenių kūrime ontologines hologramas tenka mokyti, kad galvų lygyje būtų įmanoma turėti efektyvesnes kolektyvines formas.

Imant vieną iš vidinių ontologinių formų, vadinamų drakono akimi, galima sakyti, kad ji yra aukščiausias egzistencijos taškas, kuriame sątvaras įveikia pats save, savo prigimtinį gyvūninį ribotumą, kad būtyje įgytų aukštesnį rangą, pakildamas į dieviškos egzistencijos lygį. Aprašyta bazinė dėmenų sistema, sudaranti ESU? bangą, atveria tik tiek, kiek duodama bazinio žmogiškumo patiriant save ir kitą; tuo tarpu gnostinė sintezė, kuri pirmiausiai yra besikaupianti subjekto patirtis, sukuria tiek kartų daugiau informacijos, subendrinant pasaulio patirtį iš įvairių perspektyvų, kuriose atveriama, kas objektas yra sau ir man, kad ši vidinė forma leidžia tapti daiktų šeimininku ir kurti iš jų naują pasaulį, dabar jau kylantį ne iš Dievo, bet iš žmogaus valios. Įprasta tai vadinti pažinimu, kurio priemonė yra „protas“, o rezultatas – žinojimas. Kai jis sugeba susieti vidinę ir išorinę dalį, iš pradžių sątvaro paviršiuje, o paskui jau gelmėje, atsiranda vadinamasis rišlys, kurio formos skirstomos kaip civilizacinės epochos, turinčios apibrėžtą pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Būtį suvokiant kaip atveriančią ir atveriamą, arba dvasinę ir materialią, rišlį galima orientuoti tiek viena, tiek kita kryptimi. Čia turime reikalą su savižina, savęs pažinimu ir gamtotyra, kurioje būties pradų bandoma ieškoti fizinėje ir metafizinęje gamtoje. Suvokiant būtį kaip substanciją, o substanciją kaip atvertą arba užvertą klodą, žymimą K, gauname, kad rišlys gali apimti visą vidinį vaizdinį, kuris, patirdamas save ir naudodamasis savo proto sugebėjimais, kuria santykį R – K visomis kryptimis, kuriame, įvykdžius gnostinę, arba teorinę, sintezę atsiranda būtį suprantantis žinojimas. Tai apibendrinu tokia struktūra:

Platonas – MK – DK – GS – DA [R] – GS – MtK – MK – Aristotelis

MK – metafizinis klodas,

DK – dvasinis klodas,

GS – gnostinė sintezė,

MtK – materialus klodas,

DA – drakono akis,

R – rišlys.

Šioje struktūroje svarbiausias yra gnostinės sintezės gebėjimas, kuris lemia kiek tikrovės sugebama aprėpti, priklausomai nuo įgimtų sąmonės galių arba dirbtinių priemonių ir metodų. Šios sintezės pagrindas yra vadinamasis protas, kuris apima visus vidinius, galvos srityje esančius sugebėjimus, pradedant mąstymu, atmintimi, vaizduote, fantazija ir baigiant šių gebėjimų komunikacija naudojant kalbos priemones. Šis principas apibendrinamas kaip logoformos ir lingvoformos sumatai, kuriuose vykdoma gnostinė sintezė, formuojamas antras aukštas statant ant gamtinio gyvūno substrato, kuris, išsivadavęs iš gamtiškumo, tampa kultūringu ir civilizuotu. Iš esmės, rišlio priemonės yra vidinis ir išorinis simuliatorius, kurio tikslas – parodyti tai, ko nesimato paviršiuje, pasakant apie dvasinę arba materialią būtį kažką esminio. Tai yra žinojimas, atskiriantis išsivysčiusį gyvūną nuo neišsivysčiusio, arba mano žodžiais tariant, turinčio atmerktą ir užmerktą drakono akį. Savo gyvenimo pradžioje žmogus būna subjektu be patirties, kuris neturi rišlio, kalbos, pasaulėvaizdžio ir pasaulėžiūros, psichovektorius paprastas, gyvūninis, ontologinė holograma pirmapradė ir natūrali. Tačiau pradėjus įsirašinėti įspūdžiams, įvykus kontaktui su kalba, pradeda vystytis asmeninė ir pasaulinė dalis, kuri pirmiausiai sukuriama kaip kalbos pavadinimų visuma, kurioje pasaulis nuolatos užklausiamas kaip „kas tai yra?“, turint omenyje „koks šio objekto pavadinimas“? Tai reiškia, kad kalbos ontologinės formos subjektui artimesnės už vaizdo ontologines formas ir žmogus nesupranta vaizdo tol, kol pasakoma, kas jis yra žodžiuose. Iš to seka, kad suprasti pasaulį yra tas pat kaip jį įreikšminti ir įkalbinti, nes reikšmės ir prasmės yra svarbi protinės sąveikos su aplinka forma. Ji yra protingojo žmogaus viduje, savo „Aš esu“ erčioje, kur kaupiasi vadinamosios „aukštesnės signalinės sistemos“, kuriomis vykdoma būties gnostinė sintezė.

Aukščiausia gnostinės sintezės forma susijusi su realybės fundamentu, kuris rišlyje pateikiamas kaip gnostinis kūnas, sudarytas arba iš lingvistinių, arba iš loginių reikšmių, kurių tikslas vidinėmis formomis paaiškinti R – MK struktūrą. Orientyras yra metafizinis X, kuris išreiškiamas vidinėmis žinojimo formomis, kuriose, sątvare, susikuriamos reprezentacijos, turinčios metafizinių reprezentacijų statusą, atstovaujančių anapusinę realybę. Ne vienas filosofas yra pastebėjęs, kad šis santykis, kaip tarp daikto ir ženklo, yra stabo santykis, kuriame vietoje tikro dievo, kuris realybėje nematomas, garbinamas jo sustabintas atvaizdas, arba totemas, turintis tiek pat „šventumo“ kiek ir originalas. Tas šventumas, be abejo, yra tik psichologinis, tačiau ši metafizinė struktūra senosiose kultūrose egzistuoja kaip neatskiriamas vienis. Jau vien dėl to, kad totemas gali būti sudvasintas laikant, kad, nors stabas ir nėra tikras dievas, pastarasis gali į jį įsikūnyti, padarant jį „veikiančiu“. Taip atsiranda forma R – Stabas – MK. Stabą galima laikyti viena iš gralio formų, kuriame giluminis klodas iškeliamas į sątvaro paviršių, jį pakeičiant Stabu, atveriant kaip materialią reprezentaciją. Tas atvėrimas pirmiausiai įvyksta kalbinėje sąmonėje, o po to – „materializuojamas“. Senosiose kultūrose buvo tikima, kad  Stabas yra tarsi koks kanalas, specialiai sukurtas tam, kad su paviršiuje gyvenančiu žmogumi galėtų tiesiogiai komunikuoti nematoma transcendencija, pasirinkusi šį įrankį kaip bendravimo priemonę. Kiek čia žmogus kalbasi su savimi, o kiek jam apsireiškia anapusinė, dvasinę realybė – galima ginčytis. Tačiau ilga laiką buvo tikima, jog, mažų mažiausiai, tarp žmonių pasitaiko mediumai, arba tarpininkai, kurie sugeba perskaityti anapusinius ženklus ir perduoti juos garbintojų bendruomenei.

Ši drakono akis ir gralis yra senoji kultūra, tačiau šiais laikais, perėjusiais į aukštųjų technologijų lygmenį, logika ta pati, tik pasikeitė formos ir efektyvumas. Pagrindinė forma yra pragmatizmas ir utilitarizmas, kuriame gralyje iškeliamas klodas yra norimas tik eksploatavimui ir išnaudojimui, nes gyvename ekonominėje civilizacijoje, kurioje sureikšmintas materialios gerovės gaminimas, padarytas žmonių egzistencijos prasme. Šių dienų technologijos yra tapusios viešpatavimo įrankiais, suvokus, kad „žinojimas yra jėga“ ir Vakarų civilizacijos politinėje sistemoje suprantamas tik kaip karui skirtas arsenalas. Tai reiškia, kad kuo daugiau giluminių gralių susikuriame, tuo kariniai konfliktai tampa baisesniais ir pavojingesniais. Todėl, norint išgelbėti planetą, politinę santvarką privaloma transformuoti taip, kad joje būtų kuo mažesnė karo tikimybė, tik tada technologijų plėtra negrasins žmonijai apokaliptiniu scenarijumi. Ankstesniais laikais toteminis stabas buvo pusiausvyros tarp žmogaus ir transcendencijos vieta; šiuo metu technologinis stabas, kaip branduolinė raketa, tapo tik ego imperinės savivalės išraiška, kurioje į pirmą planą iškeliama ne transcendencija, bet žmogus, grasinantis ją sunaikinti, jeigu ji nesutiks pildyti jo norus.

Taip pradžioje minėta būtis išryškėja kaip naikinimo priemonė, kurioje tam skirta jos formulė suriša klodus tokiu būdu, kad ji tampa gyvybę griaunančia galia, su kuria beprotinis elitas grasina sunaikinti visą civilizaciją. Dėl šios priežasties mano aprašytas „nepaklusimo menas“ tampa vis aktualesnis, galintis atnešti norimą pusiausvyrą gerovės planetoje.

• Senoji dinastija