Kiekvienoje civilizacijoje santvarkos formavimas turi du pagrindinius aspektus, kuriuose atsispindi žmogaus biologinė ir dvasinė prigimtis. Kadangi žmogus yra biologinė rūšis, pagrindinis kiekvieno individo uždavinys yra prasitęsimas į kitą kartą, kuris reguliuojamas genealoginės tvarkos, sudarančios kiekvienos bendruomenės kultūros pagrindą. Čia turime jau žinomą atskirą žmogų, kaip vyrą arba moterį, šeimą, giminę, klaną ir gentį. Genealoginė tvarka ir lemiama giminių susitarimų jungtis į reprodukcines sąjungas, kuriose vyksta genetinis jaunesnės kartos programavimas ir resursų vienijimas, reikalingas sėkmingam išgyvenimui kovoje už būvį. Šiame kultūros aspektui būdingas kolektyvizmas, mažai išvystytas individualumas ir kūrybingumas. Proto formavimą lemia tradicija, praeitis, kuri jaunesnei kartai perduodama vyresnės kartos. Kita vertus, vystantis protiniam civilizacijos aspektui, atsiranda nuo gamtos ir prigimties nutolusi kultūra, kurianti nepriklausomą nuo biologinės rūšies problemų civilizaciją, kuri pažinimas tampa svarbesniu už biologinį prasitęsimą į ateities kartas. Tai vadinama genealogine ir gnostine perspektyva, kur pirmas yra laikomas kiekvienos tautos gyvybiniu substratu, tačiau tautai norint išsiaukštinti savo gamtos įvaldymo srityje, reikalingas ne tik genealoginis, bet ir protinis civilizacijos vystymas.
Tarp šių požiūrių svarbu siekti pusiausvyros, nes nuo jos priklauso ar žmogus mokomas vadovautis savo prigimti ir biologiniu pašaukimu ar išklysti iš natūralaus kelio, siekiant gyventi nuo prigimties nutolusį gyvenimą. Iš dalies toks elgesys gali būti pateisinamas, kai reikia reguliuoti populiacijos skaitlingumą, jeigu dėl pagerėjusios gerovės žmonių skaičius padidėja tiek, kad gamta nesugeba jų išmaitinti. Nes nė viena rūšis, nė viena civilizacija negyvena tuštumoje, bet naudoja gamtinius resursus, kurių kiekis yra ribotas, ir atitinkamai žmonių skaičius negali būti begalinis. Kai jų dėl technologijų pažangos tampa per daug ir jų kiekį reikia reguliuoti, iškyla klausimas kaip suformuoti reprodukcijos normas, kad būtų išsaugota natūrali pusiausvyra. Anksčiau šis reguliavimas vyko savaime, kaip savireguliacija, šiuo metu tai yra valdžios klausimas vadinama reprodukcijos politika. Prie šios temos priklauso vadinamasis netradicinis seksualumas, kuris skirtas nukreipti žmonių seksualinį elgesį nuo tradicinio genealoginio modelio, kad būtų sukurta socialinė forma, kurioje seksas yra ne reprodukcinis, bet tik pramoginis. Akivaizdu, kad ši nauja kultūros ir civilizacijos norma įvedama kaip tik šiuo tikslu, siekiant liberalizuoti seną genealoginį modelį, dalį žmonių nukreipiant gyvenime nuo giminės pratęsimo problemos, siekiant sumažinti gyventojų skaičių. Kai kuriose tautose, kurios nyksta, tai gali būti neaktualu, bet planetoje yra teritorijų, kuriose valstybėse gyventojų skaičius perkopęs milijardą žmonių ir jie su šia problema susiduria labai stipriai.
Nors tai nėra Europos problema, greičiau darbo jėgos trūkumas, joje alternatyva genealoginiam modeliui, protinės / individualistinės civilizacijos propagavimas, orientacija į pažinimą labai ryški nauja tendencija, kuri šią madą nori primesti visai planetai, siekiant pertvarkyti jos principus persiorientuojant iš istorijos į metafizinę perspektyvą, kurioje žmogus iš biologinio padaro bandomas performuoti į dvasinę būtybę, kurio pagrindinė egzistencijos forma yra ne materialus kūnas, bet nemateriali dvasia. Ši tendencija atsirado su gnosticizmo judėjimu, kuriame iškeliamas į pirmą planą pomirtinis pasaulis, kurio valdovas yra anapusinis Dievas, kurio artumoje gyventi turįs trokšti kiekvienas žmogus. Dvasiniam individualizmui praradus metafizinę dimensiją, nustojus tikėti pomirtine karalyste ir sielos nemirtingumu, lieka tik biologinis individualizmas, kuris iš tikro tampa tik pramoginis, atsisakius savo gamtinės paskirties, ir žmogus tampa tik socialine būtybe, kurioje nėra nei anapusinio, nei gamtinio dėmens. Tai yra gana drastiškas eksperimentavimas, išsigamtinti ir ateizuotis, ir tapti tik dirbtinėje sferoje gyvenančiu technogyvūnų, kurio santvarka ir tvarka kuriama proto savivalės, kurioje jis pradeda skaičiuoti tik ekonominiu arba valstybiniu skaičiavimu, panašiai kaip fabrike auginant gyvūnus, kurie yra ir iš metafizikos ir iš gamtos išimtos maistinės rūšys, turinčios teisę egzistuoti kai vartojimo produktas. Dėl šios priežasties šis civilizacijos lygio eksperimentavimas turi būti labai atidžiai sekamas, nes už jo slypintys kėslai yra labai nedraugiški žmonijai. Todėl šis fabrikinis socialumas, bet gamtinio ir metafizinio dėmens, turi būti sugrąžintas į savo pradinę formą, kurioje žmogus išsilaisvina sugrįždamas į tikrą pasaulį kaip nekontroliuojamą gamtą ir savo gyvenime siekti balansuoti asmeninį / dvasinį, tiek genealoginį biologinį gyvenimą. Kitaip sakant, minėta resursų stokos problema turi būti sprendžiama ugdant atsakomybė ir atsakingumą, o ne propaguojant radikalius civilizacijos santvarkos pokyčius už kurių slypi noras žmonių rūšį valstybėje paversti tik fabrikinio socialumo produktu.
Tai reiškia, kad turime prisiminti genetikos pagrindus, kuri paaiškina kaip gamtoje vystėsi fizinės žmonių formos, kuriose yra aiškios genetinės linijos, vadinamos haplogrupėmis, pagal kurias nustatoma, kokiai planetos bendruomenei priklauso kiekvienas individas. Žinoma, visų žmonių genetika yra mišri ir tikslas yra ne stengtis atitikti fasadinius genetinius žymėjimus, bet ieškoti sėkmingų kombinacijų tam, kad pagerėtų fizinio žmogaus apvalkalo kokybė, kuri būtų vertinga įvairiems civilizacijos vystymo projektams. Kiekvienas vyras turi iš savo tėvo paveldėtą haplogrupę, kuri nesikeičia ilgoje protėvių grandinėje, kurioje individas yra tik viena grandis. Kaip pavyzdį pateikiant mano genealoginės linijos seką, ji yra priklausanti Senajai Europai ir yra viena iš pirmųjų haplogrupių, atsikrausčiusių į Europą maždaug pieš 50 000 metų.
[I (42900)]-[I1 (27500)]-[I-L121 (4600)]-[I-DF29 (4600)]-[I-Z2893 (4600)]-[I-Y2592 (4500)]-[I-Z2336 (4200)]-[I-Z2337 (4100)]-[I-S6346 (4100)]-[I-L22 (3900)]-[I-FGC41265 (3900)]-[I-Y3603 (3300)]-[I-S9318 (3000)]-[I-Y17218 (2800)]-[I-FT72261 (2600)]-[I-FT371762 (2600)]
Mano galutinė haplogrupė yra I-FT371762, kuri išsivystė iš I1 haplogrupės, kuri labiausiai paplitusi Skandinavijos šalyse, iš kurių mano protėviai atklydo į šiaurės rytų Pabaltijį ir susimaišę su baltų gentimis, kurios sudarytos iš fino-ugrų ir indoeuropiečių. Čia yra trys pagrindinės haplogrupės, kurių skaitlingiausia yra N – 42 proc., R1a – 38 proc., o I1 – tik 6 proc. Tai nėra mažas skaičius, nes 6 proc. nuo vieno milijono yra 60 000 vyrų, kurie yra skandinavų kilmės ir daugiausiai kilę iš Pabaltijo genčių, turėjusių kontaktų su vikingais. Fino-ugrų kilmės būtų 420 000 ir indoeuropiečių kilmės – 380 000. Tai, kad šiuo metu kalbame lietuvių kalba, rodo, jog valstybę šioje teritorijoje suformavo indoeuropiečiai, iš kurių lietuvių gentis pasirodė įtakingiausia, asimiliavusi kitas indoeuropiečių gentis ir neindoeuropietišką genofondą. Nepaisant šio lingvistinio fakto, kultūros galėjo maišyti labiau difuziniu būdu, kuri įvairios dvasinės ir religinės praktikos buvo perimamos vieni iš kitų asimiliuojantis klanams į gentis, o gentims – į tautą, kuri tapo lietuvių tauta.
Tai, kas istoriškai prarasta yra neatstatoma, tad turime gyventi šios dienos realijomis, kurių tikslas, teisingas žmogaus ir tikrovės supratimas, parodantis tikrą jo sandarą ir vietą realybėje, kad galėtų puoselėti tiek savo biologinę, tiek dvasinę prigimtį ir galėtų savo gyvenimą pragyventi tokį, koks labiausiai šią tvarką atitinka. Filognozija remiasi ne biologine žmogaus perspektyva, bet dvasine, todėl genealogija nustumiama į antrą planą, laikant, kad teisingas šios žmogaus prigimties apibrėžimas reikalingas dėl patogumo. O tikras tikslas – yra pasaulio ir žmogaus esmės pažinimas, kurios tikslas – įminti individualaus žmogaus egzistencijos paslaptį, kurios šaknis slypi anapus matomo vaizdo, transcendentinėje tikrovėje, kurioje slypi gyvybės metafizinė šaknis, sukuriama materialios ir dvasinės substancijos sąjungos, kurioje atsiranda žmogus kaip pažangiausia šioje planetoje gyvūnų rūšis. Filognozijos tikslas – išvaduoti iš redukcionistinės jo sampratos, kurioje žmogus įkalinamas dirbtinėje technosferoje, nukertančioje jo tiek gamtines, tiek metafizines šaknis, turint tikslą jį paversti tik eksploatavimui tinkama žaliava, sunaudojama naujųjų žemės valdovų, žmogų norinčių paversti tik maistiniu porūšių, išsiveržus technologijose į naują viešpataujančią rūšį.
„Senojoje dinastijoje“ šis principas atmetamas, ir dinastiją suprantu ne kaip materialią, bet kaip dvasinę, reinkarnacijos ciklų prasme. Tai yra dinastija įmanoma ir gentiškai nesusijusių asmenų, kuriuos sieja ne kraujo, bet dvasinis ryšys.
Filognozijos pradinė mokykla 